Abrikosai

abrikosai

abrikosai

Abrikosai

Kaulavaisiai vaismedžiai. Seniausias jų auginimo arealas — Kinija. Iš čia per Vidurinės Azijos šalis plito iki Armėnijos ir Vakarų Europos. Vidurinėje Azijoje, Ferganos slėnio 5—6 tūkstančių metų pr. m. e. senumo gyvenvietės liekanose, rasta abrikosų kauliukų. Armėnijoje jie buvo auginami jau 4 tūks­tančiai metų pr. m. e. Vidurinės Azijos šalys ir dabar yra pagrindinės abrikosų augintojos.

Pirmiausia Lietuvoje abrikosai buvo auginami šiltnamiuose ar prie namų sienų.

Kodėl verta domėtis abrikosais? Abrikosų vai­siai turi daug biologiškai aktyvių medžiagų, ypač karotino, mineralinių druskų ir yra geras dietinis produktas. Ypač jie tinka diabetikams. Jų vaisiai net šaldytuvuose išsilaiko tik apie 10 dienų, todėl atvežti jų iš šiltesnių kraštų sunku. Yra jau pakan­kamai duomenų, kad abrikosus galima sėkmingai auginti ir mūsų respublikoje.

Abrikosų biologija skiriasi nuo daugelio mūsų krašto vaismedžių. Svarbiausia, kad abrikosų labai trumpas ramybės periodas ir kai žiemą būna dides­nis atlydys, abrikosai pradeda gyvybinę veiklą. Jei po to grįžta šalčiai, jie abrikosams labai pa­kenkia. Todėl vaismedžiai nuo šalčio daugiau nu­kenčia  ne  šaltomis, bet  nepastoviomis  žiemomis.

Kitas abrikosų bruožas — ankstyvas žydėjimas. Kuo jie anksčiau žydi, tuo daugiau žiedai nuken­čia nuo pavasario šalnų. Atrenkant abrikosų sėjinukus, svarbiausia imti kuo ilgesnio ramybės periodo ir kuo vėliau žydinčius egzempliorius.

Svarbu ir vaisių kokybė. Tačiau abrikosai pa­lyginti pastoviai perduoda palikuonims geras vaisių savybes, ir iš pasėtų sėklų (kauliukų) didelis pro­centas veda gerus vaisius. Dėl šios savybės abri­kosai daug kur dauginami sėklomis. Geresnius eg­zempliorius toliau dauginant sėklomis galima nuo­lat atrinkti geriausius ir tobulinti šią kultūrą. No­rint išlaikyti visas gerąsias jų savybes, galima dauginti skiepijant. Geriausia skiepyti j laukinių abrikosų sėjinukus, bet pakankamai gerai ir j kaukazines slyvas.

Abrikosų vaisiai labiausiai tinka valgyti švieži, kompotams, košėms ir ypač džiovinimui. Džiovinti vaisiai turi daug cukraus, kalio druskų ir kitų or­ganizmui reikalingų medžiagų.

Abrikosų genėjimas

Jauni abrikosai mažai genimi. Pagrindinės šakos ant liemens paliekamos per 18—35 cm. Stačiai au­gančios išpjaunamos arba išlenkiamos. Viršūnė ša­linama arba nulenkiama kaip ir obelų. Kai ūgliai išauga trumpesni kaip 30—40 cm, šakos patrumpi­namos. Iš patrumpintų šakų išauga naujų ūglių. Abrikosus rekomenduojama genėti sulapojusius, gegužės mėnesį — tada geriau gyja žaizdos. Antrą kartą genima vasarą, birželio mėnesį. Tada trumpi­nami vienmečiai ūgliai, kurie greitai išaugina antri­nius ūglius, šie dar spėja iki žiemos sumedėti ir gerai peržiemoja. Svarbiausia tai, kad antriniai ūg­liai vėliau suformuoja žiedinius pumpurus, kurie pa­vasarį vėliau sprogsta ir mažiau nukenčia nuo pavasario šalnų, negu ant nepatrumpintų ūglių išaugę žiedai.