Paprastasis grambuolys. (Melolontha melolontha L.). Vabalai 20—30 mm ilgio, juodi, apaugę pilkšvais plaukeliais. Antsparniai geltonai rudi, priešnugarėlė tamsesnė. Antenos baigiasi plokšteli-ne buožele, pilvelio galas — pigidiumas — palaipsniui siaurėja ir pereina į gana plačią, gale su lygiagrečiais šonais ataugą. Kiaušiniai balti, ovaliniai. Lervos stambios, mėsingos, susirietusios, balsvos. Turi 3 poras gerai išsivysčiusių krūtinės kojų. Galva ruda, užpakalinis kūno segmentas stambiausias. Lėliukės laisvosios, gelsvos spalvos.
Kenkėjas polifaginis. Vabalas apgraužia beržų, ąžuolų, drebulių ir kitų lapuočių medžių lapus. Lervos apėda šaknis. Jos ypač pavojingos daigynuose ir medelynuose.
Žiemoja įvairių .ūgių lervos ir jauni vabalai dirvoje. Suaugėliai skraido gegužės mėnesį, sulapojus beržams, vakarais. Kiaušinius deda dirvoje, 15—30 cm gylyje, krūvelėmis. Po 30—40 dienų išsirita lervos, kurios pirmaisiais metais didelės žalos nepadaro. Jos vystosi 3 metus. Ketvirtų metų vasarą virsta lėliukėmis, o netrukus pasirodo jauni vabalai, kurie dirvoje žiemoja. Taigi, paprastojo grambuolio generacija mūsų respublikoje keturmetė. Lietuvoje kenkėjas labai dažnas.
Apsauga. Dekoratyvinių augalų daigynams ir medelynams parinkti plotus, neužkrėstus arba nelabai užkrėstus grambuolių lervomis (1 m2 ne daugiau kaip 0,5 lervos), ne arčiau kaip 200 m nuo pušyno ar lapuočių miško. Smarkiai užkrėstus plotus dezinfekuoti, juostiniu būdu įterpiant į dirvą 25% heksachlorano dusto (6—8 kg/ha). Sodinukų šaknis apvelti tokios sudėties tyre: 300 g 12% heksachlorano dusto sumaišoma su kibiru perpuvusio mėšlo ar humusingos žemės ir atskiedžiama vandeniu. Vegetacijos metu intensyviai purenti dirvą aplink augalus. Pastebėjus vabalus naikinti mechaniškai, t. y. nukrėsti nuo medžių, heksachlorano gamaizomero emulsija.
Sidabražvynis lapinukas. (Phyllobius argentatus L.). Vabalai 3,5—6 mm ilgio, siauri, juodi, galvos priekinė dalis virtusi trumpu, storu, tiesiu straubleliu. Antsparniai ilgi, siauri, ryškiais pečiais, apaugę geltonais^ stačiais plaukeliais, priešnugarėlė gerokai siauresnė už antsparnius. Visas kūnas apaugęs žaliais, metalo blizgesio žvyneliais. Lervos gelsvos, lenktos, su tamsia galva, bekojės.
Vabalai kenkia įvairiems lapuočiams ir spygliuočiams medžiams, pažeidžia lapus ir pumpurus. Lapų pakraščiuose išėda netaisyklingas iškandas. Lervos apgraužia augalų šaknis ir yra žalingesnės už vabalus. Mėgsta suvelėnėjusias dirvas.
Žiemoja vabalai po nukritusiais lapais ir dirvos viršutiniuose sluoksniuose. Generacija metinė.
Apsauga. Sugrėbti ir pašalinti nu-Purenti dirvą po medžiais. Pastebėjus vabalus naikinti 0,2% metafosu ar kitais chlororganiniais insekticidais.
Beržinis balangraužis. (Scolytus ratzeburgi Jans.). Vabalai 4,5— 6,6 mm ilgio, juodi, blizgantys. Lervos smulkios, baltos, bekojės.
