Rožės,

erškėtinių šeimos dekoratyviniai krūmai; apie 350 rūšių. Auginti lauke tinka šios sodo rožių grupės: arbatinės hibridinės, poliantinės, floribundinės, parko; mažiau tin­ka laipiojančiosios ir remontantinės.

Arbatinės hibridinės rožės buvo gautos, sukryžminus remontantinės rožes su arba­tinėmis. Krūmai auga tiesiai, rečiau išsike­roję, 60—80 cm aukščio. Lapai dideli, odiš-ki, blizgantys arba matiniai, nuo skaisčiai žalio iki bronziškai raudono tono. Žiedai dideli (10—12 cm skersmens), kūgiški, tau­rės formos, pilnaviduriai, įvairiausių spalvų, malonaus aromato. Pradeda žydėti birželio III dekadoje, gausiai žydi iki vėlyvo rudens. Veislės: raudonos — ‘Americana’, ‘Baccara’, ‘Chrysler Imperial’, ‘Christian Dior’, ‘Mirandy’, ‘Rose Gaujard’; oranžiškai rau­donos — ‘Super Star’; rožinės — ‘Kordes Perfecta’, ‘Madame Butterfly’, ‘Pink Sen-sation’, ‘Utro Moskvy’, ‘Jasnaja Poliana’; geltonos — ‘Gloria Dei’, ‘Doctor A. Ver-hage’; baltos — ‘Pascali’, ‘White Christmas’, ‘White Swan’; alyvinės — ‘Mainzer Fest-nachf, ‘Silver Star’.

Poliantinės rožės gautos, sukryžminus gausiažiedį erškėtį su kininiu. Krūmai žemi (30—50 cm), kompaktiški, kiekvienas ūglis baigiasi šluotele. Lapai smulkūs, odiški. Žie­dai smulkus (3—5 cm skersmens), viduti­niškai arba labai pilnais viduriais. Atsparios šalčiams ir ligoms. Lengvai dauginamos žaliųjų auginių įšaknijimu. Geriausios veis­lės: ‘Border King’ (žemuoginio raudonumo), Orange Triumph’ (oranžiškai raudona), ‘Rote Teschendorff (raudona), ‘Cineraria’ (šviesiai rožinė).

Floribundinės rožės gautos, sukryžminus poliantines ir arbatines hibridines rožes. Krūmas labai įvairaus aukščio — 40— 100 cm. Lapai odiški, blizgantys, žali ir rau­donai bronziniai. Žiedai tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai, smulkūs ir stam­būs, paplotiški, tauriški. Žiedynai panašūs į poliantinių rožių žiedynus — šluoteliniai, bet turi mažiau žiedų. Šios grupės veislės žie­dai įvairių spalvų, kai kurie ir aromatingi.

Žydi gausiai ir ilgai. Atsparios šalčiams ir ligoms. Geriausios veislės: raudonos — ‘Alain’, ‘Zorina’, ‘Kordes Sondermeldung’, ‘Kathe Duvigneau’, ‘Krasnyj Mak’, ‘Plamia Vostoka’, ‘Rosemary Rose’; rožinės — ‘Display’, ‘Duftwolke’, ‘Rosenmarchen’; oranži­nės — ‘Jiminy Cricket’; geltonos — ‘Starlet’; baltos — ‘Iceberg’, ‘Dagmar Spath’.

