Autorius Kategorija : Medžiai ir krūmai

Medelynas. Dekoratyviniai medžiai bei krūmai ir jų auginimas

medelynas

medelynas

DEKORATYVINIAI MEDŽIAI BEI KRŪMAI IR JŲ AUGINIMAS

MEDELYNAS

Medelynu vadinamas žemės plotas, kuriame dauginami, augi­nami ir formuojami medeliai bei krūmai. Yra vaisiniai, dekoraty­vinės sodininkystės ir miško medelynai.

Dekoratyvinės sodininkystės medelynų paskirtis yra išauginti tinkamai suformuotus, su gerai išsivysčiusiomis šaknimis mede­lius ir krūmus. Čia auginami puošnūs vietiniai, kiek galint įvaires­ni svetimžemiai medžiai, krūmai ir vertingesnės jų sodinės formos.

Dekoratyvinės sodininkystės medelynai esti laikini ir pastovūs. Laikini dažniausiai kuriami prie naujai užsodinamų didelių parkų nr statomų gyvenviečių. Šiuose medelynuose auginami reikalingi parkams įveisti ar gyvenvietei apželdinti augalai. Paprastai laiki­nuose medelynuose baigiami auginti ir formuoti iš kitų medelynų Atvežti arba iš miško iškasti medeliai bei krūmai. Įveisus parką, ir apželdinus gyvenvietę, laikinas medelynas likviduojamas arba dar paliekamas želdinių papildymui.

Pastovūs dekoratyvinės sodininkystės medelynai steigiami prie didelių miestų, rajonų centrų ir ruošia sodinamąją medžiagą tų miestų ar rajonų apželdinimui.

Vietos parinkimas medelynui.

Parenkant medelynui vietą, reikia atsižvelgti į dirvožemį, reljefą, sklypo apsaugą nuo vėjų, dirvoi sukultūrinimo ir užsikrėtimo ligomis bei kenkėjais laipsnį.

Medelynams parenkami derlingi lengvos mechaninės sudėties, trupininės struktūros dirvožemiai. Juodžemio sluoksnis turi būti hm mažesnis kaip 20—25 cm storio. Pageidautina, kad gruntinis Vinduo būtų apie 2 m gylio. Geriausia medelius auginti priesmėlio ir priemolio dirvose. Vengtinos nelaidžios vandeniui ir sunkiai Įdirbamos molio dirvos. Be to, jose blogiau vystosi jaunų medelių Ir krūmų šaknys.

Reljefo atžvilgiu tinkamiausia medelynui vieta yra nuolaidi (2—5°) į vakarus ar pietvakarius lyguma. Didesnėse nuokalnėse vyksta dirvos erozija ir ryškėja temperatūros svyravimai, o tai neigiamai veikia augalų. Medelynui skiriama vieta turi būti apsaugota nuo vyraujančių vėjų, nes jie išdžiovina dirvą, ir augalai daugiau išgarina vandens.

Parenkant vietą, reikia atsižvelgti į autotransporto kelių tinklą, apsirūpinimo sezoniniais darbininkais galimybes. Nuo to priklau­sys produkcijos savikaina ir paklausa. Reikia įvertinti augalų lais­tymo sąlygas. Pageidautina, kad būtų galima panaudoti gamtinius vandens rezervuarus — ežerus, upelius.

Medelyno planavimas. Medelyno ploto dydis, dauginamų ir au­ginamų augalų sortimentas bei kiekis priklauso nuo metinės išlei­džiamos produkcijos apimties. Pagal tai nustatomi ir medelynui reikalingi skyriai bei poskyriai. Jų plotai apskaičiuojami pagal auginamų augalų kiekį ploto vienete ir sėjomainos laukų skaičių. Medelyne paprastai esti šie skyriai: daigynas (medelių ir krūmų dauginimo), lapuočių medžių, spygliuočių medžių ir krūmų forma­vimo skyriai, skiepynas, motininių medžių bei krūmų ir bandymų skyrius. Svarbu tinkamai išdėstyti minėtus skyrius. Tuo tikslu, pa­rinkus medelynui vietą, sudaromas jos topografinis planas; dirvo­žemio, hidrologinis ir dirvos užsikrėtimo kenkėjais žemėlapis. Remiantis tuo, nubraižomas medelyno planas. Jame išdėstomi ke­liai, skyriai, pastatai.

Medelyno skyriai, kuriuose įvedamos sėjomainos, suskirstomi į sėjomainų laukus. Laukai daromi stačiakampio formos, kurio kraštinės santykiuoja 1 : 4. Tokiuose sklypuose patogiausia nau­doti žemės dirbimo mašinas.

Tarp skyrių, poskyrių, sėjomainos laukų pravedami keliai. Įva­žiuojamasis kelias ir keliai tarp skyrių daromi iki 6 m pločio. Jie yra pagrindiniai medelyno keliai. Juose gali prasilenkti dvi auto­mašinos, apsisukti traktorius. Tarp sėjomainos laukų ir poskyrių daromi 3—4 m pločio, o aplink medelyną — 4—6 m pločio keliai. Pagrindiniai keliai apsodinami gyvatvorėmis, neaukštais medeliais. Aukštų medžių čia sodinti negalima, nes jie duoda pavėsį, daug išgarina vandens iš dirvos,

Aplink visą medelyną arba tik nuo vyraujančių vėjų pusės su­daromos uzuovėjinės juostos iš 3—5 medžių ir krūmų eilių. Čia sodinami tankūs medžiai ir krūmai, nuo kurių bus galima rinkti sėklas ir ruošti ūglius (gyvašakes). Išorinėje uzuovėjinės juostos pusėje užtveriama vielos tinklo tvora.

Daigynas. Daigyne augalai dauginami sėklomis ir vegetatyvi­niu būdu. Čia esti daigų, pikuotų daigų ir vegetatyvinio dauginimo poskyriai.

Lapuočių medžių formavimo skyrius. Šiame skyriuje auginami ir formuojami medeliai. Yra greitai ir lėtai augančiųjų medelių poskyriai. Greitai augančiųjų poskyryje auginami uosialapio ir si­dabrinio klevo, vikmedžių, topolių, gluosnių medeliai. Iš daigyno čia atkeliami 1—2 metų amžiaus daigai, įsišakniję ūgliai, jų atlan­kos, šaknų atžalos. Sodinama eilėmis kas 0,3—0,5 m, paliekant 0,8—1,0 m tarpueilius, ir auginama 2—3 metus. Po to sodinukai persodinami kvadratiniu būdu 1,0X1,0 m arba eilėmis kas 0,8 m, paliekant tarpueilius 1,0 m, ir auginami dar 2—3 metus. Per šį laiką greit augančiųjų lapuočių medeliai baigiami formuoti.

Lėtai augančiųjų lapuočių poskyryje auginami ąžuolų, bukų, liepų, kaštanų medeliai. Iš daigyno atkeliami 2—3 metų amžiaus daigai, įsišakniję ūgliai, atlankos, atžalos. Sodinama tokiais pačiais atstumais, kaip greitai augančiųjų poskyryje, ir auginama 4 metus. Po to sodinukai persodinami antrą kartą ir auginami dar 3—4 me­lus. Į šį poskyrį galima perkelti kai kuriuos medelius iš greitai augančiųjų poskyrio, jei jie per 4—6 metus nepasiekė reikiamo dydžio.

Spygliuočių medžių formavimo skyrius. Iš daigyno atkeliami 2—3 metų amžiaus eglių, pušų, kėnių, maumedžių, pocūgių daigai ir įsišakniję ūgliai. Sodinimo atstumai tokie patys, kaip ir lapuočių medžių formavimo skyriuje. Jame medeliai auginami 4—5 metus. Antrą kartą jie persodinami (1,0X1,0 m arba 0,8—1,0X1,0 m) ir dar auginami 3—5 metus. Kai norima išauginti didesnius mede­lius (iki 1,5—2 m aukščio), jie persodinami, ypač lėčiau augantieji, trečią kartą ir auginami dar 4—6 metus. Sodinama 1,5X1,5 m arba 2,0X2,0 m atstumais. Taigi spygliuočius medelyne galima auginti 10—16 metų.

Krūmų formavimo skyrius. Siame skyriuje auginami perkelti lapuočių ir spygliuočių krūmų 1—3 metų amžiaus daigai, įsišakni­ju (rečiau neįsišaknijęį ūgliai, atlankos, atžalos. Sodinama eilėmis kas 0,3—0,5 m, paliekant 0,8—1,0 m tarpueilius. Atskirai auginami greitai bei lėtai augantieji krūmai ir spygliuočiai. Greitai augan­tieji lapuočiai, kaip geltonasis žirnmedis, šeivamedžiai, sedulos, auginami 2—3 metus. Lėčiau augantieji lapuočių krūmai auginami 3—4 metus, o spygliuočiai — dar ilgiau.

Norint suformuoti kūgiškų, rutuliškų.ar kitokių formų krūmus, reikia juos persodinti (1,0X1,0 m arba 1,25X1,25 m) ir auginti karpant dar 2—3 metus.

Tame pačiame skyriuje galima auginti ir medelius, ir krūmus, jų eilės tada sudaromos pakaitomis: med.— kr.— med.— kr.— ir t. t. Atstumai tarp eilių — 1,0 m, o eilėse — 0,3—0,5 m. Tokiuose tarpueiliuose dirvą galima purenti įvairių markių ratiniais trak­toriais.

Skiepynas. Skiepyne skiepijami lapuočių ir spygliuočių mede­liai bei krūmai. Čia būna lapuočių medžių bei krūmų ir spygliuo­čių poskyriai. Sodinimo atstumai ir auginimo laikas tokie patys, kfilp ir medžių bei krūmų formavimo skyriuose.

Motininių medžių ir krūmų skyrius. Šį skyrių sudaro apsaugi­niu! medelyno želdiniai, želdiniai prie ūkinių pastatų, dendrariumas. Čia renkamos sėklos, ruošiami ūgliai.

Bandymų skyriuje medžiai ir krūmai įvairiai dauginami, hibridlnami, tręšiami.

