Autorius Kategorija : Gėlės

Kardeliai (gladiolės)

kardeliai

kardeliai

Kardeliai (gladiolės),

vilkdalginių šeimos daugiamečiai gumbasvogūniai augalai. Yra apie 200 rūšių.

Gėlininkystėje daugiausia paplitusios kul­tūrinės hibridinio kardelio veislės, kurios skiriasi augalų dydžiu, žiedynų ir žiedų spal­va, forma ir didumu.

Pagal žydėjimo laiką kardeliai skirstomi į labai ankstyvus (70—75 dienos po pasodi­nimo), ankstyvuosius (76—80), vidutinio ankstyvumo (81—85), vidutiniuosius (86— 90), vidutinio vėlyvumo (91—95), vėlyvuo­sius (96—110) ir labai .vėlyvus (daugiau kaip 110 dienų po pasodinimo). Veislinių kardelių žiedų spalva apima 10 klasių — nuo baltos iki violetinės ir 3 klases mišrių spalvų su juo­dos ir mėlynai pilkos spalvos priedu. Pagal žiedo formą kardeliai skirstomi į paprastuo­sius, gofruotus (banguotus), suskaldytus, klostytus, pilnavidurius ir drakoninius (su išaugomis ir pentinėliais). Atskirą grupę su­daro kvepiantieji kardeliai; jai priklauso šios veislės: ‘Akacija’ — gofruotas, šviesiai roži­nis su sodresne dėme žiotyse; žiedyne 16— 18 žiedų, labai ankstyvas; ‘Pervenec’ — gof­ruotas, oranžiškai raudonas, vidutinis. Pagal žiedo didumą kardeliai skirstomi į miniatiū­rinius (žiedo skersmuo iki 6,5 cm), smulkia-žiedžius (6,6—9), vidutinio stambumo (9,1 —

11,5), stambiažiedžius (11,6—14,0) ir gigan­tus (žiedo skersmuo daugiau kaip 14 cm).

Pagal kilmės vietą veislės skirstomos į europinius ir amerikinius ekotipus. Europinių veislių žiedas yra lygiais arba šiek tiek ban­guotais kraštais, žiedynas — susitelkęs, pira-midiškas, jame yra 15—17 žiedų, vienu metu būna prasiskleidę ne daugiau kaip 5—6. Veis­lės: ‘Oscar’ — paprastasis, sodriai raudonas, aksominis, vidutiniškai vėlyvas; ‘San Sou-ci’ — paprastasis, skaisčiai raudonas su kre­miniais štrichais, vėlyvas; ‘Rozovyj Vals’ — paprastasis, gelsvai rožinis, vidutiniškai anks­tyvas. Daugumos amerikinio ekotipo veislių žiedai yra gofruoti arba klostyti, vidutinio stambumo ir stambūs, žiedai išsidėstę žiedyne taisyklingai, jame yra 20—22 žiedpumpuriai, vienu metu būna prasiskleidę 8—10 žiedų. Veislės: ‘Red Rover’ — gofruotas, raudonas su dviem geltonom dėmėm, vidutiniškai anks­tyvas; ‘Silver Dollar’ — klostytas, gofruotas, baltas, ankstyvas; ‘Havana’ — paprastas, rau­donas su tamsiai vyšnine dėme ir baltu apva­du, vidutinysis.

Dirva. Kardeliams labiausiai tinka švie­si, nuo stiprių vėjų apsaugota ir gerai nu-drenuota vieta. Ji turi būti lygi arba su nedi­deliu nuolydžiu į pietų pusę. Žemi, šalti žemės sklypai, kuriuose gruntinis vanduo laikosi aukštai, kardeliams netinka. Kardeliams la­biausiai tinka juodžemiai, lengvi priemoliai arba priesmėliai neutralios arba silpnai rūgš­čios reakcijos. Sklypą sodinimui reikia pradėti rengti rudenį. Dirvą perkasti 30—40 cm gy­liu, patręšti. Pavasarį dirvą reikia perkasti prieš pat sodinimą (drėgnose dirvose anks­čiau).