Parko rožės. Joms priklauso dekoraty­viausios laukinių erškėčių rūšys, jų sodo formos ir hibridai. Tai greitai augantys, ne­reiklūs krūmai, reikalaujantys nedidelės prie­dangos žiemą. Jų aukštis iki 200 cm. Ilgai žydi, daug kvepiančių žiedų, vaisiai dekora­tyvūs. Šios grupės rožių yra labai daug įvai­rių rūšių. Viena vertingiausių parko rožių yra raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa); yra daug jos varietetų ir formų, turinčių purpuriškai raudonus, baltus tuščiavidurius ir pilna vidurius žiedus. Žydi ilgai, nes gali žydėti pakartotinai. Veislės: ‘Hansą’ — žie­dai tamsiai rožiniai, pilnaviduriai, ‘Tomas Lipton’ — žiedai balti, pilnaviduriai, ‘Georgės Cain’ — žiedai pusiau pilnaviduriai, avietinio raudonumo, ‘Carmen’ — žiedai tuščiavidu­riai, dideli, kraujo raudonumo, ‘Carica Se­verą’ — žiedai ryškiai raudoni, pusiau pilna­viduriai, ‘Agnės’ — žiedai geltoni, ‘Grooten-dorst’ — žiedai avietinės spalvos, panašūs į pilnavidurių gvazdikų žiedus. Puikios parko rožių rūšys yra ožiarožė, raudonasis, miški-ninis, persikinis, paprastasis, blizgantysis, baltažiedis, šimtalapis, stambialapis erškėtis. Rožės sodinamos grupėmis lysvaitėse, bordiūruose. Grupėmis sodinti tinka arbatinės hibridinės ir parko rožės, lysvaitėms ir bor-diūrams — floribundinės, poliantines. Parko rožes dera sodinti ir pavieniui. Vietos parinkimas. Rožėms vietą sode rei­kia parinkti atvirą, saulėtą, pridengtą nuo šiaurės ir rytų vėjų. Negalima rožių sodinti pavėsyje; ten rožės prastai auga, menkai žydi, labiau nukenčia nuo kenkėjų ir ligų, sunkiai pakelia žiemą. Visiškai netinka rožėms skly­pai, kur arti gruntinis vanduo.

Dirva. Rožėms tinka sukultūrinta, derlin­ga neutralios reakcijos dirva. Rudenį dirva rožėms sodinti sukasama 40—50 cm gyliu, dedama daug organinių trąšų (1,5—2 kg mėšlo), komposto kiekvienam krūmui. Prieš sodinimą patręšiama sudėtinėmis minerali­nėmis trąšomis po 20—25 g krūmui. Nau­dinga paberti pelenų   (20—25 g krūmui). nubėgti. Kad sniegas ant krūmų arba kar­kasų paviršių greičiau tirptų, ant jų reikia pabarstyti durpių arba pelenų, o dieną lysvių galus pradengti, kad vėdintųsi. Kai sniegas nutirpsta, tolį ir plėvelę reikia nuimti, visiškai atidengti lysvių galų angas. Jeigu buvo ap­dengta plėvele, ją reikia nuimti ir atsargiai sukedenti eglišakių viršutinį sluoksnį. Po ku­rio laiko nuimti apdžiūvusias viršutines egli­šakes ir vėl sukedenti likusias; taip sparčiau išeina pašalas iš dirvos. Balandžio II pusėje prasidėjus šiltoms dienoms, priedangą reikia visiškai nuimti (vakare arba apsiniaukusią dieną), pašalinti iš sklypo šiukšles, o ūglius vėl pridengti plaušine, popieriumi, plėvele, kad apsaugotų ūglius nuo vėjo ir stiprių saulės spindulių. Balandžio pabaigoje ir ge­gužės pradžioje, kai dirva gerai įšyla, galima nuimti saulės priedangą ir iš karto rožes genėti.