Vabalai ir lervos kenkia tiktai beržams. Po senų medžių kamienų ar storų šakų žieve graužia takus. Motės takas gana ilgas, išilginis, pasiekia ir balaną. Išilgai taką žievės išorėje matyti keletas skylučių. Lervų takai tankūs, ilgi, vingiuoti. Labai apnikti medžiai nudžiūsta.
Žiemoja lervos po žieve. Pavasarį jos virsta lėliukėmis. Vabalai skraido birželio mėn. Per metus būna viena generacija.
Beržinis balangraužis išplitęs visoje respublikoje, kur auga beržai. Pažeidžia senesnius, pavienius ar grupėmis augančius medžius parkuose, alėjose, miško pakraščiuose.
Apsauga. Labai kenkėjų apniktus medžius iškirsti, žievę būtinai nulupti ir sudeginti, kol kenkėjai dar neišsivystė. Išgenėti pažeistas pavienes šakas. Pradėjus skraidyti suaugusiems vabalams, pažeistų medžių kamienus nupurkšti 5% heksachlorano emulsija.
Beržinis sprindis. (Amphidasis betularius L.). Drugiai išskleistais sparnais 45—62 mm pločio. Sparnai balti, su tankiais juodais taškeliais ir vingiuotomis skersinėmis linijomis. Vikšrai iki 50 mm ilgio, spalva panašūs į šakučių žievę, su 5 poromis kojų, eidami sprindžiuoja.
Žiemoja lėliukės nukritusiuose lapuose arba dirvoje. Drugiai skraido gegužės—birželio mėnesiais, naktimis. Kiaušinius deda. krūvelėmis po žievės atplaišomis. Viena patelė gali padėti daugiau kaip 1000 kiaušinių. Jauni vikšrai labai judrūs. Juos išplatina vėjas. Vikšrai kenkia maždaug mėnesį, po to virsta lėliukėmis. Kenkia beržams, tuopoms, gluosniams, liepoms ir kitiems lapuočiams medžiams.
Apsauga. Nukritusius lapus sugrėbti ir pašalinti. Rudenį arba anksti pavasarį perkasti dirvą po medžiais. Pastebėjus kenkėjo vikšrus, purkšti 0,3% chlorofosu arba 0,5% polichlorpinenu.
Didysis žiemsprindis. Lapus graužia sprindžiuojantys vikšrai. Jie iki 40 mm ilgio, raudonai rudi, dėmėti, nugara tamsesnė, kūno šonuose yra geltona juostelė. Kvėptukai balti, su juodais apvadais.
Mažasis žiemsprindis. Lapus graužia sprindžiuojantys vikšrai. Jų kūnas iki 30 mm ilgio, žalias, šonuose yra po tris baltas juosteles.
Šiaurinis beržinis pjūklelis. (Croesus septentrionalis L.). Vabzdžiai iki 13 mm ilgio, su dviem porom plėviškų sparnų, juodi, visas pilvelis arba tik jo vidurys raudonas, kojos su baltu piešiniu. Lervos pilkšvai žalios. Prieškrūtinis ir 2—3 galiniai pilvelio segmentai oranžiniai, šonuose yra nedidelės juodos dėmelės. Kojų 11 porų.
Lervos iš pradžių išėda lapuose nedideles skylutes, vėliau visą minkštimą, palikdamos tik lapalakščio pamatą ir lapkotį. Kenkia beržams, tuopoms, alksniams, gluosniams.
Žiemoja lervos kokonuose, dirvoje. Suaugėliai skraido gegužės mėnesį. Kiaušinius patelės deda į lapų apatinės pusės gyslas. Lervos maitinasi lapais, o išsivysčiusios virsta lėliukėmis. Po dviejų savaičių skraido antros generacijos suaugėliai.
Apsauga. Norint sunaikinti kenkėjo lervas, reikia rudenį po medžiais perkasti dirvą. Pasirodžius lervoms, purkšti medžius 0,3% chlorofosu, karbofosu arba 0,2% metafosu.