Gėlių sėja

Sėjai tinka tik grynos veislės, švari, daigi, geros ūkinės vertės ir atitinkamai paruošta gėlių sėkla. Ji gali būti sėjama į nuolatinę vietą, inspektus, dėžutes, lėkštes ir vazonėlius.

Sėja į nuolatinę vietą. Vienametės gėlės, turinčios trumpą ve­getacijos laikotarpį (rudgrūdėlės, alysai, lineliai, ratiliai (astrai), levukai) ir nepakeliančius persodinimo, sėjamos tiesiog į nuolati­nę vietą. Sėti galima pavasarį, balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, ir rudenį prieš šalčius. Sėjama į tinkamai įdirbtą bei į iš anksto palaistytą, drėgną dirvą, nes sausa dirva vandens nesu­geria, ir kol ji sudrėksta, pasėta sėkla išplaunama į pakraščius ir sudygsta nevienodai — kupsteliais. Smulki sėkla sėjama iš tų pačių popierinių maišelių, kuriuose ji laikoma, o stambi —išdėliojama rankomis. Smulkios gėlių sėklos pridengti žemėmis nereikia. Už­tenka ją lengvai įspausti lentele į žemę. Stambios gėlių sėklos taip pat negalima per giliai sėti. Giliai pasėta sėkla nepajėgia sudygti arba labai nelygiai sudygsta. Įspaustą lentele į žemę sėklą reikia pridengti plonu žemės sluoksniu, beriant ją iš rankos arba sijo-jant pro sietelį. Pridengti tiek, kadi dygstanti sėkla neiškiltų į paviršių ir neišsiplautų laistoma. Laistyti reikia laistytuvu pro tankų sietelį. Dygstančios sėklos mėgsta drėgmę, tačiau per daug lieti yra pavojinga. Per gausiai laistytos sėklos dažniau­siai supūva.

Sudygusius jaunus daigelius reikia kiek galima greičiau išre­tinti, kad likusieji gautų pakankamai šviesos ir oro.

Sėja į inspektus. Dauguma vienamečių gėlių, kilusių iš šiltųjų kraštų, mūsų klimato sąlygomis vėlai pradeda žydėti ir nepribran­dina sėklų. Tokioms gėlėms per trumpa mūsų vasara. Dėl to dai­gus reikia išauginti inspektuose. Į inspektus patartina sėti eilutėmis, tada lengviau prižiūrėti dai­gus— ravėti, praretinti ir t. t. Prieš sėjant žemė inspektuose išly­ginama ir ženklintuvu padaromos negilios (1 cm) vagutės 5—6 cm atstumu viena nuo kitos.

Smulkios sėklos, sumaišytos su 4—8 dalimis smėlio, sėjamos vagutės paviršiuje ir žeme neužžeriamos. Stambesnės sėklos užže-riamos 0,3—0,5 cm žemės sluoksniu.

Į 1 m² inspekto žemės rekomenduojama sėti 3—4 g smulkių ir 7—10 g stambesnių sėklų. Pasėjus žemė suspaudžiama lentele ir palaistomą laistytuvu pro tankų sietelį. Po to uždedami langai ir šiaudų pynės. Nesudygusiai sėklai šviesa nereikalinga. Sėklai dygstant, dieną šiaudų pynės nuimamos, o nakčiai vėl uždedamos (kol oras visai atšyla). Jei oras ramus, be vėjo ir nešalta, langus galima atidaryti ir inspektus pavėdinti. Jei oras blogas, inspekto langus užtenka tik pakilnoti ir įleisti gryno oro. Atidarant bei už­darant inspekto langus, galima reguliuoti šilumą ir orą, o iš dalies ir drėgmę.

Langai visada pakeliami taip, kad saugotų inspektą nuo vėjo. Ramią, šiltą dieną langus galima pakelti iš bet kurios pusės. Pava­sario orui atšilus ir prasidėjus kaitroms, nereikia daigams duoti per daug šviesos, nes nuo saulės spindulių daigai gali išdegti. Tuo atveju langai užpavėsinami, pakeliami aukščiau ir ilgiau laikomi atviri. Šaltomis naktimis, kai numatomos šalnos, langai pridengia­mi šiaudų pynėmis. Pagaliau, praėjus šalnų pavojui, inspektų langai nuimami visiškai. Inspektai laistomi laistytuvu pro tankų sietelį. Vanduo turi būti nešaltas (18—20°). Vėliau paaugusius dai­gus galima laistyti ir šaltesniu vandeniu.

Jei oras debesuotas ir šaltas, laistyti reikia labai atsargiai, nes dėl ilgiau užsitęsusio debesuotumo nepradžiūsta inspektuose žemė ir gali įsiveisti pelėsių, kurie naikina jaunus gėlių daigus.

Kada ir kiek lieti vandens, nustatoma šiuo būdu: jei, ranka pra­kasus, matyti sausa žemė tik iš viršaus, o giliau — pakankamai drėgna,— apipurkščiamas tik žemės paviršius, ir, priešingai, jei že­mės paviršius nuo laistymo drėgnas, o giliau žemė sausesnė,— liejama gausiai.

Inspektuose, esant šiltam ir drėgnam orui, sparčiai auga pikt­žolės, todėl jas reikia nuolatos ravėti. Be to, kad daigai išaugtų stiprūs, neištįsę, reikia laiku juos išretinti.

Sėja į dėžutes, lėkštes ir vazonėlius. Šiuo būdu daugiausia sė­jamos šiltnaminės-kambarinės ir kai kurios vienametės bei dau­giametės gėlės.

Žemė, į kurią bus sėjamos sėklos, paruošiama, atsižvelgiant į kiekvieno augalo prigimtį ir reikalavimus. Jei sėklos labai smul­kios (begonijų, gloksinijų, lobelijų, kalceolarijų), žemė persijoja-ma pro 2—3 mm tankumo sietą, o jei sėklos stambios,— pro 4—5 mm tankumo sietą. Nepatariama sėklų sėti į labai smulkią (dulkinę) žemę, nes laistant ji greit supuola ir jos paviršiuje su­sidaro  pluta.  Žemė turi  būti  puri,  trąši,  drėgna   (bet ne tešlospavidalo), neutralios reakcijos (pli (>,0—7,0), lengvai praleidžianti vandeni ir neužkrėsta grybinėmis ligomis bei kenkėjais.

Sėjimui tinka 8—10 cm skersmens vazonėliai, 25 cm pločio ir 6 cm aukščio molinės lėkštės, kurių dugne būna kelios skylutės vandeniui išbėgti, ir 45 cm ilgio, 30 cm pločio bei apie 8—10 cm aukščio dėžutės, padarytos iš puseolinių lentų.

Prieš sėją indo dugne esančios skylutės uždengiamos sudužu­sių vazonų šukėmis, pilamas 1 cm storio smėlio sluoksnis, keletas gabalėlių medžio anglies ir ant jų paruošta žemė. Indo kraštuose žemę reikia suspausti pirštais, kad vėliau ji nesuslūgtų. Po to že­mės paviršius sulyginamas lentele arba kito vazono dugnu taip, kad žemė 1 cm būtų žemiau indo kraštų.

Sėkla sėjama tiesiog iš maišelio, pamažu jį baksnojant smagu­riu pirštu. Stambią sėklą galima išdėlioti pirštais.

Pasėta sėkla pridengiama smėliu arba smėlinga žeme tokio storio sluoksniu, kokio dydžio yra sėklos. Visiškai smulkių sėklų (gloksinijų) pridengti nereikia. Laistant neretai dalis sėklos vėl atsiranda žemės paviršiuje. Tuo atveju ji pakartotinai pridengia­ma. Sėklos liejamos laistytuvu pro tankų sietelį arba purkščiamos pulverizatoriumi ir indai pridengiami stiklu.

Gėlių sėklai sudygti reikia 15—25° temperatūros, todėl jos daiginamos atitinkamoje vietoje ir laistomos. Negalima žemės perlieti arba perdžiovinti.

Kai pasirodo pirmieji sėklų daigeliai, stiklas nuo indų nuima­mas ir indai pastatomi j vėsesnę, šviesią vietą.