Kai kuriuose medelynuose gali būti topolių ir karklų plantacijos. Topolių plantacijoje ruošiami ūgliai topolių dauginimui, O karklų — vytelės pynimo darbams. Medelyno sėjomainos

Sėjomaina yra auginamų kultūrų kaitaliojimas, norint pagerin­ti dirvos struktūrą, derlingumą ir tuo pačiu padidinti derlių,

Kai kuriuose medelyno skyriuose tų pačių rūšių augalai augi­nami iš eilės 4—5 metus ir ilgiau. Be to, kai per šį laiką dirva purenama kauptukais, planetais ar kitokiais įrankiais, ardoma jos struktūra, taip pat dalis dirvožemio išvežama kartu su iškasamais išaugintais augalais. Medelynuose reikia keisti žemės dirbimo bū­dą, auginti dirvos struktūrą gerinančias žemės ūkio kultūras.

Atskiruose skyriuose sudaromos skirtingos sėjomainos, priklau­somai nuo daigų ar sodinukų auginimo juose laiko. Daigyne augi­nant daigus vienerius metus, naudojama dvimetė sėjomaina: pir­maisiais metais — daigai, antraisiais — kaupiamieji, o auginant dvejus arba trejus metus,—atitinkamai trimetė arba keturmetė sėjomaina su gausiai tręšiamais kaupiamaisiais. Daigyne galima naudoti septynlaukę sėjomainą: 1 metais — vienamečiai daigai ar ūgliai; 2 metais — dvimečiai daigai ar ūgliai; 3 metais — kaupia­mosios kultūros; 4 metais — vienamečiai daigai ar ūgliai; 5 me­tais—dvimečiai daigai ar ūgliai; 6 metais — vasarojus su dobilų įsėliu; 7 metais — pirmamečiai dobilai.

Sodinukų skyriuose vietoj iškastų medelių auginami kaupia­mieji arba miežiai su dobilų įsėliu. Auginant kaupiamuosius, dirva itin gausiai turi būti tręšiama mėšlu. Medelyne reikia griežtai laikytis nustatytos kultūrų kaitalioji­mo eilės. Tuo tikslu užvedama sėjomainų knyga ir nubraižomas schematinis sėjomainos laukų planas. Knygoje surašomi atlikti žemės ir medelių auginimo darbai (arimas, tręšimas, sodinimas ir kt,) bei jų atlikimo laikas. Plane žymimi kasmetiniai pasikeiti­mui sėjomainos laukuose.                                    Dirvos dirbimas ir tręšimas

Dirvos dirbimas.

Dirvos dirbimu gerinama jos struktūra, oro Ir drėgmės sąlygos, skatinama mikroorganizmų veikla, pagreitina­mas organinių medžiagų irimas. Be to, dirvos dirbimas yra geriau­sias būdas piktžolėms naikinti.

Medelynuose dirva dirbama prieš augalų sodinimą ir jų augi­nimo metu. Daugiausia naudojami arimas, skutimas, purenimas.

Arimas—pagrindinis dirvos dirbimo būdas. Dirva ariama, norint apversti ir sutrupinti paviršinį jos sluoksnį, nutraukyti pikt­žolių šaknis ir iš giliau atversti nenaudotą ar mažiau augalų nau­dotą žemę. Arimo gylis įvairus. Medelynuose ariama giliuoju tirimu. Giliai dirbamoje dirvoje geriau vystosi medelių ir krūmų Miiknys, ir jie sparčiau auga. Daigyne ariama 20—25 cm gyliu, 0 medelių ir krūmų auginimo skyriuose — 30—35 cm ir giliau. Dirvą geriau arti rudenį, tada labiau pagerėja jos struktūra, pava­sarį galima anksčiau pasiruošti sėjai ar sodinimui. Arimai prieš

žiemą neakėjami.

Skutimas. Nuplovus javus, ražienos tuoj skutamos maždaug 5 cm gyliu. Piktžolių sėklos negiliai įsiterpia į dirvą ir dar tą patį rudenį sudygsta. Vėliau, giliai ariant, jų daigai apariami ir žūva.

Purenimas. Purenimu suardoma dirvos pluta, velėna, sutrupi­nami grumstai ir išlyginamas dirvos paviršius. Supurenta dirva iš­garina mažiau drėgmės. Purenama akėčiomis ir kultivatoriais. Ne­patariama per daug dirvas akėti, nes, ilgiau akėjant, ardoma jų struktūra. Kultivatoriais dirvą galima supurenti iki 25 cm gylio. Rudenį suartos dirvos pavasarį neariamos (atsiverstų velėna), 0 purenamos kultivatoriais; tai pakankamai pagerina oro ir drėg­mės sąlygas jose. Medelių ir krūmų auginimo skyriuose kultiva­toriai yra pagrindinė dirvos purenimo ir piktžolių naikinimo prie­monė.

Dirvos tręšimas. Dirvą medelynuose reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Tyrimais nustatyta, kad 2 metų amžiaus daigai sunaudoja maisto medžiagų tiek pat arba net daugiau, kaip daugelis žemės ūkio augalų. Tręšiamose dirvose per metus mede­ liai užauga dvigubai didesni, negu netręštose dirvose. Tręšimu paskatinama mikroorganizmų veikla, pagerinamos fizinės dirvos savybės, pakeičiama jos reakcija, įterpiamos naujos maisto me­džiagos. Medelyne naudojamos organinės (mėšlas, pūdinys, durpės) ir
mineralinės (azoto, fosforo, kalio) trąšos.

Mėšlas turi visus pagrindinius maisto elementus azotą, fosforą, kalį — prieinamoje augalams formoje. Su mėšlu /terpiama daug organinės medžiagos, kuri gerina tiek sunkių, tiek ir lengvų dirvų struktūrą. Mėšlo sudėtis ir kokybė priklauso nųo pašarų, kraiko ir mėšlo laikymo sąlygų. Žiemą išvežtas mėšlas j laukus paliekamas didelėse (30—40 t) krūvose. Pavasarį išbarstytą ant dirvos mėšlą reikia nedelsiant užarti, nes, priešingu atveju, jis netenka azoto ir daug kitų maisto medžiagų. Vienam hektarui rei­kia vidutiniškai 30—40 t mėšlo.

Pūdinį (kompostą) sudaro įvairi supuvusi organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Į pūdinį pridedama pe­lenų, fekalijų ar ne!: mineralinių trąšų. Pūdinys daugiausia nau­dotinas daigams tręšti. Pūdinį geriausia dėti į paruoštas sėkloms sėti vagutes arba juo užbarstyti pasėtas sėklas (tada reikia pridėti iki 20—30% smėlio). Tręšiant pudiniu suaugusius medžius, vienam medžiui duodama iki 40 kg, o krūmui — iki 10 kg.

Medeliai tręšiami ir durpėmis. Jomis mulčiuojami taip pat ir suaugusių medžių pomedžiai. Durpes galima naudoti paruoštas taip: paskleistos ir išvėdintos durpės sumaišomos su mėšlu, fekali­jomis, kalkėmis, pelenais ir tik tada įterpiamos į dirvą. Priešingu atveju durpėse (ypač aukštapelkių) palieka daug augalams kenks­mingų rūgščių, o esančios maisto medžiagos jiems yra neprieina­moje formoje. Tačiau ne visus augalus (ypač kalnų bei kalkingus dirvožemius mėgstančius) galima tręšti durpėmis. Jas medelynuose reikia naudoti atsargiai ir ribotai.

Iš mineralinių trąšų plačiausiai naudojamos azoto, fosforo ir kalio trąšos.

Augalai daugiausia sunaudoja azoto junginių. Azotas skatina ir sustiprina jų antžeminės dalies vystymąsi. Greičiausiai įsisavi­namos įvairios salietros (amonio, kalio, natrio), nes jos lengvai tirpsta vandenyje. Todėl, norint trumpu laiku paspartinti medelių ar krūmų augimą, naudojamos salietros. Amonio salietros į 1 ha duodama 0,6—1,5 cnt. Daigus geriau palaistyti jos tirpalu (valgo­masis šaukštas amonio salietros 10 1 vandens). Per didelis azoto kiekis prailgina augalų vegetaciją, dėl to ūgliai nespėja sumedėti ir žiemą apšąla. Į tai reikia atsižvelgti, tręšiant neatsparius žiemai medžius ir krūmus. Dėl tos pačios priežasties amonio salietra tręšti galima tik pavasarį ir vasaros pradžioje. Dažnai naudojamas amo­nio sulfatas. Jį augalai lėčiau įsisavina, jis ilgiau išsilaiko dirvoje. Tręšiama rudenį arba pavasarį, įterpiant 1—2 cnt į ha.

Fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų at­sparumą grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Naudotinos tokios šios grupės trąšos: superfosfatas, fosforitmilčiai ir tomamil­čiai. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Jis turi 14—20% P2O5. Tręšiama rudenį, įterpiant 3—4 cnt į ha. Superfosfatas padi­dina dirvos rūgštingumą, todėl rūgščiose dirvose jo nenaudoti. Kalis skatina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui. Tręšimui naudojama kalio druska, silvinitas ir kalio chloridas. Tręšiama rudenį, rečiau pavasarį, įterpiant kalio druskos į ha vidutiniškai 2—3 cnt, silvinito — 3—4 cnt ir kalio chlorido:— 2 cnt. Silvinitas vengtinas rūgščiose dirvose.

Minėtos azoto, fosforo ir kalio trąšos į dirvą įterpiamos ir mi­šinių pavidalu. Mišiniams gaminti yra nustatytos standartinės nor­mos. Sumaišytas trąšas patogiau naudoti, nes visos išberiamos vienu metu. Dažnai naudojamos granuliuotos amonio salietros ir superfosfato trąšos, kurios pranašesnės už miltelių pavidalo trąšas.

Tręšiant organinėmis ir mineralinėmis trąšomis kartu, ir vienų, ir kitų normos sumažinamos pusiau.

Yra pagrindinis ir papildomasis tręšimas. Pagrindinis tręšimas d U tekamas kasmet, rudenį ar pavasarį. Išbarstytos mineralinės ar organinės trąšos įterpiamos į dirvą, apariant arba apkasant. Kad paspartėtų augimas, augalai papildomai tręšiami pirmoje vegeta­cijos laikotarpio pusėje. Tam paprastai naudojamos azoto trąšos. I’cigrindinis dirvos tręšimas medelyne visada atliekamas kartu su dirvos dirbimu. Dėl to, nustačius sėjomainas, sudaromi visų laukų bendri dirvos dirbimo ir tręšimo planai.

