Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officinale (L.) Web.
Lietuviški sinonimai: pienė, piktšašė.
Paplitusi visoje Europoje, didesnėje Azijos dalyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, Siaurės ir Pietų Amerikoje (užnešta). Rusijoje neauga tik Arktikoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje netirta.
Auga pakelėse, prie gyvenviečių, soduose ir daržuose, dirvonuose, pievose, miško aikštelėse.
Šaknys (Radix Taraxaci) vartojamos farmacijoje. Sausos, paskrudintos šaknys vartojamos kaip kavos pakaitalas.
Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, astrinių (Asteraceae) šeimos, 10-25 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis lieme-ninė, šakota, mėsinga, geltona, 20-60 cm ilgio ir iki 2 cm skersmens. Lapai sudaro skrotelę, pailgai lancetiški, plunksniškai s’kiau-tėti, dažnai skiriasi forma bei matmenimis. Žiedynas – 3-5 cm skersmens graižąs. Visi žiedai liežuviški, aukso geltonumo. Vaisius- 3-4 mm ilgio, pilkai rusvas lukštavaisis su skristuku. 1000 lukštavaisių sveria 0,25-1,0 g.
Žydi balandžio-gegužės m’ėri., pakartotinai iki rudens.
Agrotechnika. Sėklos sėjamos rudenį (rugpjūčio pabaigoje) į humusingą dirvą eilėmis 70 cm tarpueiliais (1 ha reikia 8-10 kg sėklų). Sudygsta po 10-14 dienų. Kiek paūgėję augalai retinami 30 cm atstumu. Gamybiniuose plotuose žydėti augalams neleidžiama.
Kiaulpienė – azotą mėgstantis augalas. Pavasarį ją. galima tręšti mineralinių trąšų tirpalu (10-20 g kibirui vandens). Imama lygiomis dalimis superfosfato, kalio sulfato ir amonio sulfato.
Žaliavos ruošimas. Kiaulpienės šaknys kasamos antraisiais metais rudenį (augalams nuvytus) arba anksti pavasarį. Jų derlius – 2,5-5 t/ha, orasausių šaknų gaunama 0,5-0,7 t/ha.
Vaistinė žaliava, t. y. šaknys, kasamos kastuvais arba išarus plūgu 15-25 cm gyliu. Jos tuoj pat plaunamos šaltu vandeniu ir išdėstomos ant popieriaus arba audinio, kad apvystų. Džiovinamos palėpėse, gerai perpučiamoje vietoje. Džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40-50 °C. Iš 100 kg žalios žaliavos gaunama 33-35 kg sausos.
Išdžiovintos šaknys turi būti švarios, be lapų liekanų, stangrios, iki 12 cm ilgio, 0,15-1,5 cm skersmens, be kaklelio, paviršius baltas arba pilkšvai rusvas, vidus pilkai baltas arba baltas, be kvapo, kartokos, salstelėjusios. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 14%, patamsėjusių pjūvyje šaknų – 10%, trumpesnių negu 2 cm šaknų gabalėlių – 5%, organinių priemaišų – 0,5%, mineralinių priemaišų -ne daugiau kaip 2%.
Sausa žaliava dedama į maišus arba pakuojama j ryšulius ir laikoma vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje (saugoti nuo kenkėjų). Žaliavos laikymo trukmė iki 5 metų.
Visose kiaulpienės dalyse susikaupia karčių pieniškų sulčių, susidedančių iš seskviterpeninio laktono, laktukopikrino, kurie slopina centrinę nervų sistemą, taip pat taraksacino, amirino, tarak-serolio, taraksasterolio, pseudotaraksasterolio, be to, yra cholino, inozito, fitosterolio, 24-40% inulino , fruktozės, truputis eterinio aliejaus. Šaknų aliejuje yra paimitino, oleino, linelio rūgščių, gliceridų. Žiedynuose ir lapuose gausu karotinoidų, lapuose – iki 400 mg% vitamino C, 43 mg% karotino, ksantofilo, vitamino B2.
Kiaulpienės preparatai gerina apetitą bei virškinimą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Kiaulpienės šaknų nuoviru gydo-doma hemorojus, furunkuliozė ir kt. Tačiau didesnės dozės gali sukelti šleikštulį ir vėmimą.