Ropiniai svogūnai

svogūnai
svogūnai

Ropiniai svogūnai

Ropinių svogūnų tėvyne laikoma Afganistanas ir Vidurinė Azija, nors laukinių ropinių svogūnų nie­kur nerandama.

Ropinius svogūnus nuo neatmenamų laikų augi­no egiptiečiai (daugiau kaip prieš 6000 metų). Cheopso piramidėje esantis užrašas byloja, kad svogūnai buvo superkami piramidę stačiusių ver­gų maistui. Juos valgė ne tik vergai, bet ir kil­mingi egiptiečiai. Senovės Graikijoje svogūnai buvo laikomi šventais, nes jie simbolizavo visatos sukūrimą. Mitologijoje pasakojama, kad miškų ir laukų gynėjas dievas Panas buvo visokio ju­dėjimo centras, prie kurio visi dangaus kūnai prisitvirtinę kaip daugybė sluoksnių svogūno lakš­telių. Švenčių, skirtų dievo Pano garbei, metu jo skulptūras apipindavo svogūnais. Svogūnus au­kodavo ir kitiems dievams, stengdavosi į šventovę atnešti patį didžiausią svogūną. Nors svogūnais būdavo gerbiami dievai, Graikijoje jie laikyti ne­turtingųjų daržove. Garbingieji miestiečiai laikė, kad svogūnus dėl jų specifinio ir aštraus kvapo valgyti nepadoru. Aristofanas savo komedijose apibūdindamas kokį nors vargingą personažą sa­kydavo, kad „nuo jo trenkia svogūnais“. Iš grai­kų svogūnų įsigijo senovės romėnai ir juos labai išpopuliarino. Jie augino jau daug svogūnų veis­lių, auginamų iki šių dienų. Romėnai pastebėjo, kad svogūnai apsaugo nuo daugelio ligų, jų val­gę žmonės darosi energingesni, todėl duodavo ka­reiviams. Svogūnus pradėjo vartoti visų luomų žmonės. Šutintais svogūnais romėnai gydydavo akių ligas. Jų nuomone, svogūnų sukeltas ašaro­jimas pravalo ir dezinfekuoja akis.

Romėnai prie virtuvės lubų kabindavo šviežių svogūnų, kad nesiveistų musės. Kiekvienas romė­nas kasdien valgydavo tam tikrą normą svogūnų, o kad nesijaustų nemalonaus kvapo, imdavo grai­kiškų riešutų arba pakramtydavo petražolių.

Po romėnų svogūnus, kaip energijos šaltinį, pradėjo vartoti vokiečiai ir kitos _ gretimos tau­tos. Svogūnų žiedais puošdavosi mūšiuose pasižy­mėję dalyviai. Viduramžių riteriai, kviesdami į kovą varžovus, prie šalmo prisisegdavo svogūno žiedą. Tuo laikotarpiu, norint žmogų pagirti bei išaukštinti jį lygindavo su svogūnu.

Svogūnų gydomąsias savybes jau pripažino viduramžių medicina. Jais gydydavo nušalusias vietas, nuo užkimimo dėdavo svogūnų prie krū­tinės ir kojų padų, svogūnų sultis, sumaišytas su medumi, gerdavo nuo kosulio. Svogūnus varto­davo kaip priešnuodį net įkandus pasiutusiam šuniui.

Ispanijoje ir Portugalijoje iki šių dienų svo­gūnai yra būtinas kasdieninio maisto komponen­tas. Ne mažiau mėgiami svogūnai ir Prancūzijo­je. Ten su svogūnais jau senovėje virdavo įvai­rias sriubas, svogūnų sriuba būtinai įeidavo į jų kareivių valgiaraštį. Svogūnai su vandeniu ir juo­da duona su druska jau gilioje senovėje buvo kasdieninis Rusijos valstiečių maistas. Pasiturin­tieji gyventojai svogūnus vartojo tik kaip pries­konį daugeliui kulinarijos patiekalų. Ivano Rūs­čiojo laikais vienas mėgstamiausių bajorų ska­numynų buvo keptuvėje keptos kapotos kepenys su svogūnais, o pasninko metu valgydavo barš­čius su svogūnais, kepdavo paskrudintais svogū­nais įdarytus pyragus. Svogūnus laikė ir univer­salia priemone, apsaugančia ir gydančia daugelį ligų.

Šviežiuose svogūnų laiškuose yra daug vita­minų bei kalio, kalcio, fosforo ir geležies. Tačiau svogūnai ne tiek vertinami dėl vitaminų ir mine­ralinių medžiagų, kiek dėl juose esančio eterinio aliejaus, kuris skatina skrandžio sekreciją, gerina apetitą, ir dėl fitoncidų – bakterijų priešo.

Svogūnai kaip daržovė ypač vertinami todėl, kad juos galima vartoti bet kuriuo augimo me­tu – pradedant jaunais laiškais ir baigiant subren­dusiomis roputėmis. Kulinarijoje svogūnai vartojami labai įvairiai: švieži, virti, kepinti, bei konservuoti, be to, kaip prieskonis mėsos, žuvies ir daržovių patiekalams.

Liaudies medicinoje nedaug daržovių taip pla­čiai vartojama, kaip ropiniai svogūnai. Juos var­toja kaip šlapimą varančią priemonę, ant žaizdų deda tamponus, suvilgytus šviežia svogūnų ty­rele. Sergant gripu, viršutinių kvėpavimo takų ka­taru arba bronchitu, į nosį deda tamponus su svogūnų tyrele (3 kartus į dieną po 10-15 min.).

Svogūnų gydomąsias savybes vertina ir moks­linė medicina. Spiritine jų ištrauka gydoma žar­nyno atonija bei kolitas, vartojama skrandžio bei žarnyno tonusui ir sekrecijai pagerinti, sergant ateroskleroze, širdies darbui normalizuoti ir ki­toms ligoms gydyti. Tačiau svogūnų negalima vartoti sergant sunkiomis širdies ir kepenų ligomis. Svogūnų košelė vartojama niežtintiems išbėri­mams, spuogams, strazdanoms, pigmentinėms dė­mėms gydyti. Svogūnų košele arba sultimis įtri­namą galvos oda, norint sustiprinti plaukus, ska­tinti jų augimą.

Svogūnams skirtingose vystymosi fazėse reikia nevienodos temperatūros. Sėklos pradeda dygti 2-3°C, tačiau tokioje temperatūroje dygsta labai lėtai. Greičiausiai sudygsta esant 25°C. Svogūnų laiškai geriausiai auga 20-23°C temperatūroje. Šaknys pradeda augti esant 2-3°C šilumos, ta­čiau, temperatūrai pakilus iki 5-10°C, jos auga daug greičiau.

Dygimo ir augimo pradžioje svogūnai mėgsta drėgmę, vėliau jos reikia mažiau, o mažiausiai brendimo metu. Bręstant drėgmės perteklius ypač žalingas, nes skatina svogūnus vėl augti, ir tada nurautos roputės blogai laikosi.

Augantiems svogūnams reikia šviesos, todėl jų nesodinkime po vaismedžiais.

Svogūnų šaknų sistema silpna, todėl jiems rei­kia purios ir trąšios dirvos. Netinka šviežias mėš­las. Nereikia perlręšti azotinėmis trąšomis, netręšti jomis jau bręstant roputėms, nes tada pa­blogės kokybė, blogiau laikysis.

Yra keletas svogūnų auginimo būdų: vegeta­cinis (iš ropučių), iš sėjinukų, iš daigų ir iš sėklų.

Mūsų respublikos gyventojai svogūnus dau­giausia augina vegetaciniu būdu. Tačiau būtina žinoti, kad auginimui šiuo būdu tinka tik daugia-lizdės svogūnų veislės arba vietinės populiacijos. Perpjovę svogūno roputę skersai, aiškiai matysi­me, ar jis vienalizdis, ar daugializdis. Vienalizdės svogūnų veislės vegetaciškai (roputėmis) nesidau-gina, nes iš vienos roputės išauga vėl tik viena. Daugializdžiuose svogūnuose susidaro po keletą lizdų, kiekviename iš jų yra po vieną naujos svogūno roputės arba žiedyno užuomazgą.

Vegetaciškai auginant svogūnus, labai svarbu, kad jie būtų išlaikyti tinkamoje temperatūroje. Sėklai skirtas svogūnų ropeles per žiemą laiky­kime ne žemesnėje kaip 17-20°C temperatūroje. Pabuvę žemesnėje kaip 10°C temperatūroje, svo­gūnai praeina jarovizacijos stadiją ir pasodinus išauga žyduoliai, nesivysto ropelės.

Dieną prieš sodinimą svogūnų ropelėms nu­pjaukime viršūnes (kad sparčiau augtų laiškai) ir pamerkime į vandenį. Mirkyti svogūnai greičiau įsišaknija ir išaugina gausesnį derlių. Sodinkime eilutėmis 20X10 cm atstumu, negiliai, kad, maty­tųsi viršūnė. Jeigu sodiname anksti, kai dar gali būti šalnų, apžerkime 1 cm žemės sluoksniu.

Daugelis gyventojų svogūnus augina iš sėji­nukų. Sėjinukais vadinami smulkūs (iki 3 cm skersmens) iš sėklų išauginti svogūnėliai. Jie so­dinami 20X8-10 cm atstumu, užžeriant 0,5- 1 cm žemių sluoksniu.

Sėjinukų auginimas. Sėjinukams išauginti už­tenka 1,5-2 m2 žemės ploto. Jį reikia iš rudens giliai perkasti, kartu l2 m plotui skiriant 1-2 kibirus gerai perpuvusio mėšlo arba pūdinio. Pa­vasarį į 1 m2 plotą išberkime 15-20 g amonio salietros, 25-30 g superfosfato ir 10-15 g kalio chlorido. Sėklas prieš sėją 2-3 paras pamirkyki­me vandenyje ir po to dar 8-16 valandų 0,1% kalio permanganato tirpale (1 g kalio perman­ganato į 1 1 vandens). 1 m2 ploto apsėti užtenka 8-10 g sėklų. Sekime 10-15 cm eilutėmis 1- 1,5 cm gyliu. Iki sudygimo ir augimo pradžioje 2-3 kartus palaistykime (kas 5-7 dienas). Vėliau laistyti nereikia, nes jeigu dirva per drėgna, iš­auga stambūs sėjinukai, bet užsitęsia brendimas, todėl blogiau laikosi. Sėjinukų derlių imkime, kai dalis laiškų apvysta, tačiau nelaukime, kad visai nudžiūtų, nes tada bus sunku rauti. Nurautus bai­kime džiovinti lauke arba gerai vėdinamoje pa­talpoje. Surūšiuokime pagal stambumą: smulkius (iki 1,4 cm skersmens), vidutinio stambumo (1,5- 2,2 cm) ir stambius (2,3-3 cm). Stambius sėjinukus laikykime ne žemesnėje kaip 17-18°C tem­peratūroje.