Medžių ir krūmų dauginimas sėklomis

Medžius ir krūmus dauginti sėklomis daugeliu atvejų yra nau­dingiau, negu juos dauginti vegetatyviniu būdu. Iš sėklų išauginti augalai turi geriau išsivysčiusias šaknis, esti gyvybingesni, liemeningesni, simetriškomis lajomis, atsparesni ligoms ir lengviau pa­kelia persodinimą. Jie užauga didesni ir ilgiau gyvena, o tai labiau pageidautina, veisiant miškusparkus arba apsauginius želdinius. Bo to, dauginant sėklomis, palikuonims perduodamos tos savybės, kurios buvo įgytos motininiam augalui augant. Tai labai svarbu, iklimatizuojant svetimžemius augalus. Vegetatyvinio augalų dau­ginimo taip pat negalima ignoruoti. Priešingai, medelynuose juo dažnai reikia pasinaudoti. Pavyzdžiui, sodinių formų individai daž­niausiai dauginami vegetatyviškai, o poskiepiams medeliai ir krū­mai auginami iš sėklų.

Sėklų rinkimas ir jų paruošimas sėjai

Sėklų rinkimas. Medelių gyvybingumas, atsparumas šalčiui pri­klauso nuo sėklų kilmės ir motininio medžio, nuo kurio jos surink­tos, būklės. Vertingiausios yra vietinės kilmės sėklos. Laikoma, kad iš vietoje surinktų sėklų išauginti palikuonys yra geriausiai toms sąlygoms prisitaikę. Tačiau dekoratyvinėje sodininkystėje tenka naudotis atvežtomis iš tolesnių rajonų (dažniausiai iš pieti­nių) sėklomis. Tokiais atvejais pirmenybė teikiama toms sėkloms, kurios buvo surinktos labiausiai artimų klimato ir dirvožemio są­lygų   rajonuose.   Vertingesnėmis   laikomos   iš   šiaurės   ir   rytų atgabentos sėklos, mažiau vertingomis — iš pietinių ir vakarinių rajonų. Motininio medžio būklė, amžius, sveikatingumas taip pat turi būti įvertinti. Miško selekcijoje kokybiškiausiomis laikomos vidutinio amžiaus ir pribręstančiuose medynuose surinktos sėklos. I. V. Mičiurinas rašė, kad nereikia rinkti sėklų nuo pasenusių, išsigimimo ar, teisingiau, mirimo būklėje esančių medžių. Ir at­virkščiai, jis nurodė, kad daigai, išauginti iš pirmaisiais derėjimo metais surinktų sėklų, turi vertingas prisitaikymo naujose aplinkos sąlygose savybes. Jie yra gyvybingesni, negu išauginti iš sėklų, surinktų nuo senų medžių. Dekoratyvinėje sodininkystėje šis po­žiūris yra labai svarbus ir visada taikytinas. Jaunesni medžiai ne tik subrandina aukštesnės kokybės sėklas, bet ir gausiau dera. Sėkliniais parenkami sveiki, tiesūs, gerai išsivystę medžiai, ir tik iš jų sėklų išauginti augalai turės geras paveldimumo savybes. Nerenkama sėklų nuo sergančių arba kenkėjų smarkiai sužalotų medžių.

Daugeliu atvejų reikia rinkti visiškai subrendusias sėklas ar vaisius. Subrendimo laipsnį dažnai nusako išoriniai požymiai, ku­rie įvairiems vaisiams būna skirtingi.

Vaisiai yra sultingi ir sausi. Sultingieji skirstomi į uogas ir kaulavaisius. Uogos apyvaisis yra visas sultingas ir jame esti pa­prastai daug sėklų, pavyzdžiui, serbentų, sausmedžių, šeivamedžių. Sėkloms subrendus, apyvaisis pasidaro minkštas ir įgauna ryškią rausvą, melsvą ar kitokią spalvą.

Kaulavaisių apyvaisis yra dažniausiai sultingas (slyvų), re­čiau—apysausis (riešutmedžių, migdolų). Apyvaisio viduje ran­damos viena ar kelios su kietais, sumedėjusiais lukštais sėklos, vadinamos kauliukais. Sėklų subrendimą rodo minkšti, sultingi, ryškių spalvų apyvaisiai. Migdolų, riešutmedžių apyvaisiai įgauna gelsvą spalvą.

Daugelis subrendusių sėklų (geltonojo žirnmedžio, tujų, guo­binių, sidabrinio klevo, ąžuolų) tuoj pat krinta žemėn. Taigi jų rinkimo laikas sutampa su kritimo laiku. Kitų medžių bei krūmų rūšių (kai kurių pušų, uosių, baltojo vikmedžio, daugumos klevų, skroblo) subrendusios sėklos dar ilgai palieka ant motininių au­galų ir todėl gali būti renkamos nepaisant kritimo terminų. Tačiau pastebėta, kad kai kurių sėklų sėkmingam dygimui turi įtakos jų rinkimo ir sėjimo laikas. Rugpiūčio mėnesį surinktos dar neatsidariusiomis dėžutėmis karpuotojo ožekšnio sėklos ir tuoj pasėtos, pavasarį sudygsta žymiai geriau, negu surinktos rugsėjo—spalio mėnesiais. Panašūs rezultatai gaunami, anksčiau renkant ir tuoj pašė j ant gudobelių, dygiosios kryklės, kaulenių, erškėtrožių, liepų sėklas. Nustatyti pastovų sėkloms rinkti laiką negalima, nes, priklau­somai nuo oro sąlygų, vienais metais jos gali pribręsti anksčiau, kitais — vėliau. Netgi tais pačiais metais įvairiose vietose jos pri­bręsta skirtingu laiku. Anksčiau sėklas subrandina pavieniui au­gamieji medžiai ar krūmai, vėliau — medynai. Sėklų subrendimo laikas šiauriniuose ir pietiniuose mūsų respublikos rajonuose ski­riasi (pietuose jos subręsta 2—3 savaitėmis anksčiau). Įtakos turi ir dirvožemio sąlygos.

Sėklos renkamos įvairiai. Dažniausiai tenka rinkti ant medžių ar krūmų besilaikančias, rečiau (ąžuolų, kaštanų, riešutmedžių) žemėn nukritusias sėklas. Nuo medžių ar aukštų krūmų renkama, užlipus kopėčiomis su atramomis. Negalima lipti į medžius, ypač j spygliuočius, kratyti juos, daužant kuo nors į liemenį. Neleistina piaustyti šakučių. Renkant sėklas nuo žemės, nereikia rinkti anks­čiausiai krentančių, nes jos paprastai esti nesveikos, vabzdžių su­žalotos. Klevų, uosių, bukų sėklas parkuose galima sparčiai rinkti, Sušluojant nukritusias takeliuose.

Sėklos valymas. Surinktas sėklas reikia pradžiovinti, laikant keletą dienų sausoje patalpoje paskleistas iki 5 cm storio sluoks­niu. Negalima jų perdžiovinti, nes sumažės daigumas. Po to sėklos valomos, pašalinant apyvaisius, kankorėžius, lapus, šiukšles ir pa­žeistas ar tuščias sėklas. Surinkti nuo žemės buko, skroblo riešulėliai, ąžuolo gilės atskiriami nuo šiukšlių, sijojant pro metalinius Sietus. Baltažiedžio vikmedžio ankštys kuliamos, ir sėklos išvėtomos. Panašiai atskiriami liepų sėklakočiai. Lanksvų, jazminų, hor­tenzijų vaisiai džiovinami sausoje patalpoje, greit atsidaro ir iš­beria sėklas, kurios gana lengvai išsijojamos. Kaulavaisiai grūda­mi   mediniuose   kubiluose   (grūstuvėse),   ir   sėklos   nuplaunamos vandeniu. Uogos trinamos pro metalinį sietą, o sėklos taip pat nuplaunamos vandeniu. Daugumos rūšių sveikos sėklos vandenyje skęsta, o tuščios ar pažeistos kyla į paviršių. Taip atrenkamos pil­navertės sėklos. Tačiau ne visada tuo galima pasinaudoti, nes į pa­viršių kyla ir kai kurios sveikos sėklos. Spygliuočių kankorėžiai aižomi specialiose aižyklose arba mažais kiekiais — šiltose, sausose patalpose. Kylant temperatūrai, išgaruoja daugiau drėgmės, dėl to atsilenkia kankorėžių žvynai ir išbyra sėklos. Kelti temperatūrą galima tik palaipsniui ir iki tam tikros ribos: paprastosios pušies sėkloms —ne aukščiau kaip 50—55°, paprastosios eglės — 45° ir Slbliinio maumedžio—40—50°. Aukštesnė temperatūra sumažina daigumą. Tujų, puskiparisių kankorėžiai lengvai išsiaižo kamba­rio   temperatūros   patalpoje.   Sėklos   išsijojamos   pro   metalinius sietus.

Sekios laikymas. Surinkta ir išvalyta sėkla ne visuomet tuoj pat iėjama. Dažnai reikia ją laikyti nepasėtą iki pavasario, o kartais, bandymų tikslais arba norint turėti daigų nesėkliniais metais, ir ilgiau, Geriausias daigumas yra šviežiai surinktų sėklų, o jis ma­žėja, sėklas laikant. Daigumą praranda ne visos sėklos vienodai greitai,  Pušies ir eglės sėkla   pradeda nustoti  daigumo  tik  po4—6 metų, kai tuo tarpu gluosnių, topolių — po 1—2 mėnesių.. Didžiausios įtakos daigumui turi sėklos laikymo sąlygos. Yra nu­statyta, kad sėkla tuo greičiau netenka daigumo, kuo ilgiau ji vei­kiama nepastovios temperatūros ir oro drėgmės. Laikant ją her­metiškai uždarytuose induose, sulaikomas daigumo mažėjimas. Spygliuočių sėkla, skirta sėti tais pačiais metais, laikoma sausose vėdinamose patalpose medžiaginiuose maišuose. Laikomą ilgiau sėklą reikia supilti į sandariai užkemšamus (kamščiai apliejanti vašku ar laku) stiklinius indus ir pastatyti į 0—5° temperatūros, patalpas. Lapuočių medžių ir krūmų sėklą per žiemą galima lai­kyti stikliniuose induose arba sausuose rūsiuose, svirnuose medžia­giniuose maišuose. Taip laikoma geltonojo žirnmedžio, baltojovikmedžio, pūslių, beržų, alyvų sėkla. Kitų augalų sėklą reikia arba sėti tuoj surinktą, arba stratifikuoti.

