Burokėliai,

balandinių šeimos dvimetė daržovė. Burokėliai turi 9—16% cukrų, 1,8—3% baltymų, iki 0,9% organinių rūgš­čių, 0,7—1,4% celiuliozės; be to, turi vitami­nų, ypač P (37—41 mg%). Kolektyviniuose soduose ir sodybiniuose sklypuose tinka au­ginti šios burokėlių veislės: ‘Bordo 237’ ir ‘Kamuoliai 2’.

‘Bordo 237’ — Lietuvoje labiausiai papli­tusi veislė. Ji vidutinio ankstyvumo (nuo sė­jos iki vartojimo brandos trunka 110 dienų), derlinga. Šakniavaisiai apvalūs, jų minkšti­mas tamsiai raudonos (bordo) spalvos, gero skonio. Veislė vidutiniškai atspari ligoms.

‘Kamuoliai 2’ išvesti Vytėnų bandymų stotyje. Veislė vidutinio ankstyvumo, derlinga. Šakniavaisiai apvalūs, minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, gero skonio. Veislė atspa­ri ligoms, burokėliai gerai laikosi per žiemą.

Abi veislės tinka auginti ankstyvam var­tojimui vasarą, taip pat laikymui per žiemą ir konservavimui.

Dirva. Burokėliai geriausiai auga nerūgš-čioje (pH 5,7—6,5), lengvo ir vidutinio sun­kumo puveningoje priemolio dirvoje. Arti arba kasti geriau apie 30 cm gyliu.

Burokėlius netinka sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą. Pasėjus į tokią dirvą, šakniavai­siai išauga šakoti, su daugybe šaknelių, išsi­kraipę, prastoko skonio. Geriausiai auginti po daržovių, tręštų mėšlu (kopūstų, agurkų, pomidorų), taip pat po bulvių arba žirnių.

Mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis geriausiai tręšti iš rudens (į 10 m² beriama 600 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido). Pavasarį, prieš sėją, beriama amonio saliet­ros (300 g į 10 m²) ir boro trąšų — boro magnio (50 g).

Sėja. Numatytus vasarą vartoti burokė­lius reikia sėti, kai dirvos temperatūra būna 6—8°C (ievai sužaliavus), o žiemai skirtus — gegužės viduryje. Sėjama į lysves arba lygioje dirvoje 3—4 cm gyliu, eilutėmis (30 cm tar­pueiliais) . Tinkamiausias sėklų kiekis — 3 g į 1 m². Burokėliai sudygsta per 15 dienų.

Priežiūra, Sudygę burokėliai lėtai auga. Labai svarbu, kad sudygusio pasėlio pirmą mėnesį nenustelbtų piktžolės, todėl tarpuei­lius reikia nuolat purenti.

Iš kiekvienos burokėlių sėklos (sudėtinio vaisiaus) išdygsta po 2—3 daigus, dėl to pa­sėlį reikia retinti. Pirmą kartą retinama, iš­augus 2—3 lapeliams. Tarp augalų palieka­ma po 3—5 cm. Retinant išrautus daigus galima persodinti. Išretintus burokėlius patar­tina papildomai tręšti amonio salietra (10 g į 1 m²). Pasodinti daigai papildomai tręšiami tik prigiję. Vėliau retinama dar 2—3 kartus. Po paskutinio retinimo atstumas tarp augalų eilėje turi būti 10 cm. Per vėlesnį retinimą išrautus daigus jau galima vartoti maistui (pvz., barščiams).

Derliaus nuėmimas. Trečdalis burokėlių šakniavaisio esti virš žemės, o lapija vegeta­cijos pabaigoje būna menka, todėl šakniavai­siai greitai gali apšalti. Iš visų šakniavaisinių daržovių burokėliai raunami pirmiausia (rug­sėjo pabaigoje arba spalio pradžioje). Nuro­vus tuojau nupjaunami arba nusukami lapai, nuvalomos žemės. Nurauti šakniavaisiai ne­turi apvysti, kad geriau laikytųsi. Rūsyje burokėlius geriausiai laikyti susluoksniuotus su švariu smėliu arba durpėmis.

Kenkėjai. Burokėlių lapų minkštimą iš vidaus graužia runkelinės musės lervos. Run-kelinė musė — 6—8 mm ilgio, pelenų spalvos dvisparnis vabzdys. Kiaušinėliai smulkūs, pailgi, balti, sudėti krūvelėmis arba pavieniui apatinėje lapų pusėje. Lervos kirmėliškos, begalvės ir bekojės, gelsvos, iki 9 mm ilgio. Ant pažeistų lapų atsiranda įvairių formų balzganų dėmių. Vėliau dėmių audiniai paru­duoja, kartais ištrupa. Žiemoja lėliukės dir­voje. Per metus išsivysto 2 generacijos. Ap­saugos priemonės: dirvą iš rudens giliai su­arti, augalus papildomai tręšti salietra, nai­kinti balandinių šeimos piktžoles; mažuose ploteliuose retinant burokėlius arba purenant tarpueilius, sutraiškyti kenkėjo kiaušinėlių krūveles; jeigu burokėlių lapai nevartojami maistui, musių lervas naikinti / pesticidais (insekticidais).

Iš čiulpiančiųjų kenkėjų burokėkiams dažniausiai kenkia pupinis amaras. Tai glež­ni, besparniai ir sparnuoti, beveik juodi, su žaliu arba rudu atspalviu, apie 2 mm ilgio vabzdžiai. Jie siurbia lapų sultis ir užteršia augalus lipniomis išmatomis, platina virusines augalų ligas. Iščiulpti lapai raukšlėjasi, pa­gelsta. Rudenį amarai ant kitų augalų (krū­mų) deda žiemojančius kiaušinius. Per metus išsivysto keletas generacijų. Apsaugos prie­monės: daržo pakraščiuose augančius krūmus anksti pavasarį, iki pumpurų brinkimo, purkš­ti insekticidais; naikinti piktžoles; jeigu buro­kėlių lapai nevartojami maistui, naikinti ama­rus insekticidais.