Genėjimas. Pirmiausia reikia pašalinti visus pašalusius, pajuodusius ūglių galus ir išpjauti iki pagrindo nuo šalčio žuvusius arba išmirkusius ūglius, paskui imti formuo­ti krūmą. Genint stipriai (arba trumpai), reikia pašalinti beveik visą ūglį, išskyrus 2—3 apatinius gerai išsivysčiusius pumpurus. Jei genima vidutiniškai, ūglio paliekama 4— 6 pumpurai, genint silpnai (arba ilgai), reikia šalinti tik nedidelę peržiemojusio ūglio dalį ir palikti 8—10 arba daugiau pumpurų. Arbatinių hibridinių ir floribun-dinių rožių ūgliai anksti subręsta, bet jas pa­vasarį genėti reikia diferencijuotai. 1 arba 2 ūglius reikia palikti ilgus, t.y. su 6—8 pumpurais, o vieną ūglį nupjauti trumpai — palikti 2—3 pumpurus. Tada pirmieji gau­siai žydi, o iš trumpojo ūglio žemesniojo pumpuro išauga naujas stiprus pamaininis ūglis — ateinančių metų žydėjimo pagrindas. Todėl negalima visų krūmo ūglių genėti trumpai arba ilgai, reikia mokėti formuoti krūmą ir genėti pakopomis. Poliantines rožes genėti reikia trumpai, t.y. palikti po 2—3 gerai susiformavusius pumpurus. Tada per vasarą iš apatinių pumpurų išauga keletas stiprių ūglių, kurie žydi nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens. Kuo trumpiau pavasarį nugenėti pernykščiai ūgliai, tuo didesni auga pamaininiai ūgliai, tuo puikiau rožės žydi.

Rožių kenkėjai. Labiausiai paplitę rožių kenkėjai, gadinantys stiebus ir lapus, ma­žiau — žiedpumpurius ir žiedus. Stiebų ken­kėjai — rožinė gumbavapsvė, rožinis juo­dasis pjūklelis, rožiniai amarai.

Rožinė gumbavapsvė panaši į musę, jos užpakalinė kūno dalis oranžiškai geltona. Vasarą kenkia jaunų ūglių galams ir deda ant jų kiaušinius, iš kurių išsirita žalios ler­vos, mintančios rožių lapų minkštimu. Nai­kinti reikia, kai deda kiaušinius: rinkti vabz­džius rankomis (jie tupi nejudėdami), o nulinkusius ūglius nupjauti ir sunaikinti.

Rožinis juodasis pjūklelis gegužės mėnesį deda kiaušinius ant jaunų ūglių viršūnių. Iš kiaušinių  išsirita  lervos,  kurios  įsigraužia į ūglio vidų. Rožiniai juodieji pjūkle­liai naikinami taip: nupjaunamos pažeistų ūglių viršūnės ir sudeginamos.

Rožiniai amarai pažeidžia jaunus ūglius, švelnius viršutinius lapus, čiulpdami jų sy­vus. Amarams pasirodžius, augalus reikia purkšti 0,3%  / karb’ofoso tirpalu.

Lapų kenkėjai — rožinis geltonasis pjūk­lelis, lapsukiai, rožinė cikadėlė, voratinklinė erkutė.

Rožinis geltonasis pjūklelis gegužės mė­nesį deda kiaušinius ant vidurinės lapo gyslos iš apatinės pusės. Šviesiai žali vikšrai minta lapais. Naikinimas: pažeistus lapus surinkti rankomis ir sudeginti; aptikus lervų, „augalą reikia  nupurkšti  0,2%   chlorofoso   tirpalu.

Lapsukiai (rožinis, paprastasis rožinis, avietinis spurginis) — maži drugeliai; nuo birželio mėnesio deda kiaušinius ant jaunų ūglių viršūnių. Vikšrai kenkia lapams ir jauniems žiedpumpuriams — apraizgo juos voratinkliu ir susuka į vamzdelį. Naikini­mas: rankomis rinkti pažeistus lapus ir žied­pumpurius. Pavasarį, aptikus lapsukių lervų, rožių krūmus reikia nupurkšti 0,2% chlo­rofoso tirpalu arba 0,1% entobakterino sus­pensija.

Rožinė cikadėlė — smulkus skraidantis vabzdys; rudenį deda kiaušinius ant ūglių viršūnių. Pavasarį iš kiaušinių išsirita lervos, kurios išėda lapo minkštimą iš apatinės pu­sės. Aptikus rožinių cikadėlių, augalą reikia purkšti 0,3% kartoofoso tirpalu.

