Gėlėms auginti naudojama durpės, žemių mišiniai ir jų pakaitalai. Žemių mišiniai dažniausiai naudojami mažuose ūkiuose, asmeniniuose šiltnamiuose ir kambarinėms gėlėms auginti. Priklausomai nuo numatomos auginti gėlių rūšies, žemių mišiniai sudaromi iš velėninės, lapinės žemės, kompostinės žemės, durpių ir smėlio (1 lentelė). Žemių mišinių pakaitalai – tai samaninės durpės, medžių žievės, akmens skalda, mineralinė vata. Gėlininkystės ūkiai gėles dažniausiai augina žemių pakaitaluose, nes tada lengviau kontroliuoti tręšimą, kuris atliekamas, atsižvelgiant į agrotechnines analizes.
DURPĖS
Tai dabartiniu metu gėlėms auginti šiltnamiuose dažniausiai naudojamas substratas. Durpių yra aukštutinio ir žemutinio tipo. Žemutinio tipo durpės juodos, bestruktūrės, sušlapusios būna kaip košė, tinka kompostuoti su mėšlu ir dirvos struktūrai gerinti. Gėlėms auginti šiltnamiuose naudojamos tiktai samaninės durpės (aukštutinio tipo). Jos labai purios, gerai sulaiko drėgmę, mažiau turi mineralinių medžiagų, todėl gerai sugeria trąšų tirpalus. Geriausiai tinka samaninės durpės, kurios susiskaidžiusios iki 20%. Jų susiskaidymo laipsnį galima apytikriai nustatyti iš akies (2 lentelė). Samaninės durpės rūgščios (pH 2,6-3,6), todėl, priklausomai nuo auginamų gėlių, jas tenka atitinkamai neutralizuoti.
Gėlėms auginti tinka mažai susiskaidžiusios (iki 15%) samaninės durpės, kurios yra 50-60% drėgnumo, laikomos nesušąla ir nepelija, gerai susimaišo su kreida ir mineralinėmis trąšomis. Tačiau svarbiausia, kad jos nebūtų savaime perdegusios. Tokios durpės būna nuodingos, netinka gėlėms auginti, paprastai augalai žūna vos tik į jas pasodinti. Kaip tokias durpes pažinti? Perdegusių durpių štabelio vidurys būna įlinkęs, paskleidus plinta nemalonus kvapas, jos būna sušokusios į tamsios spalvos gabalus. Greičiau savaime užsidega sausos durpės, iškastos per vasaros karščius. Kad jos savaime nedegtų, reikia kasti 50-60% drėgnumo ir laikyti siauruose ir neaukštuose štabeliuose.
Gali būti atvejų, kai į durpes pasodinti augalai žūna nuo apsinuodijimo herbicidais. Neretai durpynuose, kad greičiau išnyktų žolės ir krūmai, vartojami herbicidai, kurių likučiai šiltnamyje suaktyvėja ir todėl vos pasodinti augalai žūna. Jeigu įtariama, kad durpėse yra herbicidų, prieš naudojimą jas reikia patikrinti toksikologinėje laboratorijoje.
Durpės realizuojamos sufasuotos į maišus ir nesufasuotos. Atleidžiant nefasuotas durpes, turi būti išduodami dokumentai, kuriuose nurodyta jų rūgštingumas pH vienetais, vieno litro svoris ir kt.
Labai patogu naudoti sufasuotas į polietileno maišus durpes po 0,17m3 ar kitokio tūrio. Sufasuotas durpės užima mažai vietos sandėliuojant, patogu transportuoti, labai tiksliai galima dozuoti kreidą ir mineralines trąšas. Polietileno maišai turi būti neperšviečiami, nes, priešingu atveju, iš vidaus ant durpių prisiveisia žalių dumblių.
