Jurginai,

astrinių šeimos daugiamečiai šakniagumbiniai augalai. Yra apie 15 rūšių. Gėli­ninkystėje paplitusios kultūrinės formos, iš­vestos iš hibridinių. Jurginai kaitūs. Lauke auginamos šių grupių veislės.

Dekoratyviniai jurginai. Turi įvairaus dydžio žiedynus — graižus (nuo labai didelių iki miniatiūrinių), vainiklapiai platūs, tiesūs, banguoti, lenkti. Labai dideli: ‘Abezondzonne’ — geltonas su oranžiniu apnašu; ‘Aivori’ — baltas su nežymiu alyviniu apnašu; ‘Volga-Don’ — tamsiai raudonas, aksominis ir kt. Vidutinieji: ‘Jersey Rose’ — avietiniai rožinis; ‘Fantom’ — violetinis, aksominis; ‘Shirley Westwell’ — raudonas. Miniatiūri­niai: ‘Johny’ — žiedai rusvai raudoni, galiu­kai balti; ‘Paspartu’ — skaisčiai raudonas; ‘Suzi’ — rožinis. Iš šios grupės dar išskiriami nimfėjiniai jurginai, kurių žiedynai panašu; į vandens lelijas; geriausios veislės: ‘GerriHok’ — švelniai  rožinis;  ‘Nimfa’ — liežuvėliai balti su alyviniai rožiniu apnašu, ‘Rozovaja Diadema’ — švelniai rožinis.

Kaktusiniai jurginai. Šios grupės veislių vainiklapiai susisukę į vamzdelius arba susi­viję smailiais arba paplatėjusiais ir lenktais galiukais. Šiek tiek vamzdiškų žiedų matyti tik žydėjimo pabaigoje. Veislės: ‘Maliutka’ — oranžinis, kaktusiškai dygliuotas; ‘Fejerverk’ — šviesiai violetinis; ‘Esmeralda’ — alyviniai rožinis ir kt. Iš šios grupės išskiriami chrizanteminiai jurginai, kurių kraštiniai vainiklapiai visada siauri, ilgi, susisukę į plo­nus gale lenktus vamzdelius. Veislės: ‘Belaja Chrizantema’ — skaisčiai baltas; ‘Velta R uks’ — baltas su violetiškai rožiniais galiu­kais; ‘Mefistofel’ — violetiškai avietinis ir kt. Plačiai paplitę kaktusiniai jurginai giliai įskel­tais vainiklapiais. Veislės: ‘Angara’ — baltas; ‘Iliuzija’ — balsvai rožinis; ‘Miraž’ — alyvi­niai rožinis; ‘Elektron’ — alyvinis.

Dekoratyviniai kaktusiniai jurginai. Turi dekoratyvinių ir kaktusinių jurginų požymių. Veislės: ‘Balerina Ulanova’ — geltonas; Vals Cvetov’ — vainiklapiai iš vidaus skaisčiai avietiniai su baltomis dėmėmis, iš išorės — šviesesni; ‘Dangava’ — melsvai violetinis ir kt.

Rutuliniai jurginai. Žiedynai pilnavidu-riai, apvalūs, vainiklapiai susisukę į viršų platėjančiais vamzdeliais ir išsidėstę labai tankiai koncentriniais ratais. Veislės: ‘Ai­da’ — tamsiai raudonas; ‘Baltika’ — šviesiai alyvinis; ‘Glou’ — skaisčiai raudonas; ‘Mary Helen’ — tamsiai geltonas ir kt.Pomponiniai jurginai. Žiedynai panašūsrutulinius,   tik  gerokai   mažesni.   Veislės:Genchen’ — šviesiai     geltonas;     ‘GretchenHeine’ — šviesiai   rožinis,  vainiklapių  galaiavietiniai; ‘Kochelsee’ — vainiklapių kraštaiskaisčiai raudoni, arčiau centro jie būna tamsesni ir kt.

Vietos parinkimas. Jurginai šviesamėgiai ir šilumamėgiai augalai, todėl jiems reikia parinkti saulėtas ir nuo šiaurės vėjų apsau­gotas vietas. Geriausiai prie pastatų ir sodinių pietinių pusių. Reikia vengti žemų vietų, negalima sodinti arti didelių medžių, nes jie išdžiovina ir nualina dirvą.

Dirva. Jurginams būtina derlinga dirva. Ji turi būti puri, gerai sugerti drėgmę ir pra­leisti vandenį. Rudenį dirvą reikia perkasti 30—40 cm gyliu. Ją būtina patręšti organi­nėmis trąšomis (mėšlo 3—5 kg į 1 m², paukš­čių išmatų 100—120 g į 1 m², durpių kompos­to 1 —1,2 kg į 1 m²). Pavasarį dirvą reikia geriau supurenti negu rudenį ir patręšti puve­nomis (4—6 kg į 1 m²), durpių kompostu (1—1,5 kg į 1 m²) arba Rygos mineralinėmis trąšomis „B” (15—20 g į 1 m²).

Jurginai geriau auga ir rečiau serga gry­binėmis ligomis, jeigu jie į tą pačią dirvą sodi­nami ne anksčiau kaip po 3—5 metų. Neso­dinti jurginų ten, kur prieš tai buvę augalai buvo smarkiai pažeisti grybinių ligų (pvz., astrai). Jeigu kultūrų negalima pakeisti, tai į jurginams iškastas duobutes reikia pripilti šviežios žemės, o sklypą dažnai kalkinti.

Trąšos. Sodinant jurginus, dirvą reikia patręšti superfosfatu (50 g į kibirą vandens 5—8 duobutėms arba 8—10 g sauso super­fosfato į kiekvieną duobutę). Per vegetacinį sezoną jurginus reikia kas 2—3 savaitės tręšti pakaitomis mineralinėmis ir organinėmis trą­šomis, atskiestu karvių mėšlu 1:10 (2—3 1 skiedinio į kibirą vandens 8—10 kerų), pauk­ščių išmatų skiediniu 1:20 (2 1 skiedinio į kibi­rą vandens 5—8  kerams).  Dirvas, kuriose

trūksta azoto, irgi galima tręšti azoto trąšo­mis — amonio sulfatu arba amonio salietra (15 g į 1 m²). Jurginams pradėjus augti, irgi reikia duoti azoto.

Jurginams ėmus žydėti, nebereikia tręšti skystomis azoto trąšomis ir srutomis (vištų išmatų skiediniu), bet duoti fosforo ir kalio trąšų. Superfosfato ir kalio trąšų reikia 25— 30 g į kibirą vandens 5—8 kerams, pelenų — 100 g 5—8 kerams.

Sodinimas. Jurginus sodinti į atvirą grun­tą patartina po vėlyvųjų pavasario šalnų, gegužės pabaigoje. Pirmiausia reikia sodinti jurginų stiebagumbius, vėliau (ne anksčiau kaip birželio 5 dieną) — jų auginius. Jeigu jurginai pasodinami anksčiau, juos būtina nakčiai per šalnas uždengti kartoninėmis dėžutėmis, popieriniais maišais.

Prieš sodinimą (prieš 5—7 dienas) jurgi­nus reikia iškelti į pavėsį ir užuovėją, kad jie priprastų prie atviro grunto sąlygų. Vazonuo­se pasodintus jurginus, 5—6 h prieš sodinant į atvirą gruntą, reikia palaistyti, kad gerai sudrėktų grumstai. Žemaūgių veislių jurginų šakniagumbius patartina sodinti 50 cm vienas nuo kito, vidutiniuosius — 60—70 cm, aukš­taūgius — 80—100 cm į 30X30X30 cm dydžio duobutes. Jeigu sklypas iš anksto nepa-tręštas, tai į duobutes reikia dėti 1—2 kg mėš­lo ,arba komposto ir gerai sumaišyti su žemė­mis. Mėšlą reikia užpilti žeme, maišyta su mineralinėmis trąšomis (15—20 kg). Vietoj mėšlo galima dėti perpuvusių lapų (3—5 kg kerui), o juos neutralizuoti pelenais (50— 70 g).Aukštaūgius jurginus reikia iš karto pri­rišti prie kuoliukų, kurie turi būti įkalti į sodi­nimui paruoštas duobutes. Augalą reikia sodinti arčiau prie kuoliuko ir tokiame gylyje, kad stiebagumbio kaklelis būtų 3—5 cm že­mėje. Auginius ir sėjinukus reikia sodinti gi­liau — iki tikrųjų lapų I poros. Pasodintus augalus reikia tuoj pat palaistyti ir mulčiuoti sausa žeme. Jeigu augalai buvo auginti ne vazonuose, bet dėžėse arba šiltnamiuose, tai iškasant jie netenka daug šaknų. Kad jurginai geriau prigytų, juos reikia sodinti į gerai pa­laistytą dirvą (į purvą), ant viršaus užberti sausos žemės.

Priežiūra. Vasarą jurginus reikia gausiai laistyti: per karščius — kasdien, vasaros pa­baigoje laistyti rečiau. Naudinga kiekvieną savaitę vakarais apipurkšti pastovėjusiu šiltu vandeniu. Sezono metu jurginus reikia 2—3 kartus (pagal jų augimą) pririšti prie atramų. Jurginų augimo metu reikia šalinti pažasti-nius ūglius. Jurginai genėjami, kol stiebo vir­šuje dar nesusidarę butonai. Dviejų viršutinių tarpubamblių pažastinius ūglius po žiedyniniu ūgliu reikia palikti — ant jų išauga dauguma augalo žiedynų. Ant šaknies kaklelio augan

čius ūglius reikia irgi šalinti, paliekant 2—3 ūglius. Pomponinių ir smulkiųjų kaktusinių veislių, o taip pat atskirai augančių augalų šo­ninius ūglius galima palikti. Taip pat reikia laiku šalinti nereikalingus butonus. Žiedyne iš 3 butonų paliekamas 1, kai kada 2. Nužy-dėjusius žiedynus reikia nupjauti, nes jie su­laiko butonų vystymąsi.

Jurginai gerai auga ir žydi, jei per vasarą ne mažiau kaip 3 kartus patręšiami. Be anks­čiau nurodytų trąšų mišinių galima vartoti srutas (1:10), paukščių išmatų skiedinį (1: 20), pilant 1 — 1,5 1 kerui.

Vasaros pabaigoje kerus reikia apkaupti (iki 15 cm aukščio) sausa žeme — tada šak-niagumbiai per žiemą gerai išsilaiko, o žemu­tinės augalų dalys nenušąla.

Kasimas ir laikymas. Jurginus reikia iš­kasti prieš šalčius. Priklausomai nuo orų, tai daroma nuo spalio pradžios iki pabaigos. Prieš kasimą reikia sekatoriumi nupjauti stiebus, paliekant 10—15 cm pagrindą. Ge­riausiai kasti sodo šakėmis, vienu metu iš 2 pusių. Žemių, kurios lieka ant gumbų, nerei­kia nukratyti, gumbus šitaip palikti visai žie­mai (pagal kitas rekomendacijas — gumbus reikia nuplauti). Šakniagumbius reikia 2—3 savaites laikyti vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kur santykinė drėgmė 80—90%. Žiemą šakniagumbius patartina laikyti 3— 6° C temperatūros ir 50—60% santykinės drėgmės rūsiuose. Gerai užgrūdintus šaknia­gumbius (didelė drėgmė ir žema džiovinimo temperatūra) galima laikyti ir miestų butuose. Tam tikslui juos reikia sudėti į dėžes, užpilti sausu smėliu, žemėmis arba durpėmis ir pa­statyti vėsesnėje vietoje. Per žiemą reikia ke­lis kartus išrinkti sergančius šakniagumbius ir patikrinti, ar nedžiūsta sveikieji (tuo atveju šakniagumbius galima apipurkšti vandeniu).

Dauginimas. Jurginai dauginami sėklo­mis, šakniagumbių lizdų dalijimu, auginiais. Sėklomis dauginamos žemaūgių ir tamsia-lapių veislių augalai ir kai norima išvesti naujų veislių.

Veisliniai jurginai dauginami tik vegeta­tyviniu būdu — dalijimu ir auginiais, kad būtų išlaikyti veislės požymiai. Šakniagum­bius prieš dalijimą patartina paauginti, tada geriau matyti akutės. Todėl juos reikia iki ‘/s aukščio įkasti į smėlį, durpes, pjuvenas, laikyti šviesiai 20—25°C temperatūroje ir mažai laistyti. Šakniagumbius reikia dalinti, kai ant šaknies kaklelio jau gerai matomi pumpurai. Lizdą su keliais stiebais reikia ran­komis padalinti į vienstiebes dalis, kurių kiek­vieną po to padalinti taip, kad ji turėtų šak­nies kaklelio dalį su vegetatyviniais pumpu­rais — akutėmis ir bent vieną gumbinį susto-rėjimą. Dalis sodinti, kai pjūvių vietos ap-džiūsta (geriausiai jas apibarstyti medžio anglių milteliais). Pasirodžius tikriesiems šakniagumbių diegams, juos reikia laikyti iki 15° C temperatūros ir mažiau laistyti. Prieš sodinimą reikia nulaužti silpnus diegus, pa­liekant 2—3 stiprius.

Dauginant auginiais, nuo šakniagumbio reikia atskirti diegus, kai jie būna jau 6— 8 cm. Auginiai nulaužomi nuo diego pagrinde arba nupjaunami 45° kampu su nedidele žie­dinio darinio dalimi. Auginiai su stiebais irgi tinka. Nupjauti reikia po lapų bambliu, o la­pus prieš sodinimą nuskinti. Geriausia sodi­namoji medžiaga yra iš balandžio mėnesį gautų auginių. Auginius reikia pasodinti spe­cialiuose inspektuose, dėžėse po polietilenine plėvele, vazonuose, uždengus juos stiklainiais ir pan., tada jie gerai įsišaknija. Svarbiausia palaikyti didelį oro drėgnumą. Kaip substratą reikia paimti švarų išdegintą arba verdančiu vandeniu perpiltą smėlį ir užpilti jo 8—10 cm sluoksnį. Smėlis turi būti drėgnas, bet ne šla­pias. Įrankiai, kuriais pjaunami auginiai, turi būti dezinfekuoti.

Prieš sodinimą auginius patartina apdoro­ti augimą skatinančia medžiaga (pvz., hete-roauksinu). Nupjautus ūglius padažyti hete-roauksino ir medžio anglies milteliuose (1:1). Šaknys pradeda augti 12—20 dieną. Įsišakni­jusius auginius patartina persodinti į 7—9 cm skersmens vazonus su maistingu žemės miši­niu arba į dėžes ir laikyti kambaryje arba šiltnamyje. Gegužės mėnesį juos galima išneš­ti į pusšilčius arba šaltus inspektus. Užėjus šalnoms, inspektų langus reikia sandariai už­daryti. Dieną langus reikia laikyti atidarytus, tada augalai užsigrūdina.

Ligos. Jurginai serga virusinėmis, bakte­rinėmis ir grybinėmis ligomis. Virusinės ligos. Geltonoji žieduotoji dėmėtligė. Ant lapų gal’ atsiranda ryškiai geltonų ratų arba zigzagų Bronzinė liga. Vidurinėje lapo dalyje atsi randa šviesiai geltonų ratų ir įvairių raštų; pažeisti audiniai žūva. Virusinė mozaika. Sergančių augalų lapai antraisiais metais raukšlėjasi, tarpubambliai sutrumpėja, labai auga šoniniai ūgliai, augalai pavirsta žema­ūgiais, žiedynai netenka dekoratyvumo. Labai pažeisti augalai žūva. Ąžuolinė mozaika. Ant lapų atsiranda blyškus ruoželis, kurio kontū­rai panašūs į ąžuolo lapą. Augalas auga ii vystosi lėtai. Virusinėmis ligomis užsikrėtusiu; augalus reikia naikinti. Inventorių ir įrankiu: reikia kruopščiai dezinfekuoti. Dirvą dezin fekuoti ir perkasti, apverčiant sluoksnį.

Bakterinėms ligoms priklauso bakterini; ir prolifikacinis vėžys. Ant bakteriniu vėžii užsikrėtusio augalo šaknies kaklelio atsiranda baltų kauburiuotų išaugų, kurios vėliau paru­duoja. Rudenį išaugos pastorėja iki 10—12 cm. Jos pūva, tręšta ir užkrečia dirvą bakte­rijomis, kurios joje išlieka iki 5 metų. Ser­gantys augalai naikinami.

Grybinės ligos. Jurginus pažeidžia diegą virtė, arba juodoji kojelė, verticiliozė, įvairu; puviniai, miltligė, dėmėtligė. Diegavirtės su­kėlėjas daugiausia pažeidžia jaunus sėjinukus ir iš auginių gautus augalus. Sergančio augale stiebas dirvos paviršiuje tamsėja, plonėja, sulinksta ir augalas žūva. Profilaktikos sume­timais sėjinukus ir įsišaknijusius auginiu; reikia sodinti į žemę, pragulėjusią krūvose ne mažiau kaip 4 metus, t.y. j biologiškai de­zinfekuotą. Kovos priemonės: dirvą, kurioje aptikta sergančių augalų, palieti 1 % kalio permanganato tirpalu. Verticiliozės (vytulio) pažeistas augalas staiga ima vysti ir gelsti. Liga atsiranda dažniausiai per vasaros karš­čius ir labai greitai plinta; augalai žūva. Ko­vos priemonės: žuvusius augalus reikia nedel­siant sudeginti, dirvą apdoroti chlorkalkėmis ir sukasti. Sklerotinis puvinys atsiranda, kai grybo sporos patenka ant pažeistų stiebo vietų ir per genėjimą. Pažeistos vietos gelsta ir pūva, antžeminė augalo dalis žūva. Kovos priemonės: augalą reikia nupjauti žemiau pažeistos vietos ir tuoj pat sunaikinti, nupjau­tas vietas apibarstyti pelenais. Kai augalas smarkiai pažeistas, jį reikia visą sunaikinti, dirvą dezinfekuoti chlorkalkėmis ir sukasti. Fuzariozės, arba sausojo puvinio, pakenktų augalų lapai ir stiebai pagelsta. Pažeistose vietose susidaro rožinės spalvos gumbeliai — grybo piknidžiai. Šakniagumbiai pažeidžiami žiemą. Kovos priemonės: pažeistas vietas išpjauti, žaizdą apibarstyti pelenais arba ang­lies milteliais ir sieros mišiniu. Smarkiai ser­gantį augalą reikia sunaikinti, dirvą dezinfe­kuoti ir sukasti. Ant miltlige sergančių jurgi­nų lapų ir stiebų susidaro baltas valktis, kuris sutrikdo jų gyvybinę veiklą. Kovos priemo­nės: pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, augalus purkšti vario sulfato ir žaliojo muilo mišiniu (2 g vario sulfato, 20 g žaliojo muilo, 1 1 vandens), po 2 savaičių reikia dar kartą purkšti.

Kenkėjai. Didžiausią žalą jurginams pa­daro čiulpiantieji vabzdžiai — įvairių rūšių amarai, tripsai, žolinės blakės. Visi jie yra virusinių ligų platintojai. Naikinimas: purkšti skystu kalio arba ūkiško muilo tirpalu (250— 300 g į kibirą vandens), 0,2—0,3% karbofoso arba chlorofoso tirpalu. Amarams naikinti tinka tabako nuoviras.

Šliužai ir vėdarėliai, kopūstinio, bulvinio pelėdgalvio ir žiemkentinio dirvinuko vikšrai graužia auginių daigus ir lapus, suaugusių augalų žiedynus ir lapus. Kenkėjus reikia surinkti ir sunaikinti.

Sprakšių lervos graužia gumbo audinius, išgrauždamos jame takus. Dėl to gumbas pra­deda pūti. Lervas ir vabalus reikia nurinkti ir sunaikinti, dirvą palieti 10—30% karbofo­so, chlorofoso tirpalu.

Nematodos pažeidžia šaknis, stiebus, la­pus. Joms į juos įsigraužus, ant šaknų.ir stiebų susidaro išgaubos (galai), lapai paruduoja ir žūva. Naikinimas: tarp jurginų eilių pasodinti serenčių, kurie slopina kenkėjų vystymąsi. Sklypas turi būti švarus, laikytis sėjomainos.