Voratinklinės erkės pasirodo vasarą, kai būna karštas ir sausas oras, ant apatinės lapų pusės. Jos išgraužia lapų minkštimą ir apraizgo juos voratinkliu. Lapai pagelsta, džiūsta ir krinta. Pažeistus lapus nukarpyti ir sudeginti, augalus nupurkšti šaltu vandeniu ir 0,3% karbofoso tirpalu.

Ligos. Daugiausia žalos rožėms pridaro ligos: miltligė, juodoji lapų dėmėtligė, ūglių dėmėtligė.

Miltligė, arba pelenligė, atsiranda va­saros II pusėje ir ypač paplinta, kai oras karštas ir lietingas. Iš pradžių ant lapų, ūglių ir žiedpumpurių atsiranda baltas apnašas, ku­ris paskui paruduoja. Lapai susisuka ir nu­krinta, žiedpumpuriai džiūsta, nustoja augę; augalas silpsta, o paskui prastai žiemoja. Ru­denį rožių krūmus reikia nupurkšti 0,3% va­rio oksichlorido tirpalu, pavasarį — 0,5% va­rio oksichlorido tirpalu arba tirpalu, kuriam pagaminti imama 15 g vario sulfato, 200— 300 g kalio žaliojo muilo, 50 g kalcinuotos sodos į 10 1 vandens.

Juodoji lapų dėmėtligė (kartais vadina­ma raudonjuode dėmėtligė) pažeidžia senus lapus vasaros pabaigoje. Ant lapų atsiranda juodų dėmių, jie nukrinta, augalai prastai žiemoja. Rudenį pašalinti ir sudeginti pa­žeistus lapus ir ūglius, augalą ir dirvą apie jį nupurkšti 1—0,5% vario oksichlorido tirpalu.

Ūglių dėmėtligė, arba grybinė žievės degligė,  atsiranda  pavasarį,  nudengus  peržiemojusias rožes. Prie rožių ūglių pagrin­do atsiranda rudų dėmių, paskui šių dėmių paviršius džiūsta, pažeisti ūgliai susisuka ir žūva. Jei ūglis smarkiai pažeistas dėmėtli-gės, pavasarį jį visą reikia pašalinti ir su­deginti. Rudenį augalą nupurkšti 2% nitra-feno tirpalu, 0,5% vario oksichlorido tirpalu.

Rūdis sukelia grybai, kurie pažeidžia la­pus ir ūglių žievę. Ypač neatsparios šiai li­gai parko rožės. Pažeistus lapus ir stiebus reikia pašalinti ir sudeginti. Anksti pavasarį augalus ir dirvą apie juos nupurkšti 3% ge­ležies sulfato tirpalu.

Profilaktinių priemonių reikia imtis iš ru­dens. Pašalinti ir sudeginti pažeistus lapus ir ūglius, naikinti žoles ir piktžoles, kuriose žiemoja kai kurių rožių kenkėjų kiaušiniai ir lėliukės bei grybinių ligų sukėlėjai. Žemę apie krūmus sukasti. Rožių krūmus, prieš už­dengiant žiemai, nupurkšti 3—5% geležies arba vario sulfato tirpalu, 2% nitrafeno tirpalu. Pavasarį prieš sulapojimą reikia dar kartą nupurkšti.Per pagrindinį žemės dirbimą patręšta dirva patenkina rožių poreikius maisto medžiagoms 1—2 metus. Paskui reikia tręšti per vege­taciją.

Sodinimas. Geriausia laikas rožėms so­dinti — ankstyvas pavasaris (prieš pumpurų sprogimą). Prieš sodinant ūglius reikia nu­pjauti trumpai, šaknis kiek patrumpinti. Arbatinėms hibridinėms, poliantinėms, flori-bundinėms rožėms patartina palikti 3—5 akutes, parko rožes patrumpinti ‘/s—‘/a ilgio. Kad geriau prigytų, šaknis reikia pamir­kyti molio ir gryno karvių mėšlo skiedinyje (3:1), pridėjus į kibirą 1 heteroauksino tab­letę (ją vandenyje reikia ištirpinti iš anksto).