Šiuo metu daugelis durpių įmonių, prieš fasuojant durpes į maišus, pakalkina ir sumaišo su mineralinėmis trąšomis. Tokias durpes naudojant, reikia atkreipti dėmesį į etiketėse nurodytą mineralinių trąšų kiekį, santykį (kuris paprastai būna nurodytas procentais), kad žinotume, kokiems augalams jas galima pritaikyti ir kokių trąšų reikia dar pridėti. Tokias durpes labai patogu naudoti, nes belieka jas tiktai sunešti į šiltnamį, paskleisti, sulaistyti vandeniu, permaišant kelis kartus, ir po 1-2 parų į jas galima sodinti augalus. Į paruoštas durpes trūkstamos makro trąšos išberiamos sausos prieš sodinimą, o mikroelementai ištirpinami vandenyje ir prieš sodinimą arba vegetacijos metu, kai augalai būna jau prigiję (praėjus apie mėnesiui po pasodinimo), išlaistomi.
Jeigu durpės neparuoštos, tenka tai daryti augintojui. Patogiausia šiuos darbus atlikti mėšlo kratytuvu komposto ruošimo aikštelėje. Pirmiausia prieš savaitę ar ankščiau išberiama kreida ir labai gerai sumaišoma su durpėmis, iškratant 3 kartus. Geriausiai tinka smulki (jei yra gabaliukų – persijota) statybinė kreida, nes ja ne tiktai pakalkinama, bet kartu ir patręšiama taip reikalingu augalams kalciu. Galima kalkinti ir išberiant 2 dalis kreidos ir 1 dalį dolomitmilčių. Dolomitmilčiai turi magnio, kuris augalų įsisavinamas vėliau. Todėl ir vienu ir kitu atveju pagrindiniam tręšimui tenka vartoti ir magnio sulfatą. Kalkinant vien tiktai dolomitmilčiais, būna per mažas kalcio kiekis palyginus su magniu.
Kai durpės naudojamos iš vietinių durpynų, nežinant jų kokybės, tenka patiems nustatyti rūgštingumą ir tiktai po to berti kreidą. Norint padidinti pH vienetu, į 1m3 durpių reikia išberti vidutiniškai 2 kg kreidos. Paprastai durpių pH tikrinama po savaitės. Ruošiant didelius durpių kiekius, rūgštingumas nustatomas jų 1m3. Durpės turi būti ne šaltesnės kaip 14°C. Supilamos kelios durpių krūvos po 1m3, į kiekvieną iš jų išberiamas skirtingas kreidos kiekis ir sulaistoma vandeniu. Praėjus parai, iš kiekvienos krūvos imami pavyzdžiai pH nustatymui. Įtakos turi ne tiktai pradinis durpių rūgštingumas, bet ir kreidos kokybė, nes kuo ji smulkesnė ir švaresnė, tuo mažiau jos reikia tokiam pačiam pH gauti. Ir tiktai tada, kai pH optimalus, galima pakalkinti visą reikiamą durpių kiekį. Po to išberiamos mineralinės trąšos: kalio, fosforo, magnio, kalcio (kiekvienai kultūrai nurodytas jų kiekis), prieš pat sodinimą azotinės trąšos, o mikroelementai ištirpinami vandenyje ir išlaistomi.
Neretai gėlininkai šiuos darbus atlieka pačiame šiltnamyje. Taip daryti nevertėtų, nes trąšas vienodai sumaišyti sunku, ypač prie takų ir šiltnamio pakraščiais. Be to, tiek elektrinės, tiek ir traktorinės frezos išpurena tiktai paviršių, o apatinis sluoksnis lieka suspaustas ratais.
Durpės yra sterilus substratas, tačiau nepatyrusiam gėlininkui išlaikyti jose optimalų vandens ir tręšimo režimą sudėtinga. Prie jų pridėjus nors ir nedidelę dalį velėninės žemės, priežiūros darbai būna paprastesni. Priklausomai nuo kultūrų, sudaroma lengva, vidutinio sunkumo ir sunki žemė (1 lentelė).
