Pipirnės kaip kultūrinis augalas auginamos labai seniai. Jos jau buvo žinomos senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Į Centrinę Europą atvežė Romos legionieriai. Istorikai teigia, kad persų jaunuoliai, eidami medžioti arba kariauti, pasistiprindavo duona, pabarstyta pipirnės lapeliais. 1508 m. Prancūzijoje išleistame pamokslų rinkinyje ansirijėliams buvo grasinama: ,,. . . pragare negausit nei pipirnės, nei salotų!”
Net iš tokių išlikusių senovinių teiginių galima spręsti, kad pipirnės turi daug gerų savybių, nors Lietuvoje jos mažai paplitusios. Jas labai vertina ir mėgsta gruzinai.
Maistui vartojami jauni pipirnių lapeliai arba vos išsiskleidę skilčialapiai, kurie skoniu šiek tiek primena garstyčias bei krienus. Pipirnių lapuose yra eterinio garstyčių aliejaus, jodo, kalcio, geležies druskų, karotino, B grupės vitaminų ir ypač gausu vitamino C. Suvalgę 50 g pipirnių, aprūpinsime organizmą minimaliu vitaminų kiekiu visai dienai. Pipirnės tinka avitaminozėms gydyti ir jų profilaktikai. Jose esantys lakūs garstyčių aliejai turi ir antibiotinių savybių.
Pipirnes šeimininkės vartoja sriuboms, padažams, sūriui, mėsai, žuviai, sumuštiniams paskaninti, taip pat kaip priedą prie kitų salotų.
Pipirnės užauga labai greitai (per 2-3 savaites). Jas galima auginti ištisus metus. Galima pradėti sėti anksti pavasarį. Nebijo ir pavėsio, nors tada daugiau ištįsta. Pradėjusios žydėti maistui netinka, todėl, kad turėtume visą laiką, sekime kas dvi savaites 20-25 cm eilutėmis, sėklas įterpkime 0,5 cm gyliu. Sudygusias praretinkime, palikdami tarp augalų 8-10 cm atstumą.
Žiemą pipirnių galime užsiauginti kambaryje ant į lėkštutes įdėtos sudrėkintos vatos arba lignino. Sėklos sudygsta per 2-3 dienas. Prasiskleidus skilcialapiams jas jau galima žirklėmis nukirpti ir vartoti.