Rožes sodinti reikia duobutėse, kurių gylis ir plotis leidžia laisvai išskleisti augalo šaknis. Pasodintus krūmus reikia gausiai palaistyti ir apkaupti. Neapkaupti patrumpinti rožių ūg­liai gali lengvai nudžiūti.

Priežiūra. Per vasarą rožes reikia siste­mingai laistyti, tręšti, purenti žemę, kaupti. Gausiai palaistomos kas 7—10 dienų (nelygu koks oras) rožės be paliovos auga ir žydi. Laistyti reikia apie krūmą arba į vageles, kurios paskui užlyginamos. Dirvą reikia nuo­lat laikyti purią, kad nesusidarytų pluta, kuri trukdo prieiti prie šaknų orui. Apatinę stie­bų dalį 7—10 cm reikia apkaupti — tai pa­deda išlaikyti drėgmę prie šaknų ir neleidžia perdžiūti jauniems ūgliams. Per sezoną ro­žes reikia 3—4 kartus patręšti. Pirmą kartą tręšti reikia anksti pavasarį, pačioje augalų augimo pradžioje (20—30 g azoto, 40—50 g fosforo ir 10—15 g kalio trąšų), antrą kar­tą — susidarant žiedpumpuriams — gryno karvių mėšlo užpilu (į 1 kibirą karvių mėšlo užpilo dėti 10—15 g kalio trąšų). Trečia­sis tręšimas — prieš antrojo žydėjimo pra­džią — gryno karvių mėšlo užpilas su 10— 15 g azoto, 50—60 g fosforo, 10—15 g kalio trąšų. Ketvirtą kartą tręšiama vasaros pa­baigoje (50—60 g superfosfato, 30—40 g kalio druskos). Jauniems augalams tręšimo norma — 1 kibiras 2—3 augalams, suau­gusiems — 1 kibiras krūmui.

Rožių pridengimas žiemai. Kad išsilaiky­tų, rožes žiemai rengti reikia pradėti iš anksto. Dar rugpjūčio mėnesį reikia nustoti skinti žiedus; tai padeda subręsti ūgliams, vadinasi, rožės geriau žiemos. Kartu reikia nustoti laistyti ir purenti žemę, bet ravėti būtina. Prieš pirmąsias Šalnas krūmus reikia ap­kaupti 15—20 cm durpių arba purios žemės sluoksniu. Spalio mėnesį visus lapus reikia nukarpyti, silpnus ir ligų pažeistus ūglius išpjauti nuo paties pagrindo, o visus svei­kus, stiprius ūglius patrumpinti iki 40—50 cm. Prasidėjus nedideliems šalčiams, kai žemė ima šalti, rožes reikia pridengti, geriausiai egli­šakėmis. Jomis reikia apdėti krūmus 20— 30 cm storiu, tada apdengti plėvele ir ant jos užpilti nedidelį sluoksnį durpių arba že­mių. Patikimesniu laikomas sausasis rožių pridengimo būdas. Išilgai lysvių arba lys-vaičių padaromos 30—40 cm aukščio medi­nės atramos arba dėžės, ant jų dedami su­skliausti skydai arba glaudžiai viena prie ki­tos sudėtos lentos. Preiš imant smarkiai snig­ti, rudenį lentos pridengiamos tolio sluoks­niu, kad dirva liktų sausa. Lysvių galai iš pradžių paliekami atviri, o prasidėjus pa­stoviems šalčiams, jie uždengiami lentomis arba toliu.

Priedangos nuėmimas — labai svarbus momentas. Iš rudens gerai pridengtos rožės gali žūti pavasarį dėl netinkamo priedangos nuėmimo. Be to, kai žiema šilta ir būna daug sniego, kartais ūgliai iššunta. Kad rožės ne-iššustų ir neišmirktų, jau kovo mėnesį prie rožių reikia prakasti griovelius tirpsmo vandeniui.