VELĖNINĖ ŽEMĖ
Ji paruošiama per 1-2 metus. Geriausiai tinka keletą metų priemolio dirvoje buvusios ganyklos, dobilienos arba vidutinio drėgnumo pievos. Tokių dirvų būna gera struktūra. Nupjovus pirmąją žolę, velėna sulėkščiuojama ir suariama. Ant taip paruošto ploto mėšlo kratytuvais išbarstomas mėšlas (60-80 t/ha), išberiamos kalkės (5-8 t/ha), superfosfatas (500 kg/ha) ir kalio magnezija (300 kg/ha). Vietoje mėšlo galima naudoti srutas (60-80 t/ha). Išbėrus trąšas, plotas apariamas 10-15cm gyliu ir viršutinis 6-8cm žemės sluoksnis sustumiamas į 1-1,5m pločio ir 1,5-2m aukščio krūvas. Iki rudens jos buldozeriu ar ekskavatoriumi 2-3 kartus perkasamos, o sekančiais metais perkasamos dar tiek pat kartų. Iš 10m2 ploto galima paruošti 1m3 velėninės žemės, o iš 1ha – 1000m3.
Neturint dobilienos ar pievų, velėninę žemę gali pakeisti lauko žemė, tiktai pastaroji būna prastesnė. Lauko žemei paruošti tinka derlinga, nepiktžolėta dirva, geriausiai po ankštinių kultūrų. Ji rudenį suariama 18-20cm gyliu ir sustumiama į krūvas, kaip ruošiant velėninę žemę. Tokia dirva anksti pavasarį apsėjama lubinais ir, jiems pradėjus žydėti, apariama. Tada armens sluoksnis sustumiamas į krūvas. Iš 10m2 ploto galima paruošti 1-1,5m3 lauko žemės, arba iš 1ha – 1500m3.
KOMPOSTINĖ ŽEMĖ
Kartais ji dar vadinama mėšline žeme, nes gali būti ruošiama iš perpuvusio mėšlo, kuris išmetamas iš inspektų, sukratomas į krūvas ir keletą kartų perkasamas. Tačiau šiuo metu retai kas inspektus apšildo mėšlu, todėl tokią žemę tenka ruošti iš sukompostuoto mėšlo. Prieš kraunant krūvą, jos apačioje paskleidžama 20cm storio kraikinių durpių sluoksnis, o ant jo sudedama apie 1,5-2m aukščio mėšlo krūva ir apipilama durpėmis. Mėšlas gali perpūti per metus, tiktai jį reikia 3-4 kartus perkratyti, kaskart krūvą palaistant srutomis arba vandeniu ir apiberiant durpėmis. Mėšlas laikomas perpuvusiu, kai jame nebebūna šiaudų liekanų ir jis atrodo kaip lengva, trąši žemė, kurioje gausu maisto medžiagų.
LAPINĖ ŽEMĖ
Ji labai lengva, puri, turinti daug humuso. Rudenį sugriebtus lapus reikia sudėti į krūvas. Kasmet 3-4 kartus perkasant, tinka naudoti po 2-3 metų. Laiku neperkasus, lapų kompostas pradeda pelyti. Kiekvieną kartą prieš perkasant, krūvas reikia sulaistyti srutomis arba vandeniu. Neturint galimybės laistyti, krūvas reikia perkasti po lietaus. Gerai perpuvusi lapinė žemė būna be lapų likučių. Augalai, pasodinti į šviežiu mėšlu pertręštą žemę, suserga grybinėmis ligomis ir žūva. Augalams, kuriems reikalingas rūgštus substratas, tinka žemė, paimta iš viržynų ir pušynų.
ŽEMĖ IŠ ŠILTNAMIŲ
Tai, prieš pradedant auginti kitą kultūrą, iš šiltnamių pašalinta žemė, kurioje augo agurkai ar kitos daržovės. Ji paprastai pakankamai derlinga, tačiau nuo dažno laistymo būna blogos struktūros. Pagerinus struktūrą ir išdezinfekavus karštais vandens garais, labai tinka gėlėms auginti. Struktūrai pagerinti pridedama samaninių durpių arba pjuvenų. Priklausomai nuo to, kokios kultūros bus auginamos, į durpes arba pjuvenas pridedamas reikiamas kiekis kreidos. Jeigu ūkis neturi garinimo įrenginių, iš šiltnamių pašalintą žemę reikia 3-4 metus laikyti žemose krūvose, kad žiemą galėtų peršalti. Vasarą tokias krūvas būtina 2-3 kartus perkasti.
Kompostų krūvos perkasamos ne tiktai dėl to, kad greičiau supūtų ir pagerėtų žemės struktūra, bet kad ir neapželtų piktžolėmis, kuriose veisiasi kenkėjai, plinta grybinės ligos, ypač miltligė. Todėl visoje kompostyno aikštelėje būtina palaikyti švarą. Piktžolių negalima naikinti herbicidais, nes jie ilgai išlieka veiklūs, ypač šiltnamiuose, ir neigiamai veikia augalus. Jeigu kompostyno aikštelė neišbetonuota, žoles reikia nurauti, dažnai šienauti, o dar geriau apie krūvas nuolat purenti žemę.
Kiekvieną žemių mišiniams naudojamą komponentą geriausia laikyti atskirose krūvose aikštelėje netoli šiltnamių. Mišinius iš jų reikia ruošti prieš 10-15d iki naudojimo. Komponentų kiekis ir jų deriniai priklauso nuo to, kokias kultūras numatoma auginti. Daugumą kompostų tenka naudoti žiemą arba anksti pavasarį, todėl, kad jie neįšaltų, reikia apipilti sausomis durpėmis arba apdėti kokia nors šalčio nepraleidžiančia medžiaga.
ŠIAUDAI
Jie pakeičia biologinį kurą. Paprastai šiaudai naudojami ten, kur neįrengtas šiltnamių grunto šildymas. Tinka švieži, palaidi arba presuoti žieminių kviečių arba rugių šiaudai (6 kg/m2, arba 60 t/ha) paimti iš tų plotų, kuriuose nebuvo vartojami herbicidai.
Šiaudai paklojami į 80cm pločio lysves ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki augalų sodinimo ir palaistomi šiltu (apie 80°C) vandeniu. Pasiruošiamos trąšos, 1 tonai šiaudų imant: 24,2kg amonio salietros, 6,2kg dvigubo superfosfato, 9,4kg kalio sulfato, 4,5kg amonio sulfato, 3,4kg geležies sulfato ir 20kg kreidos. Mineralinės trąšos ir kreida išberiama 4-6d laikotarpyje per 3 kartus: pirmą kartą ant drėgnų šiaudų išberiama visa kreida, antrą – du trečdaliai trąšų mišinio, trečią kartą – likusios trąšos. Kiekvieną kartą trąšas išbėrus, šiaudus reikia sudrėkinti vandenį pilant silpna srove. Po 3-4d šiaudų temperatūra nukrinta iki 28-30°C. Tada ant jų užpilama 10cm storio garais iškaitintų žemių sluoksnis. Likus 2 dienoms iki augalų sodinimo, žemę reikia palaistyti 25°C šilumos vandeniu. Sodinant augalus, žemės temperatūra turi būti 20-22°C, nes aukštesnėje augalai žūva.
Šiauduose augančių augalų priežiūra sudėtingesnė, nes reikia nuolat stebėti šiaudų drėgnumą, augalus tręšti mineralinių trąšų mišiniais. Labai sėkmingai rožes šiauduose augina Talino daržininkystės ūkis.
MEDŽIŲ ŽIEVĖS
Jų daug susikaupia popieriaus fabrikuose, lentpjūvėse. Geriausiai tinka spygliuočių medžių žievės. Medžių žievių kompostas būna purus, gerų fizinių savybių, kurios išlieka jį naudojant net kelerius metus. Gėles galima auginti vien tik medžių žievių komposte arba sumaišytame su kitais komponentais.
Medžių žievių kompostas paruošiamas per 1-2 metus. Jį geriausia pradėti ruošti šiltu metų laiku, nes žievės kompostuojasi tiktai tada, kai įkaista iki 40-60°C. Ruošiant kompostą, į 1m3 žievių išberiama vieno iš žemiau pateiktų trąšų mišinių(kg):
1 ) karbamido 4,3
dvigubo superfosfato 1,5
kalio magnezijos 2
kalkių 2
2 ) amonio salietros 3,5
superfosfato 3
geležies sulfato 0,6
magnio sulfato 0,6
3 ) karbamido 4,3
superfosfato 3
mėšlo 100-150
Kad žievės vienodai kompostuotųsi ir neperdžiūtų krūvos viršutinis sluoksnis, tenka kelis kartus permaišyti ir vėl suformuoti krūvą. Optimalus krūvos plotis – 3m, aukštis – 1,5m, o ilgis priklauso nuo turimo žievių kiekio.
Gėles auginant šviežiose arba tiktai pusę metų kompostuotose žievėse, būtina pirmuosius tris mėnesius atkreipti dėmesį į azoto kiekį, nes kuo ilgiau žievės kompostuotos, tuo mažiau reikia azoto papildomam tręšimui.
Medžių žievių kompostu galima pagerinti šiltnamių gruntą. Šiam tikslui, likus 7-10d iki augalų sodinimo, į substratą įterpiama 30% medžių žievių komposto.
Skalda
Gėlėms auginti hidroponiniu būdu tinka karjeruose paruošta granitinė, 5-15mm dydžio skalda. Kuo ji stambesnė, tuo dažniau tenka drėkinti.
Iš karjerų atvežtą skaldą reikia atitinkamai paruošti. Pirmiausia lauke ji gerai išplaunama, kad nebūtų žemių ir kitokių priemaišų. Išplauta skalda paskleidžiama 18-20cm sluoksniu specialiuose stelažuose arba lysvėse, iš rezervuaro prileidžiama vandens ir pagal jo lygį gerai išlyginama. Išlyginta skalda 72val dezinfekuojama 5% formalino skiediniu (3 lentelė). Jo turi būti pripilta tiek, kad skalda būtų visiškai apsemta. Formalino skiedinys palaipsniui nusėda, todėl jį reikia nuolat papildyti, tikrinant koncentraciją, kuri per visą dezinfekavimo laiką turi būti pastovi. Išdezinfekuotą skaldą reikia labai gerai išplauti vandeniu, kad visiškai neliktų formalino, kurio likučiai turi būti nustatomi laboratorijoje.
Keičiant kultūrą, skaldą reikia gerai išplauti, permetant ją iš vieno stelažo į kitą. Po to vėl aukščiau aprašytu būdu ji dezinfekuojama formalino skiediniu.
Keramzitas
Tai išdegto molio poringos granulės, naudojamos hidroponikoje. Didesnis kaip 1cm skersmens pilamos į stelažo dugną, o smulkesnės – ant stambesniųjų.
Smėlis
Jis turi būti švarus, geriausia upės, o iš karjero reikia išplauti. Labai tinka smėlis, naudojamas stiklui gaminti. Smėlio reikia augalų dauginimui auginiais, drenažui ir žemių mišiniams sudaryti.
Perlitas
Jis sterilus, purus, be priemaišų. Naudojamas auginiams įšaknyti arba pridėti į substratą toms kultūroms, kurios nejautrios fluorui (pH 8-11).
Mineralinė vata
Ji gėlininkystės ūkiuose pradėta naudoti neseniai. Prisotinta maitinamaisiais tirpalais, ji išlaiko formą, yra sterili. Į mineralinę vatą pasodintus augalus reikia drėkinti ir tręšti lašeliniu būdu.