Tręšimas. Rudenį patartina tręšti orga­ninėmis trąšomis, amonio ir kitų mineralinių trąšų mišiniu: į 1 m2 dirvos skiriama 3—5 kg puvenų arba mėšlo, 8—10 kg komposto, 2 kg mišinio, 0,3—0,5 kg paukščių išmatų. Pava­sarį reikia įterpti fosforo trąšų (pvz., super­fosfato) 50—70 g į 1 m2. Azoto trąšas reikia įterpti, praėjus 3—4 arba 6—8 savaitėms po sodinimo (20—30 g į 1 m2). Tręšiant papil­domai pirmą kartą, galima panaudoti karva-mėšlio (1:10) arba paukščių išmatų (1:20) dirbtines srutas, tręšiant papildomai antrą kartą, reikia įterpti fosforo ir kalio trąšų (25 g superfosfato ir 10 g kalio sulfato į 1 m2). Galima naudoti ir parengtą trąšų miši­nį (30—40 g į 1 m2). Trečią kartą papildo­mai tręšti kalio ir fosforo trąšomis reikia bu-tonizacijos pradžioje (25—30 g superfos­fato ir 10—15 g kalio sulfato į 1 m2).

Nedideliuose plotuose papildomai tręšti geriau skystomis trąšomis ir jas pilti tarp au­galų eilių. Prieš ir po papildomo tręšimo skys­tomis trąšomis augalus reikia palaistyti van­deniu. Kardeliams augti ir žydėti padeda papildomas tręšimas pro lapus — lapai api­purškiami mineralinių trąšų (ypač mikro-trąšų) tirpalu. Geriausi rezultatai gaunami, tręšiant pro lapus boro rūgštimi (0,06 g į 1 1) ir kalio permanganatu (0,15 g į 1 I).

6—7 dienas. Nuo išdžiovintų gumbasvogūnių reikia nuvalyti senus stiebus, negyvas šaknis, senus gumbasvogūnius ir viršutinį dengiamą­jį žvynų sluoksnį. Nuvalius sudėti į švarias dėžes ir, 20—25 dienas dar padžiovinus 18— 20° C temperatūroje, išnešti į patalpą, kurioje temperatūra yra 5—10° C ir santykinė drėg­mė 60—70%. Likus 2—3 savaitėms iki sodi­nimo, temperatūrą galima padidinti iki 16°C — tai paspartina kardelių gumbasvogūnių dygimą. Bute gumbasvogūnius reikia laikyti vėsiai, kur ne taip sausa. Kad gumbasvogū-niai geriau išsilaikytų, juos galima parafi-nuoti.

Ligų buna infekcinių ir neinfekcinių

Fuzariozė. Viena pavojingiausių kardelių infekcinių ligų. Ją sukelia mikroskopinis gry­bas. Užsikrečia dirvoje. Pažeidžiama augalų indų sistema, sutrinka maistingųjų medžiagų judėjimas — dėl to žūsta audiniai. Ant smar kiai apkrėstų gumbasvogūnių atsiranda ap­valių arba ovalių puvimo dėmių, įsispaudusių į audinį. Dėmės džiūsta, ir gumbasvogūnis virsta mumija. Jauni lapai susiraito ir defor­muojasi, žiedynai pasidaro minkšti, išsiklaipo; žydėjimas nepilnavertis, žiedų spalva blausi. Ant lapų atsiranda pilkšvai žalių dėmių, audi

Sodinimas. Kardelius reikia sodinti į pradžiūvusią ir iki 10°C įšilusią (10—12 cm gylyje) dirvą. Sodinami nuo balandžio pabai­gos iki gegužės vidurio. Smulkius gumba-svogūnius ir gumbapumpurius reikia paso­dinti anksčiau, kad iki rudens išaugtų geri, sodinimui tinkami gumbai.

Prieš sodinimą nuo gumbasvogūnių reikia nuvalyti dengiamuosius žvynus, ligotus gum-basvogūnius sudeginti. Gumbapumpurius reikėtų nuvalyti, bet juos galima ir nenuva­lytus pamerkti 10—12 h į 0,5% kalio perman­ganato tirpalą, kuris veikia ir kaip augimo stimuliatorius. Taip paruoštus gumbapumpu­rius patartina tuoj pat sodinti. 0,5% kalio permanganato tirpale pamirkytus gumbasvo-gūnius galima padžiovinti ir laikyti iki sodi­nimo.

