Apynys (Humuius lupulus)
Šilkmedinių šeimos vijoklinis žolinis augalas. Jis, kaip ir kanapė, turi stipriai kvepiančių, svaiginančių dervinių medžiagų, o stiebas susideda iš ilgo pluošto. Daugiamečiai apyniai kasmet išleidžia šiurkščius, lanksčius ūglius, kurie ūseliais lipa akmenų krūvomis, sienomis, vyniojasi aplink medžių kamienus arba specialiai įsmeigtas kartis.
Jauni ūgliai kaip ir šparagai pavasarį vartojami maistui, spurgai – prieskoniams ir vaistams, virkščios – pluoštui.
Apynys pirmiausia žinomas kaip alaus prieskonis. Kadaise Suomijoje jis augintas labai gausiai. Kai alaus nepaprastai daug vartojo dvariškiai, valdininkai ir kareiviai, valstiečiai mokėjo net vadinamąjį apynių mokestį. Nors šiaip nuo senų laikų suomiai alų gardindavo sotvaru (pelkine mirta) ir pelkiniu gailiu, kuriuos apynys tik paskutiniame šimtmetyje galutinai išstūmė. Puikių kultūrinių apynių yra išvedę švedai.
Pavasarį, kai apynys pradeda leisti atžalas, jos nupjaunamos, apverdamos sūriame vandenyje, paskui patroškinamos su riebalais, pienu ir miltais.
Kad vasarą 3-5 m aukščio atžalos turėtų kur vyniotis, įsmeigiamos ilgos kartys. Kai spurgos visiškai subręsta, pasidaro šviesiai geltonžalės, bet ne rudos, nuimamas derlius: virkščios nupjaunamos, galas užrišamas stipriu mazgu, kad neištekėtų ir neišgaruotų sultys, kartys ištraukiamos iš žemės, virkščios atskiriamos ir nešamos, pvz. ant aukšto, kur spurgos po vieną nuskabomos, paskleidžiamos ant popieriaus gerai vėdinamame, šiltame kambaryje arba kitoje tinkamoje vietoje. Kasdien jos grėbliu perverčiamos, kol visiškai išdžiūva. Išdžiūvę spurgai turi išlikti žalsvai gelsvi, nesubyrėję.
Spurgų liaukutės išskiria daug karčiųjų medžiagų – lupulino. Jis labai tinka salykliniams gėrimams, kurie be šito kartumo, daugelio manymu, būtų nemalonaus skonio.