Gėlių morfologinė ir dekoratyvinė charakteristika

Pagrindinės gėlės dalys yra šaknys, stiebas, lapai, žiedai (žiedynai), vaisiai (vaisynai), sėklos.

Augalų šaknys Įtvirtina augalą dirvožemyje, siurbia vandenį ir jame ištir­pusias mineralines medžiagas, kurios patenka į stiebą ir lapus. Daugelio au­galų šaknyse kaupiasi maisto medžiagų atsargos. Kai kurie augalai sudaro miko-rizes, t.y. ant augalų šaknų gyvena speci­finiai grybai. Šaknimis kai kurios gėlės dauginasi vegetatyviniu būdu.

Gėlių augintojui reikia būti susi­pažinusiam su gėlių šaknynų tipais, nes nuo jų priklauso augimo ypatumai. Išski­riami trys augalų šaknų tipai: liemeninės, kuokštinės, mišriosios šaknys.

Kai pagrindinė šaknis būna stambesnė už šonines, tokia šaknis vadinama liemenine, o kai pagrindinė šaknis neišsivysto arba nustoja augti ir išauga daug plonų, vienodo storio ir ilgio pridėtinių šaknų, susidaro kuokštinės šaknys.

Mišriosioms šaknims būdinga trumpa pagrindinė šaknis, išsišakojanti į kelias stambias šonines, o šios toliau šakojasi į smulkias šakneles.

Atminkite!

gėlės, turinčios liemenines šaknis, sėjamos į nuolatinę vietą arba persodinamos tik jaunos (muilinės gubojos, aguonos, leukonijos);

dauguma gėlių turi kuokštinės arba mišriąsias šaknis, todėl gali būti persodinamos įvairių išshystymo stadijų metu tokias gėles lengviau dauginti dalijant kerą.

Tačiau daugelio gėlių pagrindinė liemenine šaknis išleidžia daug šoninių šaknų, kurios greitai augdamos nustelbia pagrindinę šaknį, ir atskirti, kokio tipo yra šaknys, sunku. Tai būdinga daugumai vienmečių ir daugiamečių gėlių. Gėlininkai, pikuodami šių gėlių daigus, dažnai sutrumpina pagrindinę šaknį – tai dar labiau paskatina šoninių šaknų vystymąsi, be to, gėlės geriau auga.

Šaknų amžius nėra vienodas. Trumpiausiai gyvena šakniaplaukiai -tik 10-20 dienų, o be žemės – tik keletą minučių.

Atminkite!

–                    gėlių šakniaplaukiai, nuo kurių priklauso, ar prigis persodintas augalas, žūsta labai greitai, todėl daigų šaknelės apveliamos molio ir galvijų mėšlo tyrele (1:6). Si priemonė ne tik neleis sudžiūti seniems šakniaplaukiams, bet skatins ir naujų augimą.
Vienmečių gėlių šaknys gyvena vieną vegetacijos sezoną, jos vystosi intensyviai į šonus ir palyginti negiliame (15-20 cm) dirvos sluoksnyje. Todėl ir dirva šioms gėlėms ruošiama 18-20 cm gylio.

Daugiamečių gėlių šaknų amžius nevienodas – priklauso nuo gėlės ilgaamžiškumo – nuo 3 iki 10 ir daugiau metų. Kelias dešimtis metų nepersodintos gali augti šios gėlės: bijūnai, smidrai, diktonai, plunksnalapės rudbekijos ir kt.

Atminkite!

–                    daugelio daugiamečių gėlių šaknų sistema vystosi spinduliniu būdu, t.y. iš centro į periferiją. Ypač tai būdinga šakniastiehinėms gėlėms. Periferijoje esančios tiek požeminės, tiek antžeminės gėlės dalys yra gyvybingesnės, todėl, dauginant šias gėles kero dalimis, naujiems kerams formuoti tinkamiausios kaip tik periferinės augalo kero dalys.
Daugiamečių gėlių šaknys pasiekia įvairų gylį, tačiau dauguma maitinamųjų šaknelių išsidriekusios 20-30 cm gylyje, todėl ir dirva suariama ir tręšiama 20-40 cm gyliu.

Augalų šaknų ilgis labai priklauso nuo augalo augimo sąlygų, ypač tų, kokiomis jis augo gimtinėje. Sausų vietų augalai (kserofitai), jei jų antžeminė dalis nepakitusi (kaip sukulentų), turi ilgas šaknis, kuriomis drėgmę pasiekia iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Sukulentinių augalų (storalapių, kaktusų) šaknys trumpos, jų nedaug. Jie lietingesnio periodo metu drėgmę sukaupia pakitusiuose sultinguose stiebuose ir, saikingai ją naudodami, išgyvena iki kito periodo.

Atminkite!

–                    augalo šaknys kvėpuoja, todėl augalus palaisčius arba po stipraus lietaus suplūkta suslūgusi žemė išpurenama. Augalai, kurie turi nedaug šaknų arba jos pakitusios (sustorėjusios), sodinami sausesnėse vietose, mažiau laistomi, ypač žiemą. Kambarinių gėlių šaknys labai įvairios: nuo ekstensyvių (sukulentų) iki labai stiprių, ilgų (palmių, klivijų, meilenių, urginėjų) šaknų. Palmės išaugina tvirtą liemenine šaknį ir daug šoninių šaknų. Pažeidus šią šaknį, palmės sunyksta, ypač jaunos, kol dar nėra susiformavusios jų šoninės šaknys.

Atminkite!

persodinamų gėlių, kurių ilgos, mėsingos šoninės šaknys (dauguma vienskilčių – lelijiniai, amarilinių šeimų augalai), sveikų šaknų apipjaustyti negalima;

nepjaustome ir iš drėgnųjų tropikų kilusių gėlių orinių šaknų (filodendrų, monsterų): jomis šie augalai ima drėgmę ir orą iš aplinkos, be to, tai kartu ir atrama.

Gėlėms būdingi ir šaknų pakitimai – šakniagumbiai. Tai su­storėjusios šoninės šaknys, kuriose kaupiamos organinės atsarginės maisto medžiagos. Jurginų ir bijūnų šakniagumbio viršuje, šaknies kaklelyje, yra susiformavę augimo pum­purai, todėl, suskirsčius kerus taip, kad kiekvienoje padalytoje dalyje būtų bent vienas augimo pumpuras ir 1-2 šakniagumbiai, galima išauginti naujus augalus.

Stiebas jungia pagrindinius augalo maitinimosi organus – šaknis ir lapus. Jis taip pat išlaiko augalo lapiją, for­muoja jo bendrą vaizdą – išorę (habitą). Nuo stiebo aukščio ir formos priklau­so, kur augalai bus auginami. Žemaūgės, šliaužiančios, kylančiais stiebais arba tankiais kerais gėlės tinka alpinariumams, bordiūrams, parteriniams gėlynams apsodinti (krūminiai astrai, alpiniai vais-tučiai, ylalapiai flioksai, darželinės aubretės ir kt.). Tvirtus aukš­taūgius stiebus turintys virgininiai astrai, plunksnalapės rudbekijos, arunkai, paprastieji karšuliai^ vaistiniai smidrai, jurginai sodinami grupėmis arba kaip soliterai. Žemaūgės kambarinės gėlės grupuoja­mos po kelias, o aukštaūgės sodinamos didesniuose vazonuose ir statomos pavieniui. Vertikaliam apželdinimui tinkamiausios tu­rinčios vijoklinį arba laipiojanti stiebą gėlės (laipiojantys erškėčiai, raganės, raudonžiedės pupelės, nasturtės, kobėjos, kvapieji pelėžirniai, lipikės gebenės, auksuotieji skindapai ir kt.). Kamba­riuose gražiai atrodo svyrantieji (karokliniai, ampeliniai) augalai (zebrinos, tradeskantės, eschinantai, kolumnėjos, ceropegijos ir kt.). Gėlių stiebai dažniausiai būna žoliniai, kai kurie rudeni sumedėja. Kur kas mažiau gėlių sumedėjusiais (rožės) arba visžaliais žoliniais stiebais (lipike gebenė, singonijus, skindapas ir kt.).

Ant augalų stiebų, lapų pažastyse, būna išsidėstę augimo pumpurai. Prie pumpurų yra ir meristeminiai (gaminamieji) audiniai, nuo kurių veiklos priklauso naujų šaknų susidarymas dauginant šiuos augalus auginiais, gyvašakėmis.

Atminkite!

– dauginimui geriausiai tinka vidurinioji stiebo (ūglio) dalis: ji yra gyvybingesnė už apatinę, dažnai sumedėjančią dalį ir turi geriau išsivysčiusius meristeminius audinius. Be to, vidurinėje stiebo dalyje ryškiau negu stiebo viršūnėje diferencijuoti apytakos audiniai, todėl lengviau susidaro kaliusas.

Gėlių stiebai kartais atlieka lapų funkcijas.

Tokie pakitę stiebai vadinami kladodijomis (jei jie yra apskriti) arba filokladijomis (jei įgauna lapų formą, pavyzdžiui, smidrai, pelžiedės, kaktusai)

Kai kurių gėlių stiebai labai spalvingi (alternanterų, irezinių, burnočių, vaisginų, begonijų), todėl tinka spalvinėms dėmėms gėlynuose sudaryti.

Yra nemažai gėlių, kurių stiebai virto šakniastiebiais, svogūnais, gumbasvogūniais, stiebagumbiais, palaipomis.

Šakniastiebiai – tai požeminiai stiebai, iš­augantys iš gėlės kero. Jais gėlės plinta (krūminiai astrai, kraujažolės, barzdotieji vilkdalgiai, smulkiažiedės chrizantemos). Šakniastiebius išaugina beveik visos daugiametės deko­ratyvinės varpinės žolės (miskantai, spartinos, nendriniai dryžučiai ‘Variegata’). Įsi­šaknijusiais šakniastiebiais šios gėlės lengvai padaugina­mos. Trūkstant sodinamosios medžiagos, šakniastiebius galima su­pjaustyti į mažas daleles – svarbu, kad kiekvienoje jų būtų bent po vieną augimo pumpurą.

Svogūnai – tai vegetatyvinio dauginimosi, maisto medžiagų kaupi­mo organas, sudarytas iš pakitusio stiebo – svogūno dugnelio ir pakitusių lapų – dengiamojo bei maiti­namųjų lukštų. Būdingas efemeroidiniams ir kitų sausringų vietų augalams. Šių augalų (tulpių, narcizų, jacintų, lelijų, meilenių, urginėjų ir kt.) svogūnai išgyvena nepalankų augimui laikotarpį. Svogūnuose sukauptas maisto medžiagas augalas gali sunau­doti per vienerius metus (tulpės) ir kasmet išauginti pakaitinius svogū­nus, arba kasmet pasisavinama tik kelių sultingų lukštų maisto medžiagos (lelijos, jacintai, narcizai, meileniai). Svogūnai yra nevienodo dydžio, todėl sodinami skirtingame gylyje.
Gumbasvogūniai – tai į svogūnus panašūs pakitę požeminiai stiebai, gumbasvogūnio dugnelis – pakitęs stiebas yra visas gumbasvogūnis, o lapai – dengiamieji lukštai.
Stiebagumbiai – tai pakitę ūgliai, sustorėję ir virtę maisto medžiagų saugykla. Jie gali būti požeminiai (topinambo) ir antžeminiai (ciklameno).

Atminkite!

–                    gėlės, turinčios požeminius pakitusius stiebus, dažniausiai mėgstalengvas ir sausesnes žemes, nes drėgnesnėse, supuolusiose dirvose trūksta oro ir ilgainiui pakitę stiebai supūva. Drėgmės pertekliui atsparesnės šakniastiebinės gėlės.

Palaipos – tai antžeminis pakitęs stiebas, artimas šakniastiebiui, būdingas skroteliniams augalams (žemuogenėms, vaisginoms, trilapėms valdšteinijoms). Palaipomis šios gėlės lengvai dauginamos -jaunos, įsišaknijusios lapų rozetės atskiriamos nuo motininio augalo ir pasodinamos i naują vietą.

Atminkite!

–                    palaipos gerai įsišaknija, kai dirva pakankamai drėgna, todėl sausros metu palaipiniai augalai laistomi.

Lapas – augalo organas, kuriame vyksta fotosintezė, t.y. iš anglies dioksido ir vandens, veikiant šviesai ir chlorofilui, susidaro organinės medžiagos; transpiracija (vandens gaminimas) ir dujų apykaita.

Lapai yra morfologiškai įvairūs. Skirtingo amžiaus. Daugumos gėlių gyvuoja vieną vegetacijos sezoną. Tačiau visžalių augalų jie išgyvena nuo kelerių iki keliolikos metų. Tai daugelio kambarinių gėlių, visžalės rudgrūdėlės, žiemės, kotulės, kai kurių šilokų, vaisginos, gebenės, bergenijos ir kt. lapai. Ūksmingų augalų lapų amžius ilgesnis už šviesamėgių.

Atminkite!

–                    lauko gėles, turinčias visžalius lapus, žiemai dengiame, mat jie gali nukentėti tiek nuo šalčių, tiek nuo pavasarinės kaitrios saulės, kuri augalus apdegina.

Lapai yra įvairaus dydžio ir formos: vilkdalgių, varpinių dekoratyvių augalų, viendienių ilgi, linijiški; nasturtų, kai kurių rūšių katilėlių, Bunko, Feasčio begonijų apskriti. Labai daug yra augalų su pailgais, širdies formos lapais: bergenijos, poraičiai, vaisginos. koštos, raktažolės ir kt. Įdomūs plunksniški kraujažolių, kraujalakių, sudėtiniai ankštinių gėlių (kvapiųjų pelėžirnių, gausialapių lubinų) lapai. Sudėtinius lapus turi rožės, baltašaknės.

Lapai formuoja išorini augalo vaizdą, sudaro augalo paviršiaus faktūrą, kuri labai svarbi derinant gėles gėlynuose.

Aštrios faktūros augalai (vilkdalgiai, viendienės, rugiaveidės, dekoratyvūs eraičinai) visuomet sudarys kontrastą ramios (lygios) faktūros augalams (hostoms, paprastosioms subretėms, pavasariniams poraičiams, kaukaziniams, puošniesiems šilokams).

Atminkite!

–                    aštrios faktūros augalai, palyginti su ramios (lygios) faktūros augalais, sodinami mažesniais ploteliais.

Lapų faktūra gali būti stambi ir smulki, tai priklauso nuo lapų dydžio. Stambios faktūros lapus turi bergenijos, bruneros, hostos, smulkios – ylalapiai flioksai, hutčinzijos, ankstos ir kt.

Atsižvelgiant į šviesos poreikį, augalai skirstomi i šviesamėgius, ūksminius ir pusiau ūksminius. Šį poreikį lemia lapų sandara. Dauguma gėlių yra šviesamėgės. Ūksmėje arba pusiau ūksmėje geriau auga plačialapiai, visžaliai, drėgmę mėgstantys augalai. Jų lapai dažnai būna tamsiai žali, su retesniu gyslų tinklu.

Gėlių dekoratyvumui didelę reikšmę turi lapų spalva. Jie dažniausiai būna žali, tačiau nevienodo intensyvumo (tamsiai žali -eleborų, bergenijų, žiemių; šviesiai žali – jautakių, sparmanijų, kai kurių vilkdalgių).

Kur kas dekoratyvesni žali lapai, išmarginti šviesiomis dėmėmis ir juostomis. Jie ypač kontrastingai atrodo gėlynuose, žalios vejos fone ar žiemos sode. Tokius lapus turi paprastoji margalapė garšva ‘Variegatum’, dėmėtosios notrelės margalapės veislės ‘Roseum’, ‘Album’, ‘Beacon Silver’, mažoji margalapė žiemė ‘Variegata’, šlakuotoji plautė, margalapė hosta ir kt. Ypač daug margalapių gėlių auginama kambariuose: krotonmedžiai, difenbachijos, margalapiai fikai, pilėjos ir kt. Purpurinius lapus turi šliaužiančioji purpurinė vaisgina Atropurpurea’, perilos, irezinės, rėjai, setkreazijos. Spalvingais ir dryžuotais lapais kambarinės gėlės geriau auga pusiau pavėsyje nei saulės atokaitoje.

Žiedai, žiedynai. Tai generatyviniai augalo organai, išauginantys sėklas. Žiedų ir žiedynų dekoratyvumas įvertinamas pagal šiuos kriterijus: žiedo ir žiedyno išvaizdą, formą, spalvą, pilnaviduriškumą, kvapą, žydėjimo laiką ir trukmę.

Kai kurios gėlės išaugina pavienius žiedus, tačiau dauguma turi žiedynus, susidedančius iš daug žiedų.

Žiedynų yra įvairių tipų. Jei žiedai prie žiedynkočių prisegti tiesiogiai, be kotelių, tokie žiedynai vadinami varpa (orchidėjų, kiškio uodegėlių (lagurijų), dekoratyvinių miežių ir kt.), o jei su koteliais – keke (kvapiųjų pelėžirnių, rudgrūdėlės, gausialapių lubinų, pentinių). Astilbės, arunkai sudaro šluotelės pavidalo žiedynus, o burnočiai, gencijonai – menturinius. Sudėtingą graižo žiedyną turi graižažiedės (astrinės) gėlės (baltagalvės, gerberos, jurginai, chrizantemos ir kt.). Žiedų ir žiedynų yra įvairaus dydžio. Labai dideli karališkosios viktorijos žiedai, nemaži svogūninių (tulpių, narcizų) arba gumbasvogūninių (kardelių, tigrenių) gėlių. Tačiau nemažai gėlių žydi smulkiais žiedais (kanadinės rykštenės, muilinės gubojos, plačialapis kermėkas).

Žiedo, žiedyno dekoratyvumui didelę reikšmę turi forma. Žiedai gali būti taisyklingos, netaisyklingos, originalios formos. Taisyklingus žiedus turi tulpės, aguonos, netaisyklingus – našlaitės, nemezijos, pentiniai, kurpelės, stefanočiai ir kt. Labai originalūs yra rožių, strelicijų žiedai.

Ypač žiedai išsiskiria spalvomis. Gyvojoje gamtoje išskiriamos trys pagrindinės spalvos: geltona, mėlyna, raudona. Iš šių spalvų derinių susidaro antrosios eilės spalvos: violetinė, žalia, oranžinė, iš pastarųjų – įvairūs atspalviai. Tačiau gamtoje yra ir vadinamųjų achromatinių spalvų – baltų ir beveik juodų. A. Erakovas (1881 m.) nustatė, kad daugiausiai yra baltos ir geltonos, mažiau mėlynos, rožinės ir raudonos, dar mažiau purpurinės, rudos, pilkos bei karmino spalvos žiedais žydinčių gėlių.

Augalo žiedų dekoratyvumas priklauso ir nuo pilnaviduriškumo. Pilnaviduris žiedas susidaro pasikeitus atskirų žiedo dalių funkcijoms (kai kuokeliai ar piestelės virsta vainiklapiais arba kai padidėja vainiklapių skaičius). Tačiau ne visada pilnaviduriai žiedai gražesni už tuščiavidurius.

Kai kurios gėlės maloniai kvepia. Jų kvapas priklauso nuo eterinių aliejų, kuriuos išskiria žiedai arba lapai. Dažniausiai kvepia žiedai (rožių, narcizų, pakalnučių, kvepiančiosios tabokos, kvapiųjų pelėžirnių, leukonijų, gvazdikų ir kt.), rečiau lapai (kvapiųjų pelargonijų, citrinmedžių, kilniųjų laurų, serenčių). Pastebėta, kad gėlės stipriau kvepia ryte, naktį ir vakare, bet nelietingu oru.

Atminkite!

– kvepiančios gėlės sodinamos arčiau takelių, suolelių.

Žydėjimo laikas ir trukmė. Atskiros augalo rūšies dekoratyvumui didelę reikšmę turi žydėjimo laikas. Tai ypač svarbu vertinant gėlių panaudojimo želdiniuose galimybes ir derinant jas pagal žydėjimo laiką.

Reikia skirti bendrą augalo žydėjimo laiką nuo atskiro žiedo žydėjimo trukmės, juo labiau, kad yra gėlių, žydinčių pakartotinai arba nepertraukiamai (remontantinės gėlių grupės). Trumpai žydi aguonos, vilkdal­giai, viendienės, sukučiai, kai kurie kaktusai, ilgai – vingiorykštinės krauja­žolės, puošnieji ir amerikiniai auskarėliai, kermėkai ir kt. Du ir daugiau mėnesius žydi gajardijos, meksikiniai žydrūniai, puikiosios gvaizdūnės, sodiniai jurginai ir kt.

Išskiriama sausažiedžių augalų grupė, kurių žiedai gali būti džiovinami žiemai (sausučiai, zundos, kermėkai, šlamučiai, kiškio ašarėlės, kiškio uodegėlės ir kt.).

Kai kurios gėlės išaugina dekoratyvius vaisius (jautakės, zundos, smidrai, juodžolės, dumplūnės). Vaisiuose
bręsta sėklos.