Sodinti geriausiai į vagas. Dideli gumba-svogūniai sodinami 8—12 cm gylyje nuo-svogūno dugno, lengvose dirvose — iki 15 cm, sunkiose ir įmirkusiose — iki 6—10 cm. Sodi­nama kas 15—20 cm ir 30 cm tarpueiliais. Lysves geriausiai daryti iš vakarų į rytus, o eiles — skersai lysvių.

Priežiūra. Kardelius reikia gausiai, bet nedažnai laistyti, atsižvelgiant į drėgmės kiekį dirvoje ir augalų vystymosi stadiją. Ypač daug drėgmės (10—15 1 į 1 m2) būtina žiedynko-čio susidarymo periodu (3—4 tikrieji lape­liai) ir žydint. Palaisčius reikia dirvą papu­renti, augalus apkaupti.

Laiku nuravėjus, dirvą apmulčiavus dur­pių arba 3—5 cm puvenų sluoksniu, geriau išsilaiko drėgmė dirvoje, pagerėja aeracija, neauga piktžolės. Jei reikia, augalai pririšami prie kuoliukų arba prie išilgai eilių nutiestos vielos. Vietoj rišimo galima apkaupti iki 10 cm.

Skinant būtina palikti ne mažiau kaip 4 tikruosius augalo lapus, kurie leidžia gumba-svogūniams vystytis ir augti. Vėlyvosioms veislėms patartina palikti net 5—6 tikruosius lapus.

Vegetaciniu laikotarpiu reikia kardelius ginti nuo ligų, naikinti sergančius augalus.

Kasimas ir laikymas. Kardelius reikia pradėti kasti, praėjus 45—50 dienų nuo žydė­jimo pradžios. Tas laikas priklauso nuo paso-dinimo, oro sąlygų ir veislių požymių (pagal žydėjimą). Jei augalai buvo labai pažeisti ligų, tai patartina kasti anksti. Pirmiausia reikia iškasti ankstyvąsias veisles, po to viduti-niąsias ir vėlyvąsias, vėliausiai -r augalus, išaugintus iš gumbapumpurių.

Iškasus gumbasvogūnius, patartina tuoj stiebus nupjauti (prie gumbasvogūnio palikti 1—2 cm) ir sudeginti.

Iškastus gumbasvogūnius reikia kelias valandas lauke padžiovinti, sudėjus juos į dėžes ne storiau kaip 2 sluoksniais. Paskui įnešti į patalpą, kur pirmąsias 2 dienas tem­peratūra turi būti 20—25°C, vėliau 30—35°C ir gerai vėdinama. Tokiu režimu  džiovinti tinka vartoti iki spalio vidurio. Rudeninės (‘Aleksandrinė’, ‘Konferensinė’, ‘Miško gra­žuolė’) prinoksta rugsėjo pabaigoje arba spa­lio pradžioje, tinka vartoti iki lapkričio vidu­rio. Vėlyvos rudeninės kriaušės (‘Patten’) skinamos spalio viduryje, tinka vartoti iki gruodžio vidurio.

Kriaušių skonis labai priklauso nuo sky­nimo laiko. Per anksti nuskintos kriaušės neturi veislei būdingo skonio ir aromato, blo­giau atrodo, greitai vysta. Pavėlavus skinti, jų minkštimas pasidaro miltingas, mažfau sultingas, vaisiai trumpiau išsilaiko, krinta nuo medžių. Be to, labiau prinokusius vaisius išėda vapsvos. Vasarines ir ankstyvąsias rude­nines kriaušes reikia skinti savaitę anksčiau, negu jos visiškai subręsta, kai kriaušių odelė kur ne kur, ypač prie kotelio, ima gelsti. Nu­skintos kriaušės baigiamos nokinti patalpoje, kurios temperatūra ne žemesnė kaip 18— 20° C. Ilgai išsilaiko tik žieminių veislių vai­siai. Geriausiai kriaušes laikyti rūsyje arba šaldytuve maždaug 0—1°C temperatūroje (nepatartina laikyti labai šaltai).

Raktiniai žodžiai: , , .

Recent Images Plugin developed by YD