Sėklos  stratifikavimas.  Daugelio  lapuočių  medžių  ir  krūmų (daugelio klevų, paprastojo uosio, skroblo, šermukšnių) pavasarį pasėtos sėklos sudygsta tik sekančiais metais, o kai kurių rūšių, (gudobelių,  kaulenių,   erškėčių,   liepų) — net   trečiaisiais  metais. Tokias sėklas   prieš sėjant   reikia taip paruošti, kad pasėtos jos greitai ir vienodai sudygtų. Sėklos paruošiamos stratifikavimo (lo­tyniškai  stratus — sluoksniuotas) metodu, kuris pagrįstas opti­malių gemalui sudygti sąlygų sudarymu. Stratifikavimui naudoja­mas rupus, švarus smėlis arba išsijoti durpių trupinėliai. Vienas ar kitas maišomas su sėklomis, imant 1 dalį sėklų ir 3 dalis sudrė­kinto smėlio arba durpių. Toks mišinys supilamas į medines dėžes,, kurios yra iki 30—40 cm gylio ir sienelėse bei dugne turi 0,5 cm skersmens skylutes. Dėžės pastatomos į 2—5° temperatūros rūsius. Kas 10—15 dienų mišiniai iš dėžių išpilami, sudrėkinami švariu vandeniu, o dėžės išvalomos. Sėkloms pradėjus dygti, dėžės išne­šamos į lauką ir apmetamos iki 1 m storio sniego sluoksniu, arba dar   geriau,   kai sustatomos j iš anksto paruoštas sniego duobes (aukštesnėje vietoje rudenį iškasama iki 80 cm gylio duobė, o žie­mą joje periodiškai suminamas sniegas, ir taip jis išsilaiko iki vėlyvo pavasario, kai jau sėklas galima sėti).

Neturint rūsių, sėklą galima stratifikuoti gerai drenuotose dir­vose specialiai iškastose ir paruoštose duobėse — tranšėjose. Jos apdengiamos iki 25 cm storio šiaudų sluoksniu. Temperatūra daž­nai tikrinama; ji turi būti palaikoma truputį aukštesnė kaip 0°.

Ne visų medžių ir krūmų rūšių sėklą reikia vienodai ilgai stra­tifikuoti. Reikia pastebėti, kad stratifikavimo laikas ir temperatūra kartais yra siūlomi skirtingi. Tai yra dėl to, kad kai kurių sėklų stratifikavimas dar nėra pilnai ištirtas, be to, tam įtakos turi vie­tiniai klimato ypatumai.

Ąžuolų, kaštanų, vikmedžių, žirnmedžių, daugumos spygliuo­čių sėklų stratifikuoti nereikia. Joms kartais naudojami kitokie paruošimo būdai. Baltojo vikmedžio sėklos užpilamos verdančiu vandeniu ir jame paliekamos 1 parą, o po to tuoj sėjama. Guobi­nių, geltonojo žirnmedžio, alyvų ir spygliuočių sėklos prieš sėjimąmirkomos kambario temperatūros vandenyje: guobinių—15— 20 valandų, uosialapio klevo — 2 paras, pušų, eglių, sibirinio maumedžio — 24 valandas. Taip paruoštos sėklos greičiau su­dygsta.

Sėja

Lysvių paruošimas. Medžių ir krūmų sėkla dažniausiai sėjama j lysves, nes daigus reikia kruopščiai prižiūrėti, o lysvėse tai pa­togiausia atlikti. Lysvės daromos 1 m pločio, 20—25 m ilgio, o aukštis—įvairus. Sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose lysvės da­romos apie 20 cm aukščio, lengvesnėse — apie 10 cm. Aukštesnėse lysvėse greičiau nuteka vanduo, ir todėl dirva jose greičiau įšyla. Tarp lysvių takeliai paliekami iki 0,4 m pločio. Lysvių kryptis paprastai sutampa su sėjomainos laukų kelių kryptimi. Auginant daigus, kuriems reikia pavėsio, geriau lysves daryti vakarų kryptimi.

Prieš darant lysves, dirva turi būti labai kruopščiai įdirbta. Dai­gyne reikia arti 20—25 cm gyliu. Pastebėta, kad kuo giliau supurenama dirva, tuo giliau daigai leidžia šaknis. Pavyzdžiui, dirvoje, įdirbtoje 18 cm gyliu, dvimečių daigų šaknų daugiausia buvo 23 cm gylyje, o įdirbtoje 36 cm gyliu—30—31 cm. Tai yra nepa­geidautina, nes daigus ilgesnėmis šaknimis sunkiau iškasti ir per­sodinti. Gilesnis už normalų dirvos įdirbimas teigiamai daigų augi­mui taip pat neatsiliepia. Toje pačioje dirvoje, įdirbtoje 36 ir 50 cm gyliu, pušies daigų stiebų ilgis ir svoris buvo mažesnis, kaip įdirbtoje 18 cm gyliu. Svarbu, kad būtų išlygintas dirvos paviršius, nes daigai yra labai jautrūs drėgmės pertekliui ir įdubimuose iš­mirksta. Sunkaus priemolio ar molio dirvose ant lysvių patartina užpilti nors 2—3 cm storio smėlio sluoksnį ir geležiniais grėbliais įterpti jį 5—10 cm gyliu. Tai pagerins sąlygas sėkloms dygti. Lysves reikia ruošti prieš pat sėją.

Sėjos laikas. Sėklų sudygimui ir daigų augimui didelės reikšmės turi sėjos laikas. Todėl svarbu žinoti, kada vienas ar kitas sėklas reikia sėti. Daugiausia sėklų sėjama rudenį ir pavasarį, mažiau — vasarą. Mičiurinas mokė, kad geriausia sėklas sėti tuoj pat, kai jos subręsta, o jei tokia sėja negalima, tai sėti rudenį. Tiek rudeninė, tiek ir pavasarinė sėja turi savo pranašumų ir savo trūkumų. Pa­vasarį pasėtų sėklų nesugraužia pelės, dirva nespėja labiau suslūgti, ir daigai lengviau prasikala į paviršių. Tačiau pavasari sunkesnė pasėlių priežiūra, ypač jei dar sėjama pavėluotai. Juos būtina mulčiuoti, gausiai laistyti vandeniu. Reikalingas stratifika­vimo sėklas pavasarį galima sėti tik stratifikuotas. Be to, pavasa­rinės sėjos laikas, priklausomai nuo oro sąlygų, kartais gali būti trumpas, o darbų medelyne tuo metu daug.

Rudenį daugumos medžių ir krūmų rūšių sėklas galima sėti nestratifikuotas. Tačiau rudenį pasėtas sėklas gali suėsti pelės ar kiti graužikai. Gilės, kaštanai, bukų riešutėliai, esant plonai snie­go   dangai,   sušąla.   Be  to,  rudenį  reikėtų vengti sėti tų augalųsėklas, kurių daigai yra jautrūs šalnoms (ąžuolų, trakinio klevo, eglių, pocūgių, maumedžių).

Yra ankstyvoji ir vėlyvoji rudeninė sėja. Ankstyvoji — taiko­ma toms sėkloms, kurios turi ilgai stratifikuotis. Taip sėjamos, kaip jau buvo minėta, anksčiau surinktos gudobelių, kaulenių, erškėčių, liepų sėklos. Vėlai rudenį (prieš pat užšąlant, maždaug spalio pa­baigoje—lapkričio mėnesį) sėjamos nestratifikuotinos sėklos, nes, pasėtos kiek anksčiau, jos iki šalčių dar spėtų sudygti ir daigai žiemą žūtų.

Vasarą sėjamos tos sėklos, kurių nereikia iš anksto paruošti, o laikomos greitai nustoja daigumo. Pavyzdžiui, anksti vasarą (ge­gužės—birželio mėnesį) subręsta guobinių, gluosnių, topolių, si­dabrinio klevo sėklos. Surinktas sėklas reikia kuo skubiau pasėti. Pasėjus vagutės gausiai palaistomos, mulčiuojamos samanomis, piuvenomis, išsijotais durpių trupinėliais ar mulčiaus popieriumi. Be to, reikia sudaryti pavėsį. Sėklos paprastai greitai sudygsta, ir daigai iki rudens gerai išsivysto bei sumedėja.

Sėjos būdai. Dažniausiai sėklos sėjamos į lysves. Jose galima sėti eilutėmis ir pakrikai. Sėjant eilutėmis, vagutės daromos sker­sai arba išilgai lysvės. Daigų augimui vagučių kryptis skirtingos įtakos neturi. Atstumai tarp skersinių ir išilginių vagučių palieka­mi paprastai nuo 15 iki 25 cm pločio. Jie priklauso nuo daigų ,iup,inimo laiko, jų priežiūros būdų. Lėčiau augantiems, pavyzdžiui, spygliuočių, daigams atstumai tarp vagučių gali būti mažesni, 0 greičiau augantiems — didesni. Tačiau jie negali būti mažesni už kauptuko ar noragėlio plotį. Vagutės padaromos įvairiais ženk­li ntuvais — voleliais, sėjamaisiais rėmais, virbaliniais ženklintuvais, sėjimo lenta. Voleliai vartojami skersinėms ir išilginėms va­gutėms daryti, sėjamieji rėmai — tik skersinėms vagutėms daryti, o virbaliniai ženklintuvai — ir skersinėms, ir išilginėms. Naudoja­ma ir sėjimo lenta. Tai paprasta 1 m ilgio lenta. Su ja daromos, įspaudžiant į lysvę išilginę jos briauną, skersinės vagutės laisvai pasirenkamais atstumais. Ženklintuvais padarytos vagutės prieš sėją paprastai dar pataisomos kauptukais, palyginamos ar pa­gilinamos. Siauras vagutes reikia paplatinti — padidėja daigų maitinimosi plotai, mažiau susipina jų šaknys.

Dekoratyvinės   sodininkystės   medelynuose   dažniau   sėjama skersinėse vagutėse. Jose patogiau daigus prižiūrėti: purenti dirvą Ąžuolų, riešutmedžių, kaštanų sėklos sėjamos 4—6 cm gylyje; ie­vų, bukų, skroblų, sibirinės pušies — 3 cm gylyje; kaulenių, guditiilių, liepų, erškėčių, alyvų, žirnmedžių — 2 cm gylyje. Eglių, pūlių, maumedžių, šermukšnių, guobinių sėklos įterpiamos ii,’i ‘.>. nu gylyje. Smulkiausios sėklos — lanksvų, jazminų, ber­iti — tik lengvai užbarstomos paruošta su durpėmis ar smėliu že­me Visas sėklas galima užberti storesniu sluoksniu, jei į žemęBaugiau primaišoma smėlio ar durpių trupinėlių.

Sunkesnėse dirvose sėklos įterpiamos sekliau, o lengvesnėse — giliau. Giliau įterpiama, sėjant pavasarį, sekliau — rudenį.

Daigų auginimas

Pasėlių priežiūrą iki jų sudygimo sudaro priemonės, skirtosdrėgmei palaikyti paviršiniame dirvos sluoksnyje. Tai laistymas, lysvių pridengimas ir dirvos purenimas. Gausus laistymas pagrei­tina sėklų dygimą. Laistyti nereikia tik vėlai rudenį pasėtų sėklų.. Lysvės pridengiamos (mulčiuojamos) samanomis, piuvenomis, dur­pių trupinėliais, šiaudais, eglių šakomis ar mulčiaus popieriumi, kuris pastaruoju metu vis plačiau naudojamas. Jei lysvės nepridengiamos, dirvos paviršių tenka dažniau purenti. Purenant suar­domi dirvos kapiliarai, mažiau išgaruoja vandens ir pagerėja oro sųlygos dirvoje.

Pasirodžiusiems daigams stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad jie gerai augtų. Tai pasiekiama šiomis priemonėmis.” sudarant daigams pavėsį, ravint, purenant, laistant bei tręšiant dirvą.

Pavėsio sudarymas daigams. Sėkloms dygstant, samanų ar ki­tokia priedanga palaipsniui šalinama. Tuo pačiu metu daigams Hiidaromas pavėsis. Dėl to lėčiau džiūsta dirva, daigai apsaugomi nuo nudegimo. Pavėsiui sudaryti naudojami specialiai paruošti mediniai skydai (1X1 arba 2X1 m dydžio). Jie statomi pietinėje lysvės pusėje, pasvirę į lysvę 45° kampu arba horizontaliai įtvir­tinami ant neaukštų kuoliukų virš lysvės.

Daigams pavėsis sudaromas maždaug 1—1,5 mėnesio. Ūkano­tomis dienomis skydus geriau nuimti.  Dirvos ravėjimas ir purenimas. Anksti pavasarį tik pasirodžiu­sios piktžolės ravimos, o tuo pačiu purenama ir dirva. Iš rudens, pasėtos sėklos nors iki žiemos ir nesudygsta, tačiau piktžoles ra­vėti ir dirvą purenti vis tiek reikia. Ravėti geriau drėgnoje dirvoje,, nes tada lengviau išraunamos piktžolės. Tarpueiliuose dirva pure­nama iki 8—12 cm gylio, o piktžolių šaknys išraunamos. Kai pikt­žolės vėl pasirodo arba susidaro ant dirvos pluta, reikia dirvą ravėti ir purenti. Per vegetacijos laikotarpį vienamečius daigus tenka ravėti ir purenti vidutiniškai 5—6 kartus, o dvimečius — 4—5 kartus. Purenimui naudojami įvairaus tipo rankiniai kauptu­kai iki 1 m ilgio koteliais. Patogiausias šiam darbui tridantis su plokščia   peilio   pavidalo   dalimi   kauptukas šakė.   Naudojami  irrankiniai su vienu ar dviem ratais planetai. Dideliuose medelynuo­se, nelysviniuose pasėliuose, tarpueiliai purenami mechanizuotai. Visais atvejais eilutėse piktžolės ravimos rankomis. Daigynuose piktžoles bandoma naikinti ir cheminiu būdu — specialiais prepa­ratais.

Daigų laistymas. Mūsų klimatinėmis sąlygomis daigus reikia laistyti visose dirvose. Drėgnoje dirvoje augalai lengviau Įsisavi­na maisto medžiagas ir todėl sparčiau auga. Pastebėta, kad laistomi daigai lengviau pakelia persodinimą. Skirtingų rūšių daigams drėgmės reikia nevienodai. Gausiau laistyti reikia daugumos spyg­liuočių, lanksvų, jazminų, liepų, guobinių, beržų daigus, mažiau — paprastosios pušies, baltojo vikmedžio, uosialapio klevo, ąžuolų, nes vieniems drėgmės reikia mažiau, o kitų šaknys auga giliau. Geriausiai tinka upių, ežerų, tvenkinių vanduo. Laistyti geriau re­čiau, bet gausiau (į 1 m2 ne mažiau kaip 1,5—2 kibirus vandens). Jokių nustatytų laistymo grafikų negalima naudoti, o laistoma tik esant reikalui. Dažniau reikia laistyti vasaros pradžioje, o antrojo­je vasaros pusėje ir rudenį — paprastai visiškai nereikia. Geriausia laistyti vakare arba anksti rytą.

Daigų tręšimas. Pavasarį ir vasaros pradžioje daigus galima tręšti srutomis arba mineralinėmis azoto trąšomis. Atskiestos sru­tos (1 dalis srutų ir 3—4 dalys vandens) liejamos į tarpueiliuose padarytas 3—4 cm gylio vagutes. Liejimo norma— 1 kibiras srutų 3—4 išilginiams metrams. Pirmą kartą srutomis galima laistyti, pra­ėjus ne mažiau kaip 2—3 savaitėms po masinio daigų pasirodymo. Tai kartojama dar 2—3 kartus kas 2—3 savaitės. Palaisčius vagu­tės užbarstomos žemėmis. Mineralinėmis trąšomis tręšiama, pra ėjus tuip pat ne mažiau kaip 2—3 savaitėms po masinio daigų pasirodymo. Jos beriamos, esant drėgnai dirvai, taip pat į 3—4 cm yyllo vagutes ir užpilamos žemėmis. Tręšimo normos, priklausomai nuo tręšimo gausumo rudenį, vidutiniškai yra tokios: azoto 10—15 kg, fosforo 15—20 kg 1 ha. Mineralinių trąšų tirpalais pavasarį ir vasaros pradžioje galima tręšti 2—3 kartus, kartojant kas2,5—3 savaitės. Tirpalo koncentracija turi būti ne aukštesnė kaip 0,3%.

Labai atsargiai mineralinėmis trąšomis galima tręšti ir spyg­liuočių daigus. Jie tręšiami dažniau, bet žymiai mažesniais kie­kiais, negu lapuočiai.

Daigų retinimas. Labai tankius daigus reikia retinti, kad liku­siems pagerėtų augimo sąlygos. Retinti geriau kuo anksčiau, tik pasirodžius tikriesiems lapeliams. Silpnesni daigai išraunami arba Iškerpami. Po retinimo daigai palaistomi vandeniu.

Daigų pikavimas. Norint sustiprinti jaunų daigų šaknis, jie per­sodinami arba pikuojami.

Pikavimui skirti daigai auginami dažniausiai dėžutėse, kurios laikomos šiltnamiuose arba inspektuose. Sėklos sėjamos tankiau, negu normaliai. Kai susiformuoja pirmoji tikrųjų lapelių pora, daigai pradedami pikuoti. Jei pikuojami labiau paaugę daigai, jie blogiau prigyja.

Prieš iškasant daigai gausiai palaistomi vandeniu. Kasama ma­žais kastuvėliais. Iškeliama iš karto daug daigų. Jie dedami į dė­žutes su skysta žemių tyrele ir paunksmėje rūšiuojami, atmetant .silpnesniuosius. Pikavimui paliktų daigų ilgosios šaknelės patrum­pinamos aštriu peiliu ar žirklėmis, nupiaunant 1—1,5 cm ilgio ga­lus. Sodinimui skirtos lysvės kruopščiai supurenamos ir gausiai palaistomos vandeniu. Sunkesnėse dirvose, nors iki 10—15 cm gy­lio, reikia įterpti smėlio. Lysvių paviršius išlyginamas ir suženkli­namas nustatytais sodinimo atstumais. Priklausomai nuo augalų rūšies ir daigų auginimo laiko, atstumai tarp eilučių daromi 20—30 cm, o eilutėse—vlO—15 cm.

Duobutės daromos kuoliuku. Įsmeigtas kuoliukas truputį pasukinėjamas, kad, jį traukiant, į duobutę nepribyrėtų žemių. Daigas, kad neužsilenktų šaknelės, įstatomas į duobutę ir tuo pačiu kuoliu­ku prispaudžiamos žemės. Prispausti žemes prie šaknelių labai svarbu, nes, likus oro tarpui, šaknys išdžius. Kad taip neatsitiktų, patikrinama, lengvai patraukiant daigą į viršų. Jis neturi išsitrauk­ti. Išpikuoti daigai gausiai palaistomi vandeniu, o saulėtomis die­nomis— sudaromas pavėsis. Tarpueiliai mulčiuojami pūdiniu arba durpėmis. Po 2—3 savaičių pikuoti daigai gali būti patręšti pra­skiestomis srutomis arba 0,3% amonio salietros tirpalu. Vėliau jie prižiūrimi taip pat, kaip ir nepikuotieji, išskyrus tai, kad dažniau laistomi vandeniu.

Pikuojant svarbu daigus pasodinti tokiame gylyje, kokiame jie augo prieš tai. Giliau pasodinti jie gali pūti, o sekliau — džiūti. Geriau pikuoti ūkanotomis dienomis arba vakarais. Kadangi pikaviniui ri.Mkin nemažai alidaus ir kruopštaus darbo, I n i pikuojami tik vertingesnių augalų daigai.

Šaknų patrumpinimas. Daigams, kurių pagrindinės šaknys gi­liai auga (riešutmedžių), galima patrumpinti, jų nepikuojant, bet nupjaunant dirvoje. Šaknys nupiaunamos 10—12 cm gylyje spe­cialiu peiliu arba labai aštriu kastuvu. Nelysviniuose pasėliuose lam naudojamas peilis — lankena,— kurį galima įmontuoti į dvi­račio planeto rėmą. Šaknis patrumpinus, daigai gausiai palaistomi. vandeniu.

Daigų priežiūra antraisiais metais. Lėčiau augantieji daigai dai­gyne auginami 2 ir net 3 metus. Per šiuos metus jie prižiūrimi panašiai kaip ir pirmaisiais metais. Skirtumas tas, kad juos galima gausiau tręšti, rečiau laistyti, ravėti ir purenti dirvą, o pavėsį teikia sudaryti, tik esant karštam saulėtam orui. Be to, žiemą su­šaldama žemė daigus dažnai iškelia į paviršių. Atlydžio metu dirva suslūgsta, o daigas palieka iškeltas. Kartu nutraukomos •smulkiosios šaknelės. Taigi tenka kovoti su daigų iškilnojimu. Togalima išvengti, anksti pavasarį šalinant iš daigyno vandenį. Pra­dėjus sniegui tirpti, jame kasami grioveliai, kuriais nuteka besi­renkantis vanduo. Grioveliai vis atnaujinami, gilinami ir prižiū­rimi, kol dirva išdžiūsta. Iškeltus daigus reikia apipilti žemėmis ir apspausti. Labiau iškilnojami daigai sunkiose dirvose.

Daigų iškasimas, laikymas ir pervežimas. Daigai kasami rudenį,, pasibaigus vegetacijos laikotarpiui, arba pavasarį, dar neprasi­dėjus vegetacijai, nes ramybės laikotarpiu persodinti augalai geriausiai prigyja. Kasama paprastai kastuvais. Šalia daigų eilutės 10 cm atstumu iškasamas 25—30 cm gylio griovelis ir maždaug lame pačiame gylyje kastuvu nukertamos šaknys (paveiksle parodyta rodykle). Po to vertikaliai smeigiamas kastuvas kitoje eilutės pusėje, Ir daigai Išverčiami į griovelį. Vienaeiliuose ir juostiniuose pasėliuose kasama mechanizuotai, panaudojant plūgus.

Esant reikalui, iškasti daigai rūšiuojami pagal aukštį, šaknies kaklelio storį, šaknų išsivystymą (VVST 331755). Tam panaudo­jami įvairūs matavimo šablonai. Kai kurių daigų kokybės rodik­liai pateikti 6 lentelėje.

Daigai laikomi prikasti žemėje. Laikinai juos prikasti iki so­dinimo galima bet kur, o laikant per žiemą, reikia prikasti pakilio­je, sausesnėje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje. Griovelis kasamas iki 30—40 cm gylio. Daigai viena eilė lygiai sudedami ant grio­velio šono ir maždaug iki pusės stiebelių ilgio apmetami žemėmis, kurios imamos, toliau kasant griovelį. Žemės prie šaknų prispau­džiamos kojomis. Toliau vėl dedami daigai,  apipilami žemėmis

ir t. t. Jautresni šalčiui daigai, pradėjus šalti, uždengiami eglių Sakomis. Nerekomenduotina laikyti prikastus per žiemą spygliuo­čių daigus.

Nedideliais atstumais pervežami vežimais ar automašinomis daigai surišami į nedidelius ryšulėlius, ir šaknys pridengiamos drėgnomis samanomis ar šiaudais. Vežamus toliau daigus reikia iiiriŠti į plaušines ar sudėti į pinti­nes su samanomis. Vežamus ry­šulius reikia laistyti vandeniu.

Daigų persodinimas. Daigai daž­niausiai persodinami anksti pa­vasarį. Tai ypač svarbu, juos sodi­nant sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose, kur yra pavojus, kad bus ISkilnoti, o lengvuose, sausuose prjesmėliuose daigus geriau sodin­ti rudenį.

Prieš sodinant iškasimo metu Hužalotos šaknys apipiaustomos aštriu peiliu. Lapuočių daigams kartu sutrumpinamos ir pagrindi­nės ilgosios šaknelės. Po to jos pa­mirkomos karvės mėšlo ir molio tyrėje. Sodinama Kolesovo kardu. Smeigiant jį žemyn, padaro­mas plyšys, į kurį įstatomas dai­gas ir tuo pačiu kardu prie šak­nų prispaudžiamos žemės. Reikia žiūrėti, kad šaknys nebūtų už­lenktos ir kad šaknies kaklelis būtų ties dirvos paviršiumi. So­dinimo metu patogiausia daigus laikyti ir nešioti specialiai tam įkirtose dėžutėse. Kad neapdžiūtų šaknelės, jos pridengiamos drėgnomis samanomis. Tai labai svarbu pavasarį, ypatingai sau­lėtomis ir vėjuotomis   dienomis.

Medžių ir krūmų formavimo skyriuose daigai sodinami eilėmis pagal ištemptą vielą. Sodinimo atstumai paženklinami stumdomais ant vielos žiedais. Ištempta viela keliose vietose prismeigiama mediniais kabliukais. Sodinant daigų stiebeliai prie vielos priglau­džiami. Atstumus tarp eilių galima pažymėti, sklypo galuose ištem­piant panašiai paruoštas kitas vielas. Pasodinti daigai gausiai palaistomi ir apkaupiami. Dirva tarpu­eiliuose supurenama, nes sodinimo metu ji paprastai sumindoma.

Vegetatyvinis medžių ir krūmų dauginimas

Augalai turi tą savybę, kad gali regeneruoti (ataugti) iš pa­skirų savo dalių (ūglių, šaknų, lapų). Tai panaudojama, auga­lus dauginant, ir toks dauginimo būdas vadinamas vegeta­tyviniu.

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai dažnai dauginami vegetaty­viniu būdu. Vegetatyviškai padauginti individai išlaiko visas mo­tininio augalo savybes. Tai svarbu, dauginant sodinių formų auga­lus. Kai kurie krūmai, padauginti vegetatyviškai, pirmaisiais metais auga sparčiau už sėklinius. Taigi medelyne juos galima iš­auginti per trumpesnį laiką. Yra įvežtinių augalų, kurie pas mus sėklų nesubrandina arba jų visiškai neduoda. Juos galima padau­ginti tik vegetatyviškai. Yra žinoma keletas vegetatyvinio daugi­nimo būdų: dauginimas šaknų atžalomis, ūglių atlankomis, krūmų dalijimu, ūgliais, gyvašaknėmis, skiepijimu.

Dauginimas  šaknų   atžalomis

Iš šaknų išaugę ūgliai vadinami atžalomis. Jos dažniausiai iš­auga iš nestorų (0,5—1,5 cm skersmens), dirvos paviršiuje esančių šaknų, rečiau (vyšnių, slyvų)—iš giliau esančių šaknų. Jaunos atžalos paprastai labai sparčiai auga, jų lapai būna žymiai didesni už normalius ir netipiškos formos. Tačiau jos savo šaknų gali netu­rėti net kelerius metus. Tokios atžalos rudenį arba anksti pavasarį

Iškasamos su motininio augalo Šaknies dalimi ir pasodinamos pu­rioje dirvoje medžių ar krūmų formuvlmo skyriuose. Taip galima dauginti daugelį topolių, vlkmedžius, sidabrinį žilakrūmį, šalta­lankius, žagrenius, kai kurias lanksvas.

Dauginimas  ūglių  atlankomis

Atlanka vadiname prilenktą prie žemės ir įsišaknijusį ūglį ar šakutę, kuri iš pradžių auga motininio augalo maitinama. Atlan­kos geriau įsišaknija lengvesnėje dirvoje. Motininiai augalai dauginimui paruošiami anksti pavasarį, prieš vegetaciją, nu­plaunant krūmus 5—8 cm, o medžius — 10—12 cm aukštyje virš žemės paviršiaus. Vasarą iš miegančių pumpurų išauga daug vešlių ūglių, kuriuos sekantį pavasarį jau galima prilenkti prie žemės. Yra keletas ūglių prilenkimo būdų. Daugelio krūmų ir medžių ūglius galima prilenkti į griovelius, iškastus prie motininio augalo. Ūglių viršūnes geriau pririšti prie kuolelių. Vijoklinių augalų ilgi rus galima prilenkti keliose vietose, juos gyvatiškai sulankstant. Plantacijose labiau naudotinas kiniškas ūglių išdėstymo būdas; anksti pavasarį dirva apie motininį augalą ūglių ilgio spinduliu nu purenama, išlyginama ir padaromi iki 2 cm gylio grioveliai, ku­riuose išdėstoma ir pritvirtinama ūglių dalis. Jų viršūnės neatlenk lamos, o paliekamos prispaustos prie žemės. Išaugus 12—15 cm ilgio naujiems ūgliams, prilenktos ataugos iki 1/3 jų ilgio užberiamos puria drėgna žeme.

Ūglius galima apkaupti ir neprilenktus. Vasarą apkaupiami tų pačių metų ūgliai, kai jie esti iki 30 cm ilgio. Virš žemės palieka­ma lh—2h jų ilgio.

Visais atvejais atlankos įsišaknija per 1—2 metus. Tada jos .itskiriamos nuo motininių augalų ir sodinamos medelyne.

Ūglių atlankomis galima padauginti daugelį medžių ir krūmų.

Dauginimas   krūmų dalijimu

Kai kuriuos krūmus (lanksvas, jazminus, meškytes) galima dauginti dalijimu; tai geriausia atlikti anksti pavasarį. Iškastas krūmas rankomis arba aštriu kastuvu suskirstomas į kelias dalis, sužalotos šaknys apipiaustomos ir iki 2/3 sutrumpinamos šakos. I’asodinus palaistomą heteroauksino tirpalu (1 tabletė heteroauksino 10 1 vandens).

Dauginimas  ūgliais

Ūglis yra stiebo dalis, kuri pasodinta gali įsišaknyti ir išaugti atskiru augalu. Sodinami sumedėję ir nesumedėję, arba žali, ūgliai.

Sumedėję ūgliai dažniausiai_ ruošiami iš paskutiniųjų metų ūglio, rečiau iš senesnių šakučių. Ūgliai parenkami drūčiausi, visiš­kai sumedėję, nesužaloti, be žiedinių pumpurų, iš vidurio krūmo c.rba iš vidurinių medžio šakų. Motininis augalas turi būti sveikas. Dauginant dideliais kiekiais, motininiai augalai auginami specialiai lik ūgliams ruošti.

Ūgliai piaunami anksti pavasarį (kovo pradžioje), o šalčiams jautrių augalų — rudenį. Iki sodinimo jie laikomi ryšulėliuose po 50—100 drėgname smėlyje rūsiuose arba lauke po storoku sniego sluoksniu, dar uždengus šiaudais, eglių šakomis ar piuvenomis. Prie ryšulėlio pririšama etiketė, kurioje parašomas augalo pavadinimas arba eilės numeris ūglių registracijos knygoje.

Dirva ūgliams sodinti paruošiama iš anksto. Rudenį ji suaria­ma 30—35 cm gyliu, o pavasarį kultivuojama ir akėjama. Lengvai įsišaknijantys ūgliai sodinami lygioje dirvoje eilėmis kas 10—15 cm vieni nuo kitų, paliekant 60—70 cm tarpueilius. Sun­kiau įsišaknijantys ūgliai dažniau sodinami į lysves skersinėmis eilutėmis. Atstumai tarp eilučių paliekami 20—25 cm, o tarp ūglių

eilutėse — 5—10 cm. Topolių ir gluosnių ūglius galima iš karto sodinti medžių ir krūmų formavi­mo skyriuje ir nepersodinus au­ginti 3—4 metus. Tokiu atveju krūmų ūgliai sodinami eilėmis kas 35 cm vienas nuo kito, o medžių — kas 0,5 m. Atstumai _tarp eilių pa­liekami 0,8—1,0 m. Ūgliai sodina­mi kuoleliu arba Kolesovo kardu. Virš žemės paliekamas tik vienas pumpuras, o lengviau įsišaknijan­čių krūmų ūglių—du pumpurai. Pumpuras turi būti ties pačiu že­mės paviršiumi. Sunkesnėse ir drėgnesnėse dirvose ūgliai sodina­mi nuožulniai, maždaug 45° kam­pu. Tokiu būdu jie yra arčiau dirvos paviršiaus ir esti mažesnis pavojus jiems supūti. Sausose smėlio dirvose ūgliai sodinami vertikaliai. Žemė apie juos su­spaudžiama tuo pačiu kuoleliu ar Kolesovo kardu arba, pasodinus nuožulniai, su koja. Pasodintus ūglius reikia palaistyti vandeniu ir pridengti durpių ar samanų 2—3 cm storio sluoksniu. Labai gerai ūglius pridengti mulčiaus po­pieriumi. Jis pakelia 2—3° tem­peratūrą ir 1—3% drėgmę dirvos paviršiuje, apsaugo dirvą nuo suplakimo lietaus metu ir neleidžia augti piktžolėms. Dėl to ūgliai geriau įsišaknija ir beveik du kar­tus sparčiau auga. Jie laistomi, ir dirvos paviršius mulčiuojamas tol, kol atsiranda šaknys.

Taip dauginama daugelis gluosnių, topolių, serbentų, lanksvų, sedulų, vynvyčių, ligustrų, forzitijų.

Kai kurie gluosniai ir topoliai labai lengvai dauginami 3—4 ir daugiau metų amžiaus ūgliais — kuolais. Baltojo ir trapiojo gluos­nių kuolai netgi lengviau įsišaknija. Kuolai ruošiami iki 2 m ilgio ir sodinami tiesiog į nuolatinę busimo medžio augimo vietą. Į sodi­nimo duobes įpilama purios, derlingos žemės. Retesnių augalų i rušių ir sunkiaui įsišaknijantys sumedėję ūg­liai sodinami į šiltus inspektus arba šiltnamius. Cia galima sudaryti p.il.mkesnes sąlygas jiems įsišaknyti. Tuo atveju ūgliai ruošiami 5—15 cm ilgio iš 1—2 tarpubamblių. Sodinami jie kovo pabaigoje—balandžio pradžioje. Sodinama 5X5 arba 7X7 cm atstumais. Žemė paruošiama kiek galint lengvesnės mechaninės sudėties. Pa­sodinus palaistomą ir uždedami langai. Vėliau inspektai regu­liariai  vėdinami   ir   laistomi.   Po  4—6   savaičių  lapuočių   ūgliai

įsišaknija ir pradeda augti. Gerai augančius galima persodinti Į lysves daigyne. Čia kurį laiką jie gausiau laistomi, o saulėto­mis dienomis sudaromas pavėsis.

Sumedėjusiais ūgliais sėkmingai dauginama dygioji eglė. Ūg­liai ruošiami taip pat anksti pavasarį ir sodinami šiltnamiuose j dėžutes. Temperatūra palaikoma 18—30° ribose. Sodinimo tech­nika ir priežiūra tokia pati, kaip spygliuočių dauginimas vasarą žaliais ūgliais. Geriausiai šaknis sudaro trumpesni šoniniai ūgliai (iki 90%), blogiausiai — viršūniniai. Per žiemą įsišakniję ūgliai lai­komi šviesioje 1—10° temperatūros patalpoje. Jie laistomi, ir že­mės paviršius purenamas, o pavasarį persodinami į daigyną.

Daugumą dekoratyvinių medžių bei krūmų galima dauginti ža­liais ūgliais, kurie sodinami į inspektus vasarą. Tai sudėtingesnis, daug rūpestingo darbo reikalaujantis augalų dauginimo būdas, tačiau dėl gero ūglių įsišaknijimo plačiai naudojamas.

Dauginimo žaliais ūgliais laikas priklauso nuo jų sumedėjimo laiko. Dauginti reikia, kai ūgliai pradeda medėti, tai būna birže­lio pabaigoje—liepos pradžioje. Jų viršūnės esti dar nesumedėjusios, žievė gležna, nesukamštėjusi. Kai kuriu rūšių, kaip liepų, alyvų,   ūglius   reikia   ruošti dar iš augančių šūcučių. Motininiu

augalus gerinu parinkti sveikus, kiek galint jaunesnius. Ūglius imti gerai išsivysčiusius ir vėsioje patalpoje neatidėliojant supiaustyti. Pervežant juos galima laikyti arba pamerktus vandenyje, arba su­pakuotus į samanas, vatą ir kartkartėmis drėkinti.

Žaliųjų ūglių ilgis priklauso nuo tarpubamblių ilgio. Lapuočių medžių ir krūmų ūglį sudaro vienas, jlu, rečiau trys tarpubambliai ir esti vidutiniškai 4—10 cm ilgio. Ūgliai piaustomi aštriu peiliu arba skustuvu. Apatinis piūvis daromas prie pat pumpuro, o vir­šutinis — iki 0,5 cm aukščiau pumpuro. Lapą prie apatinio pumpu­ro galima pašalinti, o vieną, du prie viršutinių pumpurų — palikti.

Jie gamins šaknų sudarymui reikalingas medžiagas. Jei lapai di­deli, juos galima apkarpyti, paliekant po pusę ar du trečdalius jų ploto, kad sumažėtų vandens išgarinimas.

Spygliuočių ūglį sudaro visas paskutiniųjų metų ūglis su vadi­nama „pėduke”. Ilgesnių kaip 8—10 cm ūglių reikia vengti.

Ūgliai sodinami į inspektus. Galima panaudoti tuos inspektus, kuriuose pavasarį augo sumedėję ūgliai. Į ruošiamą inspektą deda­ma iki 30 cm storio perpuvusio mėšlo arba medžių lapų ir pripila­mas 12—15 cm puraus pūdinio su smėlio priemaiša sluoksnis. Pa­viršius išlyginamas, ir užpilama 4—5 cm išplauto rupaus smėlio. Nuo smėlio paviršiaus iki langų turi palikti apie 15—20 cm tarpas. Par uostas inspektas gausiai palaistomas vandeniu.

Sodinama eilutėmis kas 4—5 cm, paliekant 5 cm tarpueilius. Sodinimo gylis — iki 1—2 cm. Smėlį apie ūglius reikia suspausti. Pasodinti ūgliai apipurkščiami vandeniu, ir uždedami langai.

Inspektuose turi būti 20—28° temperatūra. Svarbu, kad tempe­ratūra būtų pastovi. Pakilus temperatūrai aukščiau kaip 28°, Inspektus reikia pravėdinti. Naktį juos galima laikyti, už­dengus šiaudinėmis pynėmis. Dažnai vėdinti negalima, ypač pirmą—antrą savaitę po pasodinimo. Karštomis saulė­tomis dienomis, kad oras inspektuose per daug neįšil­tų, patartina uždėti dvejus langus. Ūglių neturi veikti liesioginiai saulės spinduliai, nes, staigiai pakilus temperai Orai, jie gali žūti. Dėl to apatinėje langų rėmų pusėje reikia ištempti marlę, tačiau dažniausiai langų stiklai aplepami kalkėmis ar moliu, o vidurdienį dar uždedama šiaudų pynės ar skydai.

Inspektuose turi būti drėgna. Tam langų rėmai ant dėžių uždedami sandariai. Ūgliai apie 3—5 kartus per dieną apipurkščiami vande­niu. Smėlio paviršius neturi išdžiūti, o ant šakučių turi laikytis „rasa”. Purkštimui geriausia   naudoti   rankinius

purkštuvus. Retkarčiais, kad nebūtų pelėsinių grybų, inspektus t>alima palaistyti 0,1% kalio permanganato tirpalu. Pūvančius ir sudžiūvusius ūglius reikia šalinti.

Pradėjus ūgliams šaknytis (lapuočių maždaug po 3—4 savai­čių, spygliuočių vėliau), inspektus reikia daugiau vėdinti, o ūglius rečiau purkšti. Jiems gerokai paaugus, langų rėmus galima nuimti ir uždėti, tik pablogėjus Orui.

Ne visi ūgliai vienodai greitai įsišaknija, todėl tuo pačiu laiku jie negali būti vienodai prižiūrimi. Vieni greitai įsišaknija ir pra­deda augti (reikia daugiau vėdinti inspektą), o kitiems dar ilgą laiką bus reikalingas šiltesnis drėgnas oras. Taigi ūglius reikia sugrupuoti į maždaug vienodai lengvai ar sunkiai įsišaknijančius ir  sodinti  atskiruose,  vienas nuo kito atskirtuose languose. Prie kiekvienos skirtingų Ūglių grupės įdedamas termometras. Tokiu būdu įvairiu rusiu uglinms bus galima sudaryti optimalias sąlygas įsišaknijimui. Iš lapuočių sudaro lengvai šaknis jazminų, šeivame­džių, sausmedžių, putinų, kai kurių rožių ūgliai, sunkiau—alyvų, liepų, klevų, gudobelių ir daugelio kitų medžių ūgliai. Pastaruosius reikia auginti atskirai. Taip pat atskirame lange reikia auginti ir spygliuočių ūglius.

Rudenį galima persodinti tik gerai augusius ir gausias šaknis turinčius lapuočių ūglius. Persodinti tų pačių metų rudenį spyg­liuočių ūgliai prigyja labai blogai. Žiemai juos geriau palikti inspekte ir, pradėjus šalti, uždengti eglių šakomis. Kad į inspektą nepritekėtų vandens, šalia jo reikia iškasti griovį vandeniui nu­leisti. Pavasarį spygliuočių ir likę lapuočių ūgliai persodinami į lysves daigyno vegetatyvinio dauginimo poskyryje, o sunkiau įsišaknijančių rūšių — paliekami inspektuose dar vienerius metus. Persodinama tokiais pačiais atstumais, kaip pikuojant daigus. Po 1—2 metų sustiprėję augaliukai perkeliami į medžių ir krūmų for­mavimo skyrių.

Persodinant tiek žalius, tiek ir sumedėjusius ūglius, vartoti skatinančias šaknų susidarymą medžiagas (žr. skyrelį „Krūmų ir medelių persodinimas”).

Dauginimas    gyvašaknėmis

Gyvašakne vadinama vegetatyviniam dauginimui paruošta j augalo šaknies dalis. Šaknys kasamos 0,5—1,5 cm skersmens vėlai rudenį arba anksti pavasarį, dar neišsprogus pumpurams. Rudenį iškastos šaknys per žiemą laikomos rūsyje drėgname smėlyje ir tik pavasarį, prieš sodinant, aštriu peiliu supiaustomos į gyvašaknes. Jos piaunamos 15—30 cm ilgio. Inspektai paruošiami panašiai kaip žaliems ūgliams, išskyrus tai, kad čia nereikalingas viršutinis smėlio sluoksnis. Gyvašaknės sodinamos į kuoleliu padarytas duo­butes vertikaliai arba nuožulniai drūtgaliu aukštyn. Drūtgalis turi palikti žemėje 1—2 cm gylyje. Prižiūrėti ir persodinti jas reikia taip pat, kaip auginant inspektuose sumedėjusius ūglius.

Gyvašaknėmis galima dauginti visus medžius ir krūmus, kurie dauginasi šaknų atžalomis.

Dauginimas  skiepijimu

Skiepijimas — vieno augalo dalies perkėlimas į kitą augalą. Perkeliamoji dalis (pumpuras arba ūglio dalis) vadinan a įskiepiu, o augalas, į kurį atkeliama ši dalis,— poskiepiu. Įskienis suauga su poskiepiu, sudarydami vieną augalą.

Skiepijimo būdų yra daug. Juos galima suskirstyti’} dvi pa­grindines grupes: akiavimą ir skiepijimą ūglio dalimi.

Akiavimas—toks skiepijimo būdas, kai įskiepiu yra akutė (pumpuras). Ji išplaunama kartu su nedideliu žievės ir plonu medienos (lik lies pačia tikute) skydeliu. Plauti geriau ūglio laibgalio kryptimi. Poskiepio žievė iki medienos perpjaunama, padarant T rtildės formos įpiovą. Prie įpiovos žievės kraštai pakeliami ir Itiftrglal, neliečiant pirštais skydelio piūvio, įstatoma akutė. Jei Skydelio dalis lieka virš skersinio piūvio, ją reikia nupiauti lygiai tm šiuo piūviu. Po to įskiepis aprišamas celofano juostele ar ihegnokais liepos plaušais. Pradedama rišti ties skersiniu piū­viu ir palaipsniui vyniojama žemyn iki išilginio piūvio galo. Rfllštis  turi   būti  kiek   galint arčiau akutės, bet jos neuždengti.  Sėkmingiau akiuoti vasarą (birželio—rugpiūčio mėnesį). Ūglis įskiepiams piaunamas prieš pat akiuojant. Lapai pašalinami, pa­liekant apie 1 cm ilgio lapkočių dalis. Esančius prielapius taip pat reikia pašalinti, kad mažiau išgaruotų vandens. Praėjus 2—3 savaitėms po akiavimo, patikrinama, ar akutė prigijo, ar, poskiepiui augant ir storėjant, neužveržė jos raištis. Jei akutė neprigijo, į šį poskiepį galima akiuoti antrą kartą. Užsiveržusius raiščius reikia atleisti ir užrišti iš naujo. Akiuojant liepas, iki ru­dens gali tekti perrišti 2—3 kartus (rišant celofano juostele, per­rišti nebūtina). Poskiepiai apie 10 cm aukščiau prigijusių akučių nupiaunami vėlai rudenį. Negalima jų nupiauti akiuojant. Tokiu atveju akutės dažnai išsprogsta tą pačią vasarą ir jaunas ūglis iki žiemos   nespėja   sumedėti.   Akiuojant rožes, tai praktikuojama; įskiepis išauga ir žydi tų pačių metų vasarą. Raiščiai nuimami, akutei išsprogus (pavasarį).

Skiepyti akute nesudėtinga. Akiuoti galima daugumą lapuočių medžių ir krūmų. Paprastai akiuojama į šaknies kaklelį arba kelis centimetrus aukščiau jo, o svyruoklius, rutuliškos formos me­džius— į 1,5—2 m aukščio liemenį. Akiuojama specialiais akiavimo peiliais.

Skiepijimas ūglio dalimi. Tai toks skiepijimo būdas, kai įskie­piu yra ūglio dalis su 2—3 pumpurais. Ūglio dalimi skiepijama pavasarį. Ūgliai piaunami vėlai rudenį, žiemą arba pavasarėjant ir iki skiepijimo laikomi šaltuose rūsiuose drėgname smėlyje arba lauke po sniegu.

Skiepijimo ūglio dalimi yra daug būdų. Dažniau skiepijama sudūrimu, šoniniu pridūrimu ir užkišimu po žieve,

Sudūrimu galima skiepyti, kai poskiepis ir įskiepis yra vienodo storio. Įskiepis ir poskiepis nuplaunami įžambiai, sujungiami, aprišami, o sujungimo vieta aptepama skiepijimo tepalu. Toks skie­pijimas vadinamas paprastu sudūrimu. Kad įskiepis su poskiepiu būtų tvirčiau sujungti, juos galima negiliai įpiauti, padarant vie­name ir antrame lyg liežuvėlius. Pastarieji sujungiant įeina į įpiovas ir tokiu būdu įskiepis tvirčiau laikosi. Toks skiepijimas vadi­namas pagerintu sudūrimu.

Kai poskiepis yra storesnis už įskiepį, skiepijama šoniniu pri­dūrimu, trikampiniu būdu arba po žieve.

Skiepijimas šoniniu pridūrimu. Šiuo būdu skiepijant, įskiepis paruošiamas taip pat, kaip sudurimui. Poskiepis nupiaunamas, irviename jo šone padaromas nuožulnus, tokio pat dydžio kaip įskiepio, piūvis. Įskiepis priglaudžiamas, aprišamas ir ap­tepamas skiepijimo tepalu.

Skiepijimas trikampiniu bū­du. Šiuo būdu skiepijant, įskie­pis nusmailinamas trikampio formos. Poskiepis nupiaunamas, viename jo šone įpiaunamas tri­kampės formos plyšys ir į jį įsta­tomas įskiepis, kuris aprišamas.

Skiepijimas po žieve. Šiuo būdu galima skiepyti tik tada, kai lengvai atsilupa poskiepio žievė. Įskiepis nupiaunamas įžambiai ir padaromas status laiptelis. Poskiepį nupiovus, žie­vė įpiaunama išilgai, pakeliami jos kraštai ir užkišamas įskie­pis. Paskui aprišama bei atidžiai aptepama skiepijimo tepalu.

Šiltnamiuose ūglio dalimi ga­lima skiepyti ir žiemą (sausio— kovo mėn.). Poskiepiai atnešami į šiltnamius rudenį. Iš pradžių juos galima laikyti prikastus nuošalesnėje vietoje, o 1— 2 mėnesius prieš skiepijimą poskiepiai persodinami į vazo­nus. Skiepijama, paprastai pum­purams pradėjus sprogti.

Spygliuočiai                dažniausiai skiepijami iš šono ir į plyšį ūg­lio viršūnėje arba tarp šakų.

Skiepyti iš šono galima rugpiūčio—rugsėjo mėnesiais. Po­skiepio viršūniniame ūglyje pa­šalinama dalis spyglių ir pada­roma įžambi 1—3 cm ilgio įpiova. Nuo įskiepio apatinio galo nuvalomi spygliai ir nu­plaunama taip, kad piūvio ilgis būtų lygus įpiovos ilgiui poskie­pyje. Tada įskiepis paprastai įstatomas į poskiepio įpiovą, aprišamas vilnoniu siūlu ir aptepamas    skiepijimo   tepalu. Skiepyti į plyšį ūglio viršūnėje arba tarp šakų galima pavasarį prieš sulčių tekėjimą arba vasarą (liepos—rugpiūčio mėn.), kai ūgliai pradeda sumedėti. Skiepijant pavasarį, šakutes įskiepiams geriau nupiauti 2—3 savaites anksčiau ir laikyti vėsioje drėgnoje patalpoje, kad užtruktų pumpurų sprogimas. Ūglio viršūnėje pa­šalinami spygliai ir peiliu, nepažeidžiant viršūninio pumpuro, įskeliamas 1—1,5 cm gylio plyšys. Į šį plyšį įstatomas kyliškai nu­smailintas 5—10 cm ilgio, pašalintais apatinėje dalyje spygliais įskiepis. Poskiepio ir įskiepio žievė turi sutapti. Aprišama vilno­niu siūlu ir aptepama skiepijimo tepalu. Po kurio laiko apkarpo­mos apatinės poskiepio šakos, o rudenį jos visai pašalinamos ir nuimamas raištis. Skiepijant vasarą, raiščiai nuimami tik sekan­čiais metais. Taip skiepijami kėniai, eglės, maumedžiai, pušys. Įskiepiams imami viršūniniai ūgliai, o poskiepiams naudojami 3—5 metų amžiaus vešliai augantieji medeliai.

Tujos, puskiparisiai ir kadagiai analogišku būdu skiepijami į plyšį tarp šakų.

Spygliuočiai geriau prigyja, skiepijami šiltnamiuose žiemos metu. Šiltnamiuose skiepijama iš šono 2—3 cm aukščiau šaknies kaklelio.

Pastaruoju metu naudojamas naujas spygliuočių skiepijimo bū­das sėkliniams pušies medynams miškuose išauginti. Tai skiepi­jimas, priglaudžiant šerdį prie kambio. Šis skiepijimo būdas taiko­mas ir dekoratyviniuose medelynuose. Įskiepiams imami viena­mečiai bei dvimečiai 8—10 cm ilgