Kopūstai. Kopūstų auginimas. Sodinimas. Ligos. Kenkėjai

kopūstai

KOPŪSTINĖS DARŽOVĖS

ŪKINĖ KOPŪSTŲ REIKŠMĖ

Kopūstinės daržovės labai plačiai yra paplitusios įvairiuose kraštuose. Jos sutinkamos tiek šiauriniuose, tiek ir pietiniuose rajonuose.

Kopūstinės daržovės lengvai prisitaiko prie vietos sąlygų, pa­kankamai gerai dera skirtingose klimatinėse sąlygose. Kopūstinės daržovės naudojamos maistui ir pašarui.

Šios daržovės auginamos dideliais kiekiais dėl jų ūkinės ver­tės. Kopūstinės daržovės duoda didelę masę naudingų maistui bei pašarui medžiagų (gūžiniai kopūstai maistui, lapiniai kopūs­tai pašarui ir t. t). Be to, kopūstinės daržovės gerai laikosi švie­žios per žiemą, taip pat raugintos bei silosuotos. Kai kurios iš jų pakelia žemesnę temperatūrą, kaip lapiniai, briuseliniai bei gar­banotieji kopūstai. Pagaliau kopūstinės daržovės gerai pakelia transportą, ir galima jas gabenti į didelius miestus arba pramonės centrus iš tolimesnių rajonų.

Atskiros kopūstų rūšys savo chemine sudėtimi viena nuo kitos gana žymiai skiriasi, tačiau tas daug priklauso ir nuo augimo sąlygų bei veislės.

Kopūstinės daržovės savo maiste medžiagomis užima vidurkį tarp kitų daržovių. Tačiau kai kurios iš jų, kaip žiediniai, briuseliniai bei ropiniai kopūstai, maistinė­mis savybėmis užima pirmą vietą daržovių tarpe.

Briuselinių ir lapinių kopūstų pašalimas teigiamai atsiliepia jų maistingumui.

Vitamino B komplekso būna gužiniuose (raudonuosiuose) 1,3 mg%, baltuo­siuose 0,72 mg °/o, garbanotuosiuose 0,33 mg %, briuseliniuose 0,99 mg %, žiediniuose kopūstuose 1,97 mg %. Vitamino E raudonuosiuose gužiniuose ir briuseliniuose kopūstuose 2-3 mg %. Vitamino K randama gūžiniuose raudonuosiuose 0,8-3 mg %, briuseliniuose – 0,08-3 mg %.

KOPŪSTAI. BOTANINĖS, BIOLOGINĖS SAVYBĖS

Kopūstinės daržovės priklauso kryžmažiedžių (Cruciferae) šeimai. Gūžiniai, ropiniai, briuseliniai, žiediniai kopūstai yra kilę iš laukinio kopūsto, kuris ir dabar tebeauga Viduržemio jūros pa­kraščiuose. Kopūstinių daržovių rūšys yra giminingos ir savo morfologinėmis bei fiziologinėmis savybėmis mažai kuo skiriasi viena nuo kitos. Gūžiniai, briuseliniai, ropiniai, lapiniai kopūstai yra dvimečiai, o žiediniai kopūstai vienmečiai augalai. Tačiau ankstyvieji gūžiniaį ir ropiniai kopūstai atitinkamose sąlygose gali išauginti sėklas ir pirmaisiais metais

Įvairios kopūstų rūšys viena nuo kitos skiriasi savo vegetaty­viniais organais. Ta savybė plačiai panaudojama, darant kopūstinių daržovių atranką. Iš pirmųjų tikrųjų lapelių galima atskirti kurios rūšies yra kopūstų daigas. Tuo tarpu iš sėklų tai atlikti žy­miai sunkiau, tam reikalui tenka panaudoti mikroskopą.

Kopūstinės daržovės turi tvirtą šaknų sistemą, ypač gūžiniai, lapiniai bei briuseliniai kopūstai. Ankstyvųjų gūžinių ir žiedinių kopūstų šaknų sistema būna žymiai silpnesnė. Daugiausia šaknų būna 40-50 cm dirvos gylyje, o kai kuriais atvejais ir iki 1,5 m. Stipri šaknų sistema sudaro augalui sąlygas greitai augti ir vys­tytis.

Kopūstinės daržovės (išskyrus žiedinius kopūstus) antraisiais metais pasodintos išaugina 60-200 cm stiebą, atsižvelgiant j rūšį ir augimo sąlygas. Vėlyvosios kopūstų veislės šakojasi daugiau, negu ankstyvosios. Ant vieno augalo būna 3000-4000 ir daugiau žiedų. Atskirų augalų žydėjimo laikas, atsižvelgiant į rūšį ir sąly­gas, užtrunka 20-50 dienų. Apsivaisinimas kryžminis, todėl, augi­nant sekiojus, tarp atskirų rūšių ir veislių turi būti 1,5-2 km atstumas.

Kopūstų sėklos smulkios: 1 g telpa 250-300 sėklų. Stambes­nės ir juodesnės sėklos laikomos geresnės kokybės. Tinkamose sąlygose laikant, sėklos išbūna daigios 4-6 metus. Sėklos pra­deda dygti po 3-4 dienų. Minimali temperatūra sėklos dygimui nuo 0° iki +5° C. Optimali kopūstų dygimo temperatūra laikoma 12-33° šilumos.

BŪTINOS SĄLYGOS KOPŪSTAMS

Nepaisant to, kad kopūstai yra kilę nuo Viduržemio jūros, kur žiema švelni, šie augalai pakelia žemesnę temperatūrą, o kai ku­rios rūšys ir didesnius šalčius. Kopustinės daržovės prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų ir dera kalnuose bei žemumose.

Jautriausi žemai temperatūrai yra ankstyvųjų gūžinių ir žiedinių kopūstų daigai, kurie jau apšąla esant 2-5° šalčio. Tuo tarpu vėlyvieji gūžiniai kopūstai lengvai iškenčia iki 10° šaltį.

Jautriausi žemai temperatūrai kopustinių daržovių žiedai, ku­riems 1° šalčio jau kenksmingas. Kopūstinėms daržovėms opti­mali temperatūra laikoma 15-18° šilumos. Tačiau jos auga bei vystosi ir esant 5-10° Šilumos. Gūžiniams kopūstams nepagei­daujami staigūs temperatūros svyravimai. Ypač žalinga, kai svy­ravimai kartojasi. Žiedinių kopūstų galvelėms jau žalinga žemesnė kaip 0° temperatūra.

Kopūstinės daržovės jarovizacijos stadiją praeina, esant že­mesnei temperatūrai (2-3° šilumos) įvairiu laikotarpiu.

Esant aukštai temperatūrai ir kada dirvoje trūksta drėgmės, kopūstinės daržovės blogai auga ir duoda mažus derlius. Gūžiniai kopūstai lėtai formuoja mažas, minkštas gūželes, žiediniai – iš­augina mažas menkavertes galvutes.

Kopūstinės daržovės didelio apšvietimo nereikalauja ir auga ūkanotu laikotarpiu.

Visos kopūstinės daržovės yra ilgadieniai augalai. Ilgos die­nos įtakoje kopūstinės daržovės greičiau auga ir vystosi. Timiriazevo vardo žemės ūkio akademijos tyrimais, dirbtinai sutrumpinus dieną, kopūstai vėliau pradeda sukti gūžes. Ankstyvųjų gūžinių kopūstų daigams dienos ilgis įtakos neturi, tačiau vidutinio anks­tyvumo ir vėlyvieji gūžinių kopūstų daigai, išauginti ilgos dienos sąlygomis, derlių padidina 19-22%.

Kopūstinės daržovės mėgsta drėgną, vandenį praleidžiančią sunkesnę dirvą. Dirvos ir oro drėgmės atžvilgiu didesnius reika­lavimus kelia ankstyvųjų veislių kopūstai.

Gūžiniai baltieji kopūstai

(Brassica oleracea alba DC.)

Iš visų mūsų respublikoje auginamų daržovių gūžiniai bal­tieji kopūstai užima pirmąją vietą. Dėl plataus vartojimo jų au­ginama žymiai daugiau, negu bet kurių kitų daržovių.

Ypač dar daug galimybių kopūstams realizuoti žiemos metu. Žiemą kaip tik trūksta šviežių daržovių. Tuo tarpu kai kurių ūkių patyrimas parodė, kad sukaupuotas šviežias kopūstų gūžes lengvai galima išlaikyti iki balandžio pabaigos. Taigi kopūstai yra viena iš tų daržovių, kuri kaip tik palengvina aprūpinti gyventojus šviežiomis daržovėmis per ištisus metus.

VIDUTINIO ANKSTYVUMO IR VĖLYVIEJI GŪŽ1N1A1  BALTIEJI KOPŪSTA1

Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvieji kopūstai auginami panašiai. Vidutinio ankstyvumo gūžinių kopūstų augimo laikotarpis nuo daigų pasodinimo iki gūžių užaugimo užtrunka 90-120 dienų, o vėlyvųjų – 120-140 dienų. Peržvelkime kai kurias gūžinių bal­tųjų kopūstų veisles.

Veislės:
Baltarusiškieji. Veislė vidutinio ankstyvumo. Gūžės rutulio formos, labai kietos, ant nelabai aukšto, bet plono koto, sveria 2-3 kg. Nuo pasodinimo iki gūžių užaugimo užtrunka 100-110 dienų. Mūsų respublikoje labai paplitusi veislė. Lietuvos Žemės ūkio akademijos mokomajame darže ši veislė buvo gerinama daugelį metų. Sėjama gegužės pirmoje pusėje. Į dirvą daigai sodinami birželio antroje pusėje. Per anksti pasodinti kopūstai iki rudens perauga, ir galvos trūkinėja. Veislė gera rauginti ir laikyti žiemai.

Garbė (Slavą). Veislė vidutinio ankstyvumo. Nuo pasodi­nimo iki gūžių užaugimo užtrunka 90-100 dienų. Gūžės rutuliš­kos, su būdingu pakilimu viršūnėje, sveria iki 3-4 kg. Veislė tin­ka rudenį naudoti ir gera rauginti.

Braunšveigo. Veislė vidutinio ankstyvumo. Gūžės pa­plokščios, nelabai kietos, su giliai įaugusiu kotu, sveria 2-4 kg. Nuo pasodinimo iki gūžių užaugimo užtrunka 100-110 dienų. Dera ir lengvesnėse žemėse.

Kaširė (Kaširka). Veislė vidutinio ankstyvumo. Gūžės di­delės, apvalios. Veislė tinka rauginti. Gerai užauga tik pakanka­mai drėgnose ir derlingose dirvose.

Maskvos vėlyvieji. Vėlyva veislė. Nuo pasodinimo iki gūžių užaugimo užtrunka 120-140 dienų. Gūžės apvalios, labai didelės, gerai patręštose ir pakankamai drėgnose dirvose užauga iki 8-10 kg. Veislė tinka rauginti.

Amager (aukštakočiai ir žemakočiai). Veislė labai vėlyva, nuo pasodinimo iki gūžių užaugimo užtrunka 130-140 dienų. Gūžės atvirkščios kriaušės formos, sveria iki 5 kg. Labai gerai laikosi per žiemą žali (nerauginti). Tik nuimti nuo lauko yra kar­taus skonio, bet ilgainiui tas skonis išnyksta

Vieta sėjomainoje. Gūžiniai baltieji kopūstai geriausiai auga mėšlu patręštoje dirvoje arba po daugiamečių žolių. Jeigu kopūstai netręšiami mėšlu, reikia jiems gausiai berti mineralinių trąšų.

Nepatariama jų auginti po kopūstų ir kitų kryžmažiedžių šei­mos daržovių (ridikų, ridikėlių, ropių, griežčių), nes juos puola tos pačios ligos ir kenkėjai. Į tą pačią vietą nereikia kopūstų so­dinti anksčiau kaip po 4-5 metų, ypač kur pasitaiko susirgimų šaknies gumbu, ir po 8-9 metų – kur dirva užkrėsta juoduoju kopūstų puviniu.

Dirvos dirbimas. Skirta gūžiniams baltiesiems kopūstams dirva giliai suariama iš rudens. Jei kopūstai bus auginami po varpinių, nuėmus jų derlių, ražienos tuojau nuskutamos 6-7 cm gilumu, o prieš žiemą dirva giliai suariama. Rudens arimas turi

didelę įtaką derliui. Juo sukaupiama daugiau drėgmės, sunaiki­nama dalis ligų bei kenkėjų.

Kopūstams dirva rudenį ariama ne sekliau kaip 25 cm. Tačiau, kur akmens sluoksnis nestoras, negalima iš karto giliai suarti – nes išverčiamas į paviršių nederlingas dirvos sluoksnis. Tuo at­veju reikia dirvą kasmet arti keletu centimetrų giliau, negu prieš tai ji buvo dirbama, o podirvis supurenamas pagilintuvu. Pava­sarį kiek pradžiūvusi dirva nuvalkiuojama, vėliau suakėjama. Tuo sumažinamas drėgmės garavimas iš dirvos. Ankstyviesiems kopūstams lengvesnių dirvų pavasarį geriau nearti, kad jos neper­džiūtų, o mineralines trąšas išbarsčius, kultivatoriumi sukultivuoti tuojau akėčiomis suakėti. Jei iki vėlyvųjų kopūstų daigų so­dinimo suarta pavasarį dirva supuola, tai prieš sodinimą irgi su-purenama kultivatoriumi ir suakėjama.

Tręšimas. Gužiniai kopūstai gerai auga ir gausius derlius duo­da gausiai patręštoje dirvoje. Jie paima iš dirvos daug maisto me­džiagų, kurias reikia dirvai duoti organinių ir mineralinių trąšų pavidalu.

Gužiniai kopūstai daugiausia maisto medžiagų sunaudoja gū­žių formavimo laikotarpiu. Gerą derlių galima gauti, jei tuo metu dirvoje bus pakankamai prieinamų maisto medžiagų. Gužiniai kopūstai padidina derlių, tręšiant juos mėšlu, kurio derlingoms bei puveningoms dirvoms duodama 30-40 t/ha, o nederlingoms dir­voms dvigubai daugiau – 60-80 ir 100 t/ha.

Vidutinio ankstyvumo bei vėlyvieji gužiniai kopūstai mėšlą sunaudoja geriau už ankstyyuosius kopūstus.

Reko­menduojama duoti, netręšiant mėšlu, amonio salietros 4 cnt/ha, jazminui    sužydėjus,    tai   yra    gegužės   pabaigoje – birželio pradžioje, o Baltarusiškieji – dar vėliau.

Kopūstai paprastai sodinami lygioje vietoje, eilėmis. Kokiu atstumu sodinti, priklauso nuo veislės: vidutinio ankstyvumo ko­pūstai, kurių gūžės paprastai esti mažesnės, sodinami tankiau, o vėlyvųjų – rečiau.
Vėlyvuosius ir vidutinio ankstyvumo kopūstus reikia sodinti tik kvadratiniu būdu, kad galima būtų mechanizuotai įdirbti tar­pueilius Skersai ir išilgai eilių. Tankiau pasodinti kopūstai gausiau uždera, bet apsodinimui reikia beveik dvigubai daugiau daigų, ir jų gūžės užauga mažesnės. Tinkamiausi sodinimo atstumai yra tokie, kai tarpueiliai esti 80 cm pločio, o au­galas nuo augalo – per 50 cm. Šitaip sodinant, reikia mažiau daigų ir gaunamas geras derlius.

Priežiūra. Svarbiausi gūžinių baltųjų kopūstų priežiūros dar­bai yra dirvos purenimas, piktžolių naikinimas, kaupimas, lais­tymas, papildomasis tręšimas ir kova su ligomis bei kenkėjais.

Purenimas. Dirvos paviršių reikia laikyti visą laiką purų, kad į dirvą galėtų patekti oras ir mažiau išgaruotų vandens. Tam tikslui po daigų pasodinimo tarpueiliai tuoj supurenami, kartu su­naikinant ir pradedančias augti piktžoles. Purenimas kartojamas kas 10-15 dienų ir po kiekvieno smarkesnio lietaus ar laistymo, kai dirvos paviršiuje susidaro pluta. Per visą augimo laikotarpį dirva supurenama ne mažiau kaip 3-5 kartus.

Tarpueiliai purenami arkliniu planetų arba traktoriniu kulti-

vatoriumi;

Kaupimas. Apkaupti kopūstų daigai leidžia iš stiebo pri­dėtines šaknis, taigi sustiprėja jų šaknų sistema, kuria augalas sugeba daugiau paimti iš dirvos maisto medžiagų. Prigiję ir su­stiprėję, išleidę tvirtus lapus (15-20 dienų po sodinimo) kopūstai apkaupiami. Kaupiami 2-3 kartus kas 15-20 dienų.

Kopūstus geriausia kaupti po lietaus arba laistymo, kad drėg­nos žemės patektų arčiau stiebo ir augalas greičiau išleistų pri­dėtines šaknis.

Kaupiama arkliniais ar traktoriniais kaupikais.

Ravėjimas. Kopūstų tarpueilius purenant ir kaupiant, iš­naikinamos ir piktžolės. Tuo tarpu prie daigų esančios piktžolės iškapojamos rankiniais kauptukais.

Laistymas. Drėgmė kopūstams augti turi lemiamą reikš­mę. Turėdami didelį lapų paviršių, jie išgarina iš dirvos daug van­dens. Pavyzdžiui, su išaugusiomis gūžėmis augalai per dieną kiekvienas išgarina 5-10 1 vandens. Didelį kopūstų derlių gali­ma užauginti tiktai juos laistant.

Papildomasis tręšimas. Didžiausi derliai užaugina mi, kai gūžiniai kopūstai papildomai tręšiami organinėmis ir mi­neralinėmis trąšomis. Juos labai gerai veikia atskiestos srutos su mineralinėmis trąšomis.

Pirmą kartą kopūstai papildomai tręšiami, praslinkus 10 dienų nuo pasodinimo. Po 15-20 dienų jie tręšiami antrą kartą, o pra­dėję sukti gūžes, – tręšiami trečią kartą.

Pirmą kartą kopūstai tręšiami srutomis arba mineralinių trą­šų tirpalu, o antrą ir trečią kartą – sausomis mineralinėmis trą­šomis.

Derliaus nuėmimas. Kopūstai šalčio nelabai bijo – paken­čia 5° šalčio. Bet peraugusios gūžės ima plyšti. Kopūstus galima pradėti imti rugsėjo viduryje. Tuo metu parenkamos kietos ir su­augusios gūžės, kurios ir kertamos. Ištisai vidutinio ankstyvumo ir vėlyvieji kopūstai nuimami spalio mėn.

Kopūstai kertami kirvukais arba piaunami peiliais ir kraunami į krūvas maždaug po 0,5 t.

Kaupavimui kopūstus patariama rauti su šaknimis, nes taip jie geriau laikosi žiemą. Rovimui patariama vartoti dviražes me­dines šakes. Tokia šake apkabinama galva iš apačios, šakės ko tas paverčiamas į priekį, ir kopūstas lengvai išraunamas.

Ankstyvieji gūžiniai baltieji kopūstai

Pagrindinis ankstyvųjų kopūstų auginimo uždavinys – kaip galima anksčiau gauti derlių. Tas pasiekiama, kai kopūstų daigai auginami durpių-pūdinio puodeliuose. Puodeliuose išauginti daigai visai nenukenčia nuo persodinimo, be to, juos galima paso­dinti tuo metu, kai pavasarį dirva esti dar šalta ir paprastų daigų sodinti į lauką dar neįmanoma. Patyrimas rodo, kad, auginant daigus durpių-pūdinio puodeliuose, derlius esti didesnis ir 10-15 dienų ankstyvesnis.

Veislės. Ankstyvųjų gūžinių baltųjų kopūstų viena iš geriau­sių ir plačiausiai auginamų veislių – Pirmasis numeris. Šios veislės kopūstai po pasodinimo į lauką užauga per 50-60 dienų. Gūžės rutuliškos, vidutinio didumo, sveria 1,5-2 kg. Už­augusios iki normalaus dydžio, greit trūkinėja. Rauginimui ne­tinka.

Daigų auginimas. Kopūstų, kaip ir kitų daržovių, gyvybin­giausios yra stambios pilnasvorės sėklos, ir iš tokių sėklų išaugę daigai  esti daug tvirtesni. Todėl kopūstų sėkla  rūšiuojama  ir sėjama tik pati stambiausia, kuri nepralenda pro 1,25 mm skers­mens sieto skylutes. Išrūšiuotos sėklos patikrinamas daigumas, ir ji beicuojama formalinu.

Pirmiausia, tenka apskaičiuoti, kiek norimam kopūstų plotui užauginti reikės sėklos, kiek reikės daigų ir kiek reikės įruošti inspektų jiems užauginti.

Ankstyvieji kopūstai sodinami 50×50 cm arba 60×60 cm pro­tarpiais. Hektarui užsodinti reikia apie 30-40 tūkstančių daigų. Į vieną inspekto langą galima sustatyti 350-400 puodelių su dai­gais. Taigi hektarui apsodinti reikia paruošti 70-120 inspektų langų daigams užauginti puodeliuose. Iš užsėto vieno inspekto lango galima užauginti tiek daigų, kiek reikia 5-6 inspektų lan­gams pikuoti. Viename inspekto lange pasėjama 20-25 gra­mai sėklos. Taigi hektarui užsodinti reikia pasėti 350-450 g sėklos.

Ankstyvieji kopūstai sėjami kaip galima anksčiau. Bet sėja­ma ne iš karto, o su mažais protarpiais, kad nesusigrūstų pikavi-mo darbai. Paprastai ankstyvieji kopūstai pradedami sėti kovo pradžioje į inspektus arba šiltnamius. Į kvadratinį šiltnamio met­rą sėjama apie 15 g sėklos, arba. 3-4 g į dėžutę.

Kopūstų daigams auginti inspekte pakanka 10-12 cm žemės sluoksnio. Imama puveninga šviežia žemė, primaišant velėninės. Gerai išlyginus inspekto paviršių, kas 5 cm daromos vagutės, į kurias vienodais atstumais (per 1 cm) beriamos sėklos. Neįgu­dusiems sėti patariama sėklą apdulkinti kreida. Išbaltintas sėklas galima lengviau ir vienodžiau pasėti. Sėklos įterpiamos ne giliau kaip 1 cm, užberiamos pro sietą puvenomis, ir žemės paviršius suplūkiamas lentele. Apsaugai nuo ligų inspekto žemės paviršius apiberiamas plonu pelenų sluoksniu.

Pasėjus inspektai uždengiami langais, o iš viršaus – 2-3 ei­lėmis pynių. Iki dygimo žiūrima, kad inspekte būtų 18-20° šilu­mos. Kai tik daigai pradeda lįsti iš žemės; pynės nuimamos, ins­pektai vėdinami ir temperatūra sumažinama iki 6-8° šilumos. Nakčiai langai pridengiami pynėmis. Sėkloms dygstant, suma­žinta temperatūra laikoma 4-5 dienas. Paskiau žiūrima, kad dienos metu būtų 14-16°, o naktį -8-10° šilumos. Svar­biausias priežiūros darbas – žiūrėti, kad daigai neištjstų ir gau­tų kaip galima daugiau dienos šviesos. Purenami tarpueiliai ir pagal reikalą palaistomą vandeniu. Praslinkus dviem savaitėms po sėjos, daigai esti tinkami pikuoti į durpių-pūdinio puodelius.

Daigų pikavimas į puodelius. Patyrimas parode, kad daigus pikuoti į ką tik pagamintus puodelius yra geriau, negu pikuoti juos į žiemą pagamintus ir sušaldytus puodelius.

Daigai, prieš raunant iš inspekto, gerai palaistomi vandeniu. Paskui iškeliami su žemėmis ir dedami į mažas dėžutes, kuriomis pernešami į pikavimo vietą. Pikuojami tik stiprūs, gerai išsivystę ir sveiki kopūstų daigai. Daigas imamas už sėklaskilčių ir iki jų įstatomas į puodelio duobutę. Jei šaknelė labai ilga, trečdalis jos nugnybamas. Duobelė užberiama to paties puodelio mase, paimta nuo jo viršutinio krašto, o jei puodelio duobelė plati, tai užberia­ma velėninės ir pūdinio žemės mišiniu.

Puodeliai su daigais statomi į paruoštą inspektą. Juos susta­čius, daigai palaistomi vandeniu, ir puodelių paviršius apiberia­mas nestoru puvenų sluoksniu.

Prityrusi darbininkė per dieną išpikuoja į puodelius iki 6 tūks­tančių daigų.

Žiūrima, kad inspekte dieną būtų 14-18°, o naktį – 6-8° šilu­mos. Temperatūra reguliuojama vėdinimu. Reikia labai žiūrėti, kad daigai neištjstų ir inspekte nesusidarytų drėgmės perteklius. Laistoma atsargiai. Palaisčius inspektų langai neuždaromi, o lei­džiama kiek drėgmei išgaruoti. Kad augalai gautų kaip galima daugiau dienos šviesos, inspektų langai kasdien nuvalomi ir šva­riai nušluostomi.

Praslinkus 8-10 dienų po kopūstų daigų išpikavimo, patręšiama mineralinių trąšų tirpalu, imant kibirui vandens 20 g amo­nio salietros, 40 g superfosfato ir 10 g kalio chlorido.

Antrą kartą papildomai tręšiama 10-12 dienų prieš sodi­nant kopūstus į lauką, beriant į kiekvieną kibirą vandens po 30- 40 g salietros. Kad trąšos geriau susigertų į puodelius, prieš kiek­vieną papildomąjį tręšimą daigai palaistomi grynu vandeniu.

Kartais pelės inspektuose padaro daug nuostolių. Apsaugoji­mui nuo pelių išpikuotus daigus patariama apdulkinti heksachlo-, rnnu.

Prieš sodinant į lauką (10-12 dienų), daigai pradedami už­grūdinti. Iš pradžių dienos metu inspektų langai nuimami kele­tui valandų, vėliau – ilgesniam laikui, o prieš sodinimą – ir nnkčiai.

Puodeliuose augančių daigų paruošimas sodinti. Prieš imant II inspekto kopūstų, daigai papildomai patręšiami trečią kartą. Kibirui vandens imama: 30 g amonio salietros, 80 g superfosfato

ir 20 g kalio chlorido. Taigi daigai aprūpinami didele mineralinių trąšų atsarga.

Puodeliai imami iš inspektų atsargiai, ir atmetami visi be šer­delės, silpnai išsivystę ar apsikrėtę ligomis daigai.

Atrinkti daigai sustatomi į nedideles dėžutes ir pro marlinį maišelį apdulkinami heksachloranu. Daigai pervežami į lauką labai atsargiai, nes netvarkingai sudėti ir neat­sargiai vežami puodeliai gali suirti.

Sodinimas. Ankstyvieji gūžiniai kopūstai sodinami į dirvą ievai sužaliavus (balandžio antroje pusėje). Ankstyvieji gūžiniai kopūstai sodinami kvadratiniu arba eiliniu būdu.

Jei dirva piktžolėta, reikia duoti 60X60 cm atstumus. Paso­dinus kopūstus trikampiu, apie juos purenti ir piktžoles naikinti galima iš trijų pusių, ir rankinio darbo prie jų būna žymiai mažiau. Tačiau šis taisyklingo trikampio formą daigų sodinimo būdas yra sudėtingesnis ir reikalauja atidesnio darbo sodinant. Kvadratiniu-lizdiniu ir trikampiniu-lizdiniu būdu pasodinti ankstyvieji gūžiniai kopūstai duoda vėlyvesnį derlių ir smulkes­nes menkesnės vertės gūžes.

Tuo tarpu augintojai laukia ankstyvesnio derliaus ir stam­besnių gūžių. Todėl ankstyvųjų gūžinių kopūstų daigus reikia sodinti kvadratiniu būdu: 50 X 50 cm arba 60 X 60 cm atstumais.
Laistymas. Kalbėdami apie vėlyvųjų kopūstų priežiūrą, mes jau pabrėžėme, kokią didžiulę įtaką derliui turi laistymas. Žinoma, tam reikia specialios technikos.

Antrasis derlius. Nuimant ankstyvųjų kopūstų gūžes, reikia stengtis palikti kaip galima daugiau apatinių lapų, nes iš jų pa­žastų vėliau išauga po 3-4 gūžes. Vadinasi, gaunamas antra­sis derlius. Antrojo derliaus ankstyvųjų kopūstų galvutės esti kie­tos ir neretai „sveria po 0,5-1 kg. Dalį šių gūžių galima reali­zuoti, o kitas sušerti gyvuliams arba susilosuoti.

Antrojo kopūstų derliaus gaunama 5-10 t/ha ir daugiau.

Gūžiniai raudonieji kopūstai

(Brassica oleracea capitata rubra DC.)

Gūžiniai raudonieji kopūstai skiriasi nuo gūžinių baltųjų lapų spalva. Gūžinių raudonųjų kopūstų lapai tamsiai violetinės rau­donos spalvos. Jų gūžės gerai laikosi per žiemą, daugiausia nau­dojamos kaip salotos prie įvairių valgių.

Veislės. Gūžiniai raudonieji kopūstai ilgiau auga už baltuo­sius, todėl jų daigai užauginami inspektuose arba šiltlysvėse. Jie taip pat skirstomi, kaip ir gūžiniai baltieji kopūstai, į ankstyvuo­sius, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvuosius.

Erfurto ankstyvieji – ankstyva veislė, nedidelėmis gūžėmis, tinka naudoti vasarą.

Z e n i t – vėlyva veislė, stambiomis gūžėmis, gerai laikosi per žiemą.

Gūžinių raudonųjų kopūstų agrotechnika ir priežiūra panaši į baltųjų gūžinių kopūstų.

GARBANOTIEJI KOPŪSTAI

(Ėrassica oleracea sabauda L.)

Garbanotieji kopūstai taip pat priklauso gūžinių kopūstų gru­pei. Jų lapai garbanoti, gležni, pačios gūžės visada esti minkš­tesnės, negu gūžinių baltųjų kopūstų.
Garbanotieji kopūstai rauginti netinka, bet jie turi daugiau maisto medžiagų už gūžinius baltuosius kopūstus.

Veislės. Vienos ankstyvieji. Ankstyva veislė, gūžės nedidelės, minkštos, žalsvos spalvos, tinka naudoti vasarą.

Vertus. Vėlyva veislė. Gūžės didelės, žalios, beveik rutuliškos, gana kietos. Naudoti maistui tinka rudenį ir žiemą,

Agrotechnika ir kili darbai, yra tokie pat, kaip gūžinių bal­tųjų kopūstų.

ŽIEDINIAI KOPŪSTAI

(Brassica oleracea, var. botrytis L.)

BENDROSIOS ŽINIOS IR AGROTECHNIKA

Žiediniai kopūstai (kalafiorai) kilę iš Kipro salos. XVI am­žiaus pabaigoje žiediniai kopūstai buvo pradėti auginti Vakarų Europos kraštuose.

Žiediniai kopūstai labai paplitę Viduržemio jūros pakraščiuose.

Žiediniai kopūstai labai vertingas dietinis maistas vaikams bei ligoniams, nes žiediniai kopūstai turi lengvai virškinamų baltymų ir mažai ląstelienos. Be to, žiediniuose kopūstuose gau­su vitaminų B1, B2 ir C.

Žiedinių kopūstų galvutės maistui naudojamos kaip atskiras patiekalas, iš jų verdama sriuba ir gaminami konservai.

Žiedinių kopūstų sėklos smulkios. Viename grame telpa 300- 370 vnt. Sudygsta po 3-4 dienų.

Veislės. Įvairių veislių žiedinių kopūstų vegetacijos laikotarpis nevienodas. Ankstyvos veislės subręsta per 60-80 dienų, o vėly­vosios- per 120-140 dienų po daigų pasodinimo.

Erfurto ankstyvieji. Veislė ankstyva. Galvutės išau­ga 12-14 cm, išimtinais atvejais – iki 20 cm skersmens. Veislė tinka pavasariniam ir rudeniniam auginimui.

Vieta sėjomainoje. Žiediniai kopūstai gerai auga tik gerai įtręštoje ir įdirbtoje dirvoje. Nederlingose ir sausose dirvose gal­vutės išauga smulkios. Sėjomainoje žiediniai kopūstai sodinami pirmaisiais ar antraisiais   metais   po   patręšimo   organinėmis

trąšomis arba po daugiamečių  žolių.  Geriausia jiems vieta  po agurkų, ankštinių ir šakniavaisinių daržovių. Bloga – po kopustų, o ypač vėlyvųjų, kurie per savo ilgą augimo laikotarpį paima iš dirvos daug maisto medžiagų, be to, juos puola tie patys kenkė jai ir ligos.

Dirvos dirbimas panašus kaip ankstyvųjų gūžinių baltųjų ko pūstų.

Tręšimas. Žiediniams kopūstams mėšlas vežamas iš rudens, krečiant 50-60 t/ha. Jeigu mėšlas iš rudens neišvežamas, pavasarį tręšiama pūdiniu, duodant jo 30-50 t/ha.

Mineralinių trąšų į ha beriama: 2-2,7 cnt amonio salietros, 2,5-3,5 cnt superfosfato ir 1,5-2,5 cnt kalio druskos. Gerai žie­diniai kopūstai uždera, kai jiems dirva patręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Tuo atveju mėšlo užtenka 30 t/ha.

Rūgščios dirvos iš rudens kalkinamos.

Daigų auginimas. Pavasariniam sodinimui žiedinių kopūstij daigai išauginami inspektuose panašiai, kaip ir ankstyvųjų gūži nių kopūstų. Tiktai žiedinių kopūstų daigai sodinami mažesni, tai yra su 3-4 tikraisiais lapeliais, nes didesni blogai prigyja ir men ‘ kiau dera, Į hektarą pasodinama maždaug 30-50 tūkst. Daigų.

Tam reikia 0,3-0,4 kg sėklos, 10-15 inspektų langų kopūstams pasėti ir 70-100 langų jiems išpikuoti.

Kad visą vasarą nepritrūktų žiedinių kopūstų, jie sėjami kas 10-15 dienų. Paskutiniam derliui sėjama apie birželio vidurį! Va­sariniam žiedinių kopūstų auginimui daigai auginami lauke. Juos nuolat reikia pakankamai palaistyti ir laiku naikinti spragės ir kopūstinę musę.

Sodinimas. Žiedinių kopūstų daigai sodinami panašiai, kaip lūžiniai kopūstai. Pavasariniam derliui jie sodinami ievai sužydė­jus (balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje). Rudeniniam der­liui – raugei sužydus (birželio pabaigoje – liepos pirmoje pusė­je).

Žiedinių kopūstų daigai sodinami lygioje vietoje, eilė nuo ei­lei per 50 cm ir daigas nuo daigo per 40-45 cm arba 50X50 cm,

Priežiūra. Žiediniai kopūstai prižiūrimi panašiai, kaijp gūžiniai kopūstai, tačiau jie yra lepesni augalai, ir jiems reikia stropinės priežiūros. Jie gerai auga ir dera, kai pakankamai drėgna

dirva ir aplinkui oras prisotintas vandens garų. Todėl reikia juos kartkartėmis palaistyti.

Papildomasis tręšimas. Ypač svarbu žiedinius kopūstus pa­tręšti’ augimo pradžioje, kad augalai reikiamai sustiprėtų ir ne­pradėtą per anksti sudarinėti mažų galvučių. Tręšiama atskies­tomis srutomis, mineralinėmis trąšomis.

Galvučių apsaugojimas nuo šviesos. Pradėjus augti didesnėms galvutėms, žiedinio kopūsto lapai prasiskleidžia, ir tiesioginė saulės šviesa krinta ant galvutės. Nuo saulės šviesos galvutės spalva (panaši į varškės) pasikeičia, pasidaro žalsvai violetinė ir greitai išretėja. Tokių galvučių vertė sumažėja. Todėl, pradėjus augti galvutėms, reikia kasdien apžiūrėti plotą ir, pasirodžius galvutėms, užlaužti iš šonų 1-2 lapus, kad prie jų neprieitų tie­sioginė saulės šviesa.

Derliaus nuėmimas. Žiediniai kopūstai rudenį nuimami prieš šalnas, nes jų galvutės, kai esti 2° šalčio, sušąla (atrodo kaip stiklinės) ir paskiau atsileidusios greitai genda. Pakankamo dydžio galvutės piaunamos peiliu, paliekant keletą lapų, kurie pakuojant ir pervežant apsaugoja jas nuo sužalojimo.

Tie žiediniai kopūstai, kurie rudenį turi mažas galvutes – 3- 5 cm skersmens, išraunami su šaknimis ir sodinami į inspektus arba šiltnamius baigtiniam auginimui.

ŽIEDINIŲ KOPOSTŲ  BAIGTINIS AUGINIMAS

Baigtiniam auginimui skiriami tie žiediniai kopūstai, kurie iki rudens šalčių nespėja užauginti normalaus dydžio galvučių. Šal­nos (daugiau kaip 5° šalčio) apšaldo žiedinių kopūstų lapus, ir jie nebetinka, nes baigtinio auginimo metu naudojamos tos atsarginės maisto medžiagos, kurios sukauptos lapuose, o apšalę lapai jau negali būti maisto medžiagų šaltiniu.

Praktikuojant baigtinį žiedinių kopūstų auginimą, didesni derliai gaunami, juos specialiai tam tikslui auginant. Tam reika­lui žiediniai kopūstai sėjami birželio viduryje daigyne. Po 30-35 dienų sodinami į lauką.

Spalio mėnesį žiediniai kopūstai iškasami, stengiantis kuo mažiau pažeisti jų lapus ir šaknis. Iškasti augalai rūšiuojami pa­gal galvučių didumą. Geriausią derlių duoda tokios galvutės, ku­rios iškasimo metu esti 4-5 cm skersmens. Iš mažesnių galvučių   gaunamas   mažesnis   derlius.   Iškasti   žiediniai   kopūstai prikasami inspektų dėžėse, iš kurių išimtos žemės ir perpuvęs mėšlas.

Augalai statomi vienas prie kito eilėmis, ir jų šaknys iki pir­mųjų lapų užpilamos žemėmis. Po vienu langu sutalpinama 50-70 augalų.

Dėžės uždengiamos langais. Kai oro temperatūra nukrinta iki 3-4° šalčio, langai uždengiami pynėmis arba lentomis. Vėliau

atšalus orui, dėžės apdedamos šiaudingu mėšlu (20-25 cm storio sluoksniu).

Žiedinių kopūstų baigtinio auginimo metu temperatūra ins-pekte turi būti 2-8° šilumos. Galvutės iki normalaus didumo (13-15 cm skersmens) užauga per 2-4 mėnesius, priklausomai nuo temperatūros. Aukštesnėje temperatūroje galvutės užauga greičiau, bet esti retesnės ir blogesnės.

Taikant baigtinį žiedinių kopūstų auginimą, galima gauti jų derlių gruodžio-sausio mėnesiais.

Vidutiniškai gaunama 15-20 kg derliaus iš vieno inspekti-nio lango. Rekordiniai derliai siekia iki 34 kg iš lango.

BRIUSELINIAI KOPŪSTAI

 

(Brassica oleracea, var. gemmifera)

Briuseliniai kopūstai išaugina vieną aukštą stiebą. Apie tą stiebą spirališkai išauga lapai, o tų lapų pažastyse – daugybė sandarių šoninių gūželių, kurios esti nuo graikinio riešuto iki viš­tos kiaušinio dydžio. Šios briuselinių kopūstų gūželės naudojamos maistui.

Iš vieno augalo gaunama 20-30 gūželių, kurios sveria 200–300 g. Gūželių derlius siekia 4-6 t/ha.

Briuseliniai kopūstai ilgai auga, todėl jų daigai išauginami inspektuose, kaip ir ankstyvųjų gūžinių kopūstų Veislės.
H e r k u l ė s – tinka. naudoti rudenį.
Erfurto – tinka.žiemai laikyti.

Tręšimas. Briuseliniai kopūstai, patręšti organinėmis trąšo­mis, daugiau auga j lapus, o gūželės esti labai smulkios. Todėl ne­patariama jų sodinti j šviežiu mėšlu patręštą dirvą. Geriausiai uždera derlingoje priemolio dir­voje. Mineralinėmis trąšomis trę­šiami, kaip ir gūžiniai kopūstai.

Sodinimas. Briuseliniai ko­pūstai sodinami tuo pačiu laiku ir būdu, kaip ir gūžiniai anksty­vieji. Jiems reikia daug šviesos, todėl jie sodinami retai – 70×70 om kvadratais.

Priežiūra. Briuseliniai kopūs­tai prižiūrimi panašiai, kaip gū­žiniai kopūstai. Baigiantis au­gimo laikotarpiui, pašalinamos viršūnės ir šoniniai lapai užlaužiami, kad nebeaugtų stiebas, o greičiau bręstų gūželės.

Prasidėjus šalnoms, tie briuseliniai kopūstai, kurie skiriami žiemą naudoti, raunami su šaknimis ir sodinami į smėlį rūsyje arba inspektuose.

Sėklų auginimas. Briuseliniai kapūstai pasodams auginami to­kiu pat būdu, kaip ir maistui.

Pasodams atrenkami veislei būdingais požymiais augalai, tu­rintys pakankamai vienodo dydžio kietų gūželių. Atrinktų augalų skroteliniai lapai nuplaunami, paliekant 1,5-2 cm ilgio lapkočius. Viršūniniai lapai tik patrumpinami.

Žiemą pasodai laikomi sandėlyje arba rūsyje, smėlyje apkas­tomis šaknimis.

Pavasarį prieš sodinimą pasodai padaiginami ir nevėluojant lodinami j dirvą. Pasodai sodinami 60X60 cm atstumais.

Briuselinių kopūstų sekiojai auginami, jų derlius nuimamas, kuliamas ir sėklos valomos taip pat, kaip ir gūžinių kopūstų sėkiojų.

ROPINIAI KOPŪSTAI

(Brassica oleracea var. gongylodes L.)

Ropiniai kopūstai (kaliaropės) turi sustorėjusj rutuliškos for­mos stiebą. Sis stiebas ir naudojamas maistui žalias, keptas arba virtas.

Ropiniai kopūstai subręsta per 40-50 dienų nuo daigų pasodinimo iki stiebagumbio išaugimo.
Veislės. Vienos baltieji ir Vienos mėlyiej i – ankstyvos veislės.

Goliato    baltieji    ir    Goliato    mėlynieji-vėlyvos veislės.

Sodinami ir prižiūrimi panašiai, kaip ir gilziniai ankstyvieji kopūstai. Sodinama daugiausia juostomis, eilė nuo eilės per 30 cm ir daigas nuo daigo per 20-25 cm.

Reikia nepavėluotai nuimti derlių, nes jų stiebagumbiai sume-dėja ir valgiui esti nebetinkami.

Sėklų auginimas. Ankstyvųjų veislių ropiniai kopūstai paso­dams sėjami birželio 10-20 dieną. Daigai j dirvą sodinami liepos’ 15-20 dieną. Turint pakankamai sėklos, juos galima sėti tiesiog į dirvą. Sėjant sėklos reikia 4-5 kartus daugiau, negu sodinant daigais.     .

Daigai pasodams sodinami lygioje vietoje 50 X 25 arba 60 X 25 cm atstumais. Sėjama juostomis 50-60 cm atstumais tarp juostų ir 20-30 cm – tarp eilių. Eilėje augalai retinami 20- 25 cm atstumais.

Dirvos atžvilgiu ropiniai kopūstai kelia mažesnius rei­kalavimus už gūžinius. Jie tręšiami tik mineralinėmis trą­šomis.

Ropiniai kopūstai nekaupiami, dirva tik purenama.

Nuimant derlių, pasodams atrenkami stiebagumbiai su veislei būdingais požymiais: lygiu paviršiumi ir plonais lapkočiais.

Nesužalojant gumbo, stambieji lapai nupiaunami, paliekant 1-1,5 cm lapkočius ir smulkius viršūninius lapelius. Visos žaiz­delės apibarstomos anglies milteliais.

Geriausiai ropinių kopūstų pasodai išsilaiko rūsyje, apkasti smėliu. Mėlynos spalvos gumbai geriau laikosi už baltos spalvos gumbus. Mėlynuosius galima laikyti rietuvėse, susluoksniavus su smėliu.

Šių kopūstų labai greitai formuojasi žiediniai stiebai. Todėl nereikia suvėluoti jų daiginimo ir sodinimo į dirvą.

Ropinių   kopūstų   pasodai   į   dirvą   sodinami   60-70   cm tarpueiliais ir per 50 cm eilėje augalas nuo augalo. Pasodai j r dirvą sodinami kiek giliau, negu augo pirmaisiais  metais.  Ap­saugai  nuo  šalnų  stiebagumbius  galima  pridengti  šiaudingu mėšlu.

Ropinių kopūstų sėklojų priežiūra, derliaus nuėmimas ir sėk­los valymas toks pat, kaip ir gūžinių kopūstų.

KINŲ KOPŪSTAI

(Brassica oleracea, var. chinensis ir B. oleracea var. pekinensis)

Šie ko­pūstai mūsų sąlygose gerai dera, ir jų auginimą reikia plėsti. Kinų kopūstus maistui galima pradėti naudoti anksčiau už pačias Ankstyvąsias gūžinių kopūstų veisles. Be to, šie kopūstai pasižymi maistingumu ir gali būti panaudoti maistui virti, žali arba konservuoti.

Kinų kopūstai priklauso kryžmažiedžių (Crticiferae) šeimai. Kinų kopūstų yra įvairių rūšių, ir iš jų pažymėtinos: Kinų kopūs­tai (Brassicae oleracea, var. chinensis) ir Pekino kopūstai (Bras-sicea oleracea, var. pekinensis).

Kinų kopūstai (Pak-choi) labai panašūs į lapkotinius burokus (mangoldus). Sie kopūstai turi tamsiai žalios spalvos verpstinės formos lapus, kurių apačio­je ryški balta sultinga gysla.

Pekino kopūstai (Pe-tsai) panašūs į romėnų sa­lotas ir sudaro gūželes.

Kinų kopūstai reikalau­ja puveningos, geros struk­tūros ir pakankamai drėg­nos dirvos. Kinų kopūstai gerai užaugs tokiose dir­vose, kuriose gerai dera žiediniai kopūstai.

Kinų kopūstai   gali bū­ti   auginami   įvairiam   laikotarpiui: pavasariui, vasarai arba rudeniui. Tačiau, norint išauginti ankstyvųjų kinų kopūstų, jų sėklas reikia sėti į inspektus arba šiltnamius vasario antroje pusėje. Po dviejų savaičių jie pikuojami eilėmis per 5 cm viena nuo kitos ir tarp daigų 3 cm atstumais. Kada daigams pasidaro per ankšta, juos persodiname į pusiau šiltus inspektus 15 X 15 cm atstumais. Temperatūra inspektuose palaikoma dieną 15-18°, o nakties metu 10-12° šilumos. Daigams suaugus, juos praretiname ir nau­dojame maistui, o likusius pradedame naudoti, kai jie išauga iki 200-300 g.

Vėlyvesniam derliui šių kopūstų daigai auginami inspektuose ir ievai sužydėjus sodinami j dirvą šiais atstumais: tarp eilių 40- 50 cm, o tarp daigų 30-40 cm.

Dar vėlyvesniam auginimui galime sėti sėklas tiesiog j dirva. Daigus išretiname iki reikiamų jiems atstumų. Rudeniniam naudo- ‘ jimui sėjami liepos viduryje.

KOPŪSTŲ LIGOS IR KENKĖJAI

Kopūstų Ligos

Kopūstų šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae Wor.). Šia grybine liga serga ne tiktai kopūstai, bet ir kitos jiems gimi­ningos daržovės: ropės, ridikai, sėtiniai. Be čia paminėtų daržo­vių, šaknų gumbu serga ir kai kurios piktžolės: svėrės, garstukai ir kt.

Grybas puola jaunus daigus ir suaugusius augalus. Sergančių augalų šaknys yra gumbuotos, su įvairaus dydžio sustorėjimais. Ligoti kopūstų daigai savo išore beveik nesiskiria nuo sveikųjų. Kad daigai serga, galima nustatyti tiktai atidžiai apžiūrėjus jų šaknis. Ant suaugusių augalų šaknų šie gumbai ryškiai matomi. ‘ Gumbuotos šaknys turi mažiau smulkiųjų šaknelių, negali paimti kiek reikiant vandens, maisto medžiagų, ir augalai skursta. To­kie kopūstai šiltomis ir saulėtomis dienomis apvysta, lengvai iš­sirauna iš žemės, visai nesuka gūžių, arba jos esti labai mažos. Ligai palankiais metais žūva visas derlius.

Šaknų gumbai sudaryti iš pasikeitusių ląstelių ir grybo spo­rų. Rudenį, šaknims supuvus, sporos lieka dirvoje ir čia gali būti gyvos 4-5 m. Pavasarį sporos dygsta ir vėl gali užkrėsti kryžmažiedžius augalus. Su sėkla liga neplinta.

Labai didelę reikšmę ligai plisti turi aplinkos sąlygos: dirvos reakcija, temperatūra ir vandens kiekis dirvoje. Daugiausia žalos padaro drėgnoje, rūgščioje dirvoje. Temperatūros optimumas li­gai plisti – 18-24° šilumos.

Kova. 1. Išauginti sveikus daigus. Tam tikslui žemė turi būti  neužkrėsta grybo sporomis.   Užkrėsta inspektų žemė pakeičiama dirva dezinfekuojama.

2.    Prieš sodinimą atrinkti ligotus daigus.

3.     Surinkti ir sunaikinti ligotus augalus.

4.     Kalkinti rūgščias dirvas.

5.     Laikytis sėjomainos.

Kopūstų juodligė (Phytomonas eampestris Pammel). Tai bak­terinė kopūstų liga. Ja užsikrečiama iš žemės, tačiau bakterija plinta ir su sėkla. Palankios ligai plisti sąlygos – šiltas ir drėg­nas oras.

Susirgusių jaunų daigų skilčialapiai nuvysta, o paskui žūva ir Visas augalas. Kopūstams paaugus, lapų pakraščiuose atsiranda

gelsvos dėmės su patamsėjusiu gyslelių tinklu. Lapą nulaužus, lūžio vietoje matyti pajuodavę vandens indai. Ligoti kopūstai nesuka gūžių arba gūžės ima pūti tamsiu, šlapiu puviniu.

Bakterijos plinta su sėklomis ir ligotų augalų liekanomis. { augalą jos patenka pro lapų žioteles arba žaizdas. Bakterijos įsigali augalo vandens induose, juos suardo. Tokie indai pajuo­duoja.

Kova. 1. Sėklas reikia dezinfekuoti terminiu arba cheminiu būdu. Terminiu būdu sėklos dezinfekuojamos taip: sėklos palai komos +50° C temperatūros vandenyje 20-25 minutes. Paskiau tuoj dedamos į šaltą vandenį. Cheminiu būdu beicuojant, sėklos merkiamos 30 min. į sublimato tirpalą (0,001%). Paskiau gerai perplaunamos švariu vandeniu. Galima beicuoti sėklas preparatu NIUIF-1, formalinu arba granozanu.

2.             Naikinti ligotų augalų liekanas.

3.             Laikytis sėjomainos.

Lapų ir ankštarų dėmėtumas (Alternaria brassicae Sacc. ir Photna oteracea Sacc). Kopūstų lapai ir ankštaros esti dėmeli įvairiomis dėmėmis.

Ant lapų dėmės esti smulkios, tamsiai violetinės. Ant ankštarų pailgos, tamsios spalvos. Kartais pajuoduoja ankštaros viršūnėlė. Drėgname ore dėmių paviršiuje atsiranda juodas pelėsis, suda­rytas iš grybo sporų. Ligotose ankštarose sėklos nesusidaro arb:i jos esti užkrėstos. Tokių sėklų daigumas mažas.

Kova. 1. Rudenį, tik iškūlus, sėklą reikia beicuoti. Beicuo jama preparatu NIUIF-1 (1:400), išlaikant 15 minučių, arba gra nozanu, imant 4 g beico 1 kg sėklos.

2.            Išbeicuotas ir išdžiovintas sėklas laikyti sausoje, vėsioje patalpoje.

3.            Vegetacijos metu skinti ir naikinti ligotus lapus. Purkšti 1% Bordo skysčiu.

Juodoji kopūstų kojelė (diegavertis). Šia liga serga kopūstų, agurkų, pomidorų ir kitų daržovių daigai. Didžiausią žalą Ilga padaro šiltadaržiuose. Lauke augalai ja suserga labai retai.

Juodąją kojelę gali sukelti keletas parazitinių ar pusiaupara-zitinių grybelių: Rhizoctonia Aderholdū Ruhl., Pythiutn de Bary anum Hesse, Olpidiutn brassicae Wor. ir kiti.

Susirgusio daigo apatinė stiebo dalis patamsėja, suplonėja ir išlinksta. Tokie daigai pagelsta, išgula ir dažniausiai visai žūva. Liga daigynuose plinta atskirais ploteliais.

Ligos plitimą skatina per tanki sėja, gausus laistymas ir blo­gas inspektų vėdinimas.

Kova. 1.   Pakeisti arba dezinfekuoti dirvą.

2.            Gerai daigus prižiūrėti, laiku retinti ir ne per gausiai lais­tyti, vėdinti inspektus.

3.            Sunaikinti ligotus daigus.

4.            Beicuoti sėklą.

Kilogramui kopūstų sėklos imama 3-4 g granozano.

Pilkasis pelėsis (Botrytis cinerea Pers.). Jis puola įvairias daržoves augimo metu, lauke, o ypač šia liga serga į rūsius su­krauti kopūstai.

Lauke kopūstai ypač serga drėgną lietingą rudenį. Lapai ir lapkočiai genda, apipelija pilkos spalvos pelėsiu. Kopūstus sudė­jus į sandėlį, liga nepaprastai greit plinta, apimdama gretimas, sveikas gūžes. Apipeliję viršutiniai gūžės lapai sugleivėja, jų pa­viršiuje susidaro juodi kieti grūdeliai. Tai grybo skleročiai, ku­riais grybas pergyvena sau nepalankų laikotarpį.

Nuo pilkojo pelėsio kopūstų sek­iojai dažnai visiškai žūva. Tačiau gerai prižiūrimiems sėklojams liga didelių nuostolių nepadaro.

Kova. 1. Prieš sudedant daržoves, išvalyti ir išdezinfekuoti rūsius.

2.            Laikymui atrinkti sveikas kopūstų gūžes.

3.            Tinkamai prižiūrėti ir laikyti rūsiuose sudėtus kopūstus. Nuvalyti ir pašalinti supuvusius lapus.

4.            Kad liga rūsyje neplistų, sudėtas gūžes galima apdulkinti kreidos milteliais. Tonai kopūstų imama 15-20 kg maltos kreidos.

Kopūstų kenkėjai

Kopūstinis amaras (Brevicoryne brassicae). Vabzdeliai apie S mm ilgio, kiaušiniškos formos, žalsvos spalvos, nelabai judrūs. Kiino paviršius dengtas pilkšvomis dulkelėmis, ir todėl amarai at­rodo lyg būtų miltuoti. Jie esti apatinėje lapų pusėje įvairaus di­dumo krūvelėmis. Kenkia kopūstams ir kitoms kryžmažiedžių šei­mos daržovėms. Žiemoja kiaušinėliai, sudėti rudenį ant kopūstų kolų arba kryžmažiedžių šeimos piktžolių. Pavasarį išsipereję vabzdžiai per 10-15 dienų užauga ir patys toliau veisiasi, ves-dnnii gyvus jauniklius. Per vasarą gali išaugti iki 10 ir daugiau generacijų.

Pavasarį ir vasaros pradžioje amarai gyvena daugiausia ant piktžolių. Birželio ir liepos mėnesiais jie,persikelia ant kopūstų. Iščiulpdami lapų sultis, amarai skurdina augalus. Užpultų ko­pūstų lapų kraštai užsiriečia ir pagelsta. Gūžės išauga mažos, purios. Smarkiau užpulti augalai gali ir visai žūti.

Pavasarį amarai gali užpulti ir kopūstų sekiojus. Labiausiai jie mėgsta susitelkti ant sultingų ūgių viršūnių, žiedpumpurių, žiedų ir ankštarų. Užpulti sekiojai neužaugina sėklų.

Kova. Naikinti, piktžoles ir, derlių nuėmus, šalinti iš lauko kopūstų kotus, ant kurių žiemoja amarų kiaušiniai. Amarų užpulti augalai dulkinami arba purkščiami chemikalais. Tam tikslui tinka nikotino ir anabazino sulfatas (100 1 vandens imama 200-250 g insekticido, pridedant 400-500 g muilo). Heksa-chloranu. Įsidėmėtina, kad kopūstų dulkinimą minėtais preparatais reikia nutraukti, kai pradeda formuotis gūžės.

Rapsinis žiedgraužis (Meligethes aeneus).
Vabaliukai 2-2,7 mm ilgio, juodos, metališkai blizgančios spalvos, šiek tiek panašūs į spragės. Nuo pastarųjų lengva atskirti, nes nešokinėja. Jie, kaip ir spragės, peržiemoja krūmuose po nukritusiais la­pais. Ant laukinių augalų pasirodo gegužės pradžioje, o ant ko­pūstų sėklojų – apie gegužės vidurį, kai išsivysto žiedpumpuriai. Vabaliukai minta vidinėmis žiedų ir pumpurų dalimis (žiedadul­kėmis, kuokeliais, piestelėmis). Apgraužti žiedai ir pumpurai nu-džiūsta ir nukrinta. Kenkėjui kenkiant masiškai, sekiojai gali visiškai neužauginti sėklų. Žiedų krovimo laikotarpiu vabaliukų antpuolis yra pavojingesnis, negu pilno žydėjimo metu.

Kiaušinius jis deda į žiedų pumpurus. Viena patelė sudeda iki 50 kiaušinių. Lervos minta daugiausia žiedadulkėmis, piesteles sužaloja retokai.

Kova. Reikia stengtis kaip galima anksčiau pasodinti sekio­jus ir gerai juos prižiūrėti, kad jie sparčiau augtų ir žydėtų. To­kie sekiojai esti atsparesni kenkėjams.

Jeigu sėklojų auginama nedaug, vabaliukus galima nukrėsti į kibirus arba dubenis (į kuriuos įpilama vandens su trupučiu ži­balo) arba rinkti specialiais gaudikliais. Nukrečiama rytais kiek­vieną dieną, kol vabaliukai tebėra sustingę. Pakartotinai dirvą purenant aplink sekiojus (birželio-liepos mėn.), sunaikinama daug kenkėjo lėliukių.

Iš cheminių priemonių Dulkinti taip pat galima kalcio arsenatu (grynu arba sumaišytu lygiomis dalimis su pelenais arba gesintomis kalkėmis), natrio silicio fluoridu, anabadustu arba nikodustu.

Kopūstinės spragės (Phyllotreta). Spragės, arba žemės blu­sos, yra smulkučiai 2-3 mm ilgio šokinėjantys vabaliukai, labai pavojingi visų kryžmažiedžių augalų daigų kenkėjai. Šių spragių yra daug rūšių, išsiskiriančių spalva, nugaros piešiniu ir kitomis žymėmis. Visų rūšių spragės gyvena ir kenkia bemaž vienodai.
Suaugę vabaliukai žiemoja dirvose po augalų liekanomis arba netoliese dirvų esančiuose soduose, parkuose, krūmuose po nukri-tusiais lapais, samanomis ir panašiai. Pavasarį spragės atsibun­du gana anksti. Į dirvas ima migruoti maždaug ievai sužaliavus. Kol dirvose dar nėra kultūrinių kryžmažiedžių augalų, spragės minta laukų piktžolėmis, o paskiau pereina ant kopūstų, griežčių, ropių, ridikėlių daigų. Plonuose daigų lapeliuose spragės pra­graužia skylutes ir neretai daigus nuėda ištisai. Storesniuose la­puose jos iškandžioja duobutes, vėliau šios paruduoja, ir nuo to visas lapas atrodo pilkšvai rudas. Spragių sužaloti daigai labai suskursta, o kartais ir visai žūva. Spragės užpuola ir kryžmažiedžių daržovių sekiojus, apgrauždamos žiedų pumpurus, stiebų viršūnes ir ankštaras. Labiausiai spragės siautėja ievai žydint. Daugiausia jos žalos padaro šiltomis ir saulėtomis dienomis, prieš­piet ir popiet. Pačiame vidurdienyje jos ne taip kenkia.

Daugumas spragių rūšių kiaušinius deda žemėje. Išsiperėjusios lervos minta smulkiomis kryžmažiedžių augalų šaknelėmis. Liepos pabaigoje išsivysto naujoji spragių karta. Šios spragės paprastai jau nelabai kenkia augalams. Artėjant rudeniui ir vės­tant orui, spragės ima kraustytis į žiemojimo vietas.  .

Kova. Reikia naikinti piktžoles, kurios pavasarį atbudu­sioms po žiemos spragėms teikia maiste. Ne mažiau svarbios ir augalų augimą skatinančios priemonės. Gūžinių ir žiedinių ko­pūstų daigai, išauginti durpių-pūdinio puodeliuose, greičiau pri­gyja lauke ir lengviau pakenčia spragių sužalojimus. Papildoma­sis tręšimas skatina augimą ir daro augalus atsparesnius.

Daigų apsaugai nuo spragių ir tiesiogiai joms naikinti nau­dojama daugelis cheminių priemonių.

Spragės nemėgsta augalų, apdulkintų suodžiais, pelenais, ge­sintomis kalkėmis, fosforitmilčiais. Dulkinama vakare arba rytą, kai augalai rasoti ir nėra vėjo. Gausiai ir dažnai laistomų daigų spragės taip pat nepuola.

Kopūstų stiebinis straubliukas (Ceutorrhynchus quadridens). Vabaliukas 2,5-3 mm ilgio, tamsiai pilkas, su laibu, ilgu, apa­čion nulenktu ir po priekinėmis kojomis pakištu straubleliu. Kū­no paviršius nelygiai apdengtas pilkais žvyneliais. Pabaidytas vabaliukas susitraukia ir krinta žemėn, lyg negyvas, panašus j žemių grumstelį.

Kopūstų stiebinis straubliukas yra gana pavojingas kopūstų daigų ir sėklojų kenkėjas. Žaloja ir kitas daržoves. Paplitęs visoje Lietuvoje.                                                                                                                  .

Straubliukas žiemoja soduose, krūmuose, pamiškėse po nu­kritusiais lapais. Vabaliukas ant augalų pasirodo gegužes pirmoje

pusėje, kai sulapoja beržas. Vabaliukai pragraužia stiebuose ir anų gyslose duobutes ir išėda minkštimą. Kiaušinius deda į iš­graužtas centrinėse lapų gyslose, taip pat ir stiebuose bei lapko­čiuose, duobutes. Vienoje duobutėje sudeda iki 6 kiaušinių. Ka­dangi padarytos žaizdelės esti mažos, tai, jų pakraščiams užsi­traukus, lieka nedideli kauburėliai. Išsiperėjusios lervos isgrauzia lapagyslių ir stiebų šerdyje žemyn einančias landas, kurios jau­nuose augaluose gali pasiekti net šaknies kaklelį. Lervų landas

dažnai galima pastebėti ir iš paviršiaus: matyti tamsiai rusvi ruo­želiai.

Užaugusi lerva esti apie 5 mm ilgio, šviesiai gelsva su rusva galvute, be kojų. Per 20-30 dienų užaugusios lervos nukeliauja į žemę ir keleto centimetrų gylyje virsta lėliukėmis. Po 3 savai­čių išauga naujos kartos vabaliukai, kurie netrukus išsiskirsto žiemoti. Per metus išsivysto viena generacija.

Straubliukai žalingiausi lervos stadijoje. Sužaloti augalai skursta, jų lapai gelsta ir vysta; pažeisti žiediniai sėklojų stiebai lūžinėja. Gana pavojingas kenkėjas kopūstų daigams inspek-tuose. Sužaloti daigai sodinti netinka, nes vis tiek vėliau jie žūva.

Kova. Nesėti ir nesodinti kryžmažiedžių daržovių arti ken­kėjo žiemojimo vietų. Prieš sodinant kruopščiai patikrinti daigus ir sužalotuosius sunaikinti. Tokius daigus lengva pažinti iš lervų persišviečiančių landų lapų gyslose ir stiebeliuose ir iš paspau­ dimo (stiebeliai kiauraviduriai ir minkšti).

Pakartotinai purenti tarpueilius. Tuo sunaikinamos straubliukų lėliukės. Atrinkti ir naikinti sužalotuosius lapus.

Inspektuose auginamus daigus pakartotinai dulkinti (kas 6- 8 dienos). Vidiniai nuodai veikia silpnai. Heksachloranu dulkinami tiktai sekiojai.

Pavasarinė kopūstinė musė (Hylemyia brassicae). Si musė panaši į kambarinę, paplitusi visoje Lietuvoje. Kenkia visoms kryžmažiedžių šeimos daržovėms.

Peržiemojusios žemėje lėliukės stadijoje musės pavasarį ima skraidyti vyšnioms žydint. Kiaušinius deda krūvelėmis žemės pa­viršiuje arti daigų inspektuose ir lauke. Masiškai skraido ir kiau­šinius deda alyvų žydėjimo pradžioje. Kiaušiniai apie 1 mm ilgio, cigariuko formos, balti, lengvai pastebimi tarp žemės trupinėlių.

Išsiperėjusios lervos apgraužia daigų šakneles arba įsigrau­žia į vidų ir padaro šaknyse landas. Užpulti daigai skursta, iš-blykšta arba pamėlynuoja, vysta ir lengvai išraunami. Smarkiau sužaloti daigai visai žūva.

Antrosios kartos musės ima skraidyti liepos pirmoje pusėje. Jos taip pat užkrečia kiaušiniais įvairias kryžmažiedžių šeimos daržoves, ypač šakniavaisius. Šios kartos musių lervos ne tokios žalingos, nes augalai tuo metu jau turi gerai išvystytas šaknis ir esti atsparesni.

Pavasarinės kopūstinės musės lervos ypač pavojingos saus­ringą pavasarį. Sužalotomis šaknimis augalai smarkiai kenčia vandens nepriteklių, ir dauguma jų gali žūti. Tokiais atvejais augalus nuo žuvimo galima išgelbėti gausiai laistant ir apkaupiant.

Kova. Kovojant su šia muse, didelę reikšmę turi gilusis ru­dens   arimas.   Juo   sunaikinama   nemaža   paviršiniuose   dirvos sluoksniuose žiemojančių lėliukių. Daigus auginti durpių-pūdinio puodeliuose ir kaip galima anksčiau pasodinti į dirvą, kad jie spėtų sustiprėti iki išsivystys musės lervos. Sodinamus daigus stropiai patikrinti, ar jų šaknys neužpultos kenkėjų. Gerai patrę-šiami ir prižiūrimi daigai esti atsparesni.

Inspektuose daigus kas savaitę dulkinti. Kad musės kiaušiniais neužkrėstų į dirvą pasodintų daigų, žemė ap­link juos pabarstomą naftalinu, anabadustu, tabako dulkėmis, kreolinu sudrėkintais pelenais, heksachloranu arba tiofosu. Sie preparatai barstomi ne vėliau kaip antrą dieną po pasodini-mo. Vienam daigui pakanka 0,5 g DDT arba heksachlorano.

Kiaušiniams ir lervoms naikinti tinka karbolio rūgšties arba kreolino skiedinys (75 g/10 1 vandens), taip pat ir tiofoso skiedi­nys (2-5 kub. cm koncentruoto tiofoso 10 1 vandens). Minėtų skiedinių vienam daigui pakanka 0,5-1 stiklinės.

Nedideliuose sodybiniuose sklypubsė daigų apsaugai naudo­jamos „apikaklės“. Jos daromos iš tolio arba kartono skritulio arba kvadrato formos, 15-20 cm skersmens. Kad būtų patva­resnės, pamirkomos naudotoje mineralinėje alyvoje. „Apikaklės“ Šone iki vidurio daromas jkirpimas, per kurį ji uždedama ant daigo stiebelio ir prispaudžiama prie žemės. Sis senovinis kovos būdas dar ir dabar plačiai naudojamas šiauriniuose buvusios Tarybų Sąjungos kraštuose.

Kopūstinis baltukas (Pieris brassicae). Tai labai pavojingas daugelio kryžmažiedžių daržovių kenkėjas, kurį vasarą dažnai matome skraidant sodybose ir laukuose. Drugys stambokas: iš­skleistų sparnų plotis – 6 cm. Sparnai balti, su juodomis dėmelė­mis priekinių sparnų galuose ir juodu ruoželiu užpakalinių sparnų

priekyje. Patelės, be minėtų dėmelių, dar turi po 2 juodus taškus kiekviename priekiniame sparne.

Kenkėjas paplitęs visoje Lietuvoje. Per vasarą išaugina dvi kartas: pavasarinę ir vasarinę. Žiemoja lėliukės stadijoje ant pastatų sienų, tvorų, medžių kamienų ir panašiai. Pradeda skrai­dyti gegužės mėnesį. Kadangi tuo metu lauke pasodintų daržovių beveik nesti, tai drugiai kiaušinius deda ant piktžolių. Kiaušinius deda gana stambiomis krūvelėmis (iki 200)   apatinėje lapų pu­sėje. Užaugęs vikšras esti 4 cm ilgio, pilkai gelsvas ar žalsvas su geltona juosta per nugarą ir šonuose; nugara ir šonai tankiai nu­sėti juodais taškais ir įvairaus didumo dėmėmis, plaukuoti; galva pilka su juodų dėmių piešiniu, papilvė geltona. Užaugę vikšrai ant tų pačių augalų virsta lėliukėmis, o po 2-3 savaičių (apie liepos pabaigą) išsiperi vasarinės generacijos drugiai. Dabar jie kiaušinius deda daugiausia ant kopūstų ir kitų kryžmažiedžių dar­žovių. Drugiai daugiausia susitelkia nuo vėjų apsaugotuose skly-‘ puose, netoliese pastatų, medžių, nedideliuose daržuose. Dideliuo­se sklypuose labiau mėgsta pakraščius. Išsiperėję vikšreliai iš pradžių apgraužia lapų pakraščius, o vėliau ir visą lapų minkšti­mą, palikdami tik stambiąsias gyslas. Nuėstais lapais kopūstai nustoja augti. Vikšrai kenkia iki pirmųjų didesnių šalnų. Užaugę vikšrai išrėplioja iš daržo, ir, suradę sau tinkamas vietas ant tvorų bei  pastatų  sienų, ten prisitvirtina  ir virsta  lėliukėmis, kurios žiemoja.

Kova. Kas 5-7 dienos traiškyti kiaušinius ant lapų ranko­mis. Tuo pat metu randamos vikšrelių krūvelės taip pat sutrina­mos. Per 3-4 kartus šiuos kenkėjus darže galima visai sunaikinti. Sį darbą kruopščiai gali atlikti mokyklinio amžiaus vaikai. Ypač rekomenduotinas šis būdas kolūkiečių sodybiniuose daržuose.

Rankomis naikinama tais atvejais, kai ūkis neturi pasirūpinęs chemikalų ir taip pat tada, kai kopūstai jau pradėję formuoti gū­žes, nes nuo to laiko nuodingų medžiagų naudoti negalima (iš­skiriant piretrumą).

Kopūstus iki gūžių suformavimo galima purkšti Paryžiaus ža­lumos skiediniu, natrio fluoridu, bitkrėslės (Tanacetum vulgare L.) nuoviru su 0,5% muilo priedu, dulkinti. Purkščiama ir dulkinama, kol vikšreliai jauni (0,5-1,5 cm ilgio), nes suaugę vikšrai nuodams esti atsparesni.

Kopūstinė kandis (Plutella cruciferarum). Tai smulkutis, rus­vai plikas  drugelis, su šviesia vingiuota juostele priekiniuose sparnuose. Ši kandis aptinkama visuose Lietuvos rajonuose.

Peržiemoja lėliukės stadijoje. Ima skraidyti gegužės antroje pusėje. Per vasarą išsivysto 3-4 kartos. Pirmosios kartos vikš­reliai gyvena ant kryžmažiedžių piktžolių, o kitos kartos jau kenkia kultūriniams kryžmažiedžių šeimos augalams.

Kiaušinius kandis deda ant apatinės lapų pusės. Jauni vikš­reliai įsigraužia j lapų minkštimą ir išėda landas. Paaugę jie esti lapų paviršiuje ir išėda įvairaus dydžio lopelius, palikdami nepra-graužtą viršutinę lapo odelę. Sužaloti lapai atrodo ištisai padeng­ti langeliais. Lapams toliau augant, odelė supleišėja, ir lapai pa­sidaro skylėti, pilkšvos spalvos.

Kova. Naikinti kryžmažiedes piktžoles. Rudenį nepalikti lau­ke derliaus atliekų (pavyzdžiui, kopūstų kotų, lapų), kuriuose daž­niausiai peržiemoja kandžių lėliukės. Visas dirvas rudenį giliai suarti: apartos lėliukės žūva.

Naikinti vikšrus, purkšti ir dulkinti vidiniais insekticidais arba DDT. Dulkinimui tinka kalcio arsenatas, natrio silicio fluoridas, tiofoso milteliai. Purkščiama Paryžiaus žaluma. Dulkinant arba purkščiant, reikia žiūrėti, kad nuodai patektų svarbiausia ant apa­tinės lapų pusės, kur laikosi vikšreliai. Dulkinti geriau vakare, nes ant sudrėkusių nuo rasos augalų nuodai geriau prikimba ir laikosi.

Kopūstinis pelėdgalvis (Barathra brassicae). Drugys pilkšvai rudas, priekiniai sparnai su tamsiais ruoželiais ir dėmelėmis, sparnų pakraščiais praeina šviesi vingiuota juostelė. Užpakaliniai sparnai tamsiai pilki. Iš­skleistų sparnų plotis – 5 cm.

Kenkėjas paplitęs viso­je respublikoje. Kenkia ne lik kopūstams, bet ir dau­geliui kitų daržovių (buro­kėliams, salotoms, žirniams ir kt.).

Peržiemoja lėliukės sta­dijoje žemėje. Pavasarį pir­mieji drugiai ima skraidyti I birželio pradžioje. Drugiai skraido tiktai naktimis. Kiaušinius deda ant apati­nės lapų pusės. Kiaušiniai pusrutulio formos su spinduliškai išsidėsčiusiomis briaunelėmis; iš pradžių jie esti balsvi, vėliau pasidaro melsvai pilki. Jauni vikš­reliai žali, o suaugusių spalva gali įvairuoti nuo šviesiai žalios iki tamsiai rudos. Šonuose vikšrai turi po plačią geltoną juostelę, o užpakalyje ant nugaros – tamsų, pasagos pavidalo ženklą. Suaugę vikšrai esti 4-5 cm ilgio.

Vikšrai lapus graužia naktimis, o dieną slapstosi po žemės grumsteliais, po apatiniais lapais ir kitose tamsiose vietose. Vikšrai iš pradžių išgraužia lapo lakšte netaisyklingos formos sky­les, o paaugę įsigraužia į kopūstų gūžes, užteršia jas žaliomis iš­matomis. Vėliau į išgraužtas landas pribėga vandens, įsimeta gry­beliai, ir sužalotos gūžės ima pūti, skleisdamos nemalonų kvapą. Po 30-50 dienų suaugę vikšrai sulenda į žemę ir virsta lėliukė­mis. Per metus išauga viena generacija. Labiau nukenčia vėly­vųjų veislių kopūstai.

Kovojama panašiai, kaip su kopūstiniu baltuku. Kovos prie­monės gerai veikia, kol vikšrai dar jauni ir nespėję sulįsti į gūžes.

Be kopūstinio pelėdgalvio, kopūstams gali kenkti ir kitų pelėdgalvių vikšrai. Iš jų paminėtini: daržinis, rieteninis, barkūninis bei gaminis pelėdgalviai.

Kovos priemonės prieš minėtus pelėdgalvius tokios pat, kaip ir prieš kopūstinį pelėdgalvį.

Kopūstai.