Trikertė žvaginė – Capsella bursa-pastoris (L.) Med.
Lietuviški sinonimai : badakruopė, maiselninkas, piemens tarbelė, pojudrė, trikertė sūrmaišė, žvagilis, žvaginis, -niai, žvagutis, -čiai.
Paplitusi visuose pasaulio kraštuose, išskyrus tropikus, Arktiką ir Antarktidą.
Lietuvoje netirta.
Gaji piktžolė. Mėgstamas pašaras paukščių, triušių ir kitų smulkių gyvūnų. Pavasarinius lapus galima vartoti maistui (salotoms, sriuboms). Vaistams vartojama visa antžeminė augalo dalis (Herbą Bursae paštoris).
Morfologinės-botaninės savybės. Vienmetis arba dvimetis, bas-tutinių (Brassicaceae) šeimos, 10-50 cm aukščio augalas. Šaknis trumpa, plona, negausiai apaugusi smulkiomis šaknelėmis. Stiebas stačias, dažnai šakotas, plikas arba kiek plaukuotas. Skrotelės lapai plunksniškai suskaldyti, skiautėti arba lygiakraščiai, kotuo-ti, stiebiniai bekočiai, mažesni, lancetiški, apkabinę stiebą strėliškais pamatais. Visi lapai tamsiai žali, apaugę smulkiais plaukeliais. Žiedai balti, smulkūs. Vaisius – širdiškai trikampė ankšta-rėlė, kurioje būna iki 24 sėklų. 1000 sėklų sveria 0,1 g.
Žydi nuo balandžio iki vėlyvo rudens, sėklos pradeda bręsti birželio mėn. Dauginasi sėklomis.
Auga pakelėse, daržuose, šiukšlynuose, laukuose, soduose. Labai dažna visoje respublikoje.
Agrotechnika. Zvaginės agrotechnika mažai tirta. Tik nustatyta, kad ji mėgsta puveningus, purius, nešlapius dirvožemius. Sėjant rudenį, sudygsta pavasarį, gegužės pirmoje pusėje, sėjant pavasarį,- po 3-10 dienų nuo sėjos. Pagal vegetaciją skiriamos 2 formos: vienos trunka ne ilgiau kaip 77, o kitos – 127 dienas. Vienmečiai augalai pradeda žydėti po 20-25 dienų nuo daigų pasirodymo (gegužės pabaigoje-liepos viduryje). Pirmi vaisiai subręsta praėjus mėnesiui nuo žydėjimo pradžios.
Ilgesnio periodo augalai pradeda žydėti liepos mėn. ir žydi apie 50 dienų. Sėklos visiškai subręsta rugpjūčio mėn.
Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama augalams žydint, giedrą dieną, nukritus rasai. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke, pavėsyje.
Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 26-28 kg sausos. Žaliava (10-40 cm ilgio lapuoti stiebai su žiedais ir nesubrendusiais vaisiais) turi būti žalia, kartoka, savotiško kvapo. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13%, pelenų, sudeginus žaliavą,- 10%, pelenų, netirpstančių 10% druskos rūgšties tirpale,- 2%, stiebų su šaknimis, šaknų, pageltusių, miltligės pažeistų augalų – 3%, smulkių dalių, praeinančių pro 1 mm sieto angeles,- 2%, ekstraktinių medžiagų, išekstrahuotų 70° spiritu,- 10%, organinių priemaišų – 2%, mineralinių -1%. Žaliava presuojama po 50 kg į ryšulius arba pakuojama į maišus ir laikoma ant stelažų sausoje, vėdinamoje patalpoje. Tinkama vartoti iki 3 metų.
Žolėje susikaupia cholino, acetilcholino, tiamino, histamino, flavoninio glikozido diosmino ir organinių rūgščių (fumarinės, citrinos, obuolių, vyno ir kt.), be to, nemažai vitaminų C ir K1 pelenuose iki 40% kalio. Sėklose yra 15-35% aliejaus.
Žolės ištrauka ir skystas ekstraktas stabdo kraujavimą iš gimdos, vartojama ginekologijoje ir akušerijos praktikoje. Žolės nuoviras vartojamas nuo viduriavimo, gastrito, kepenų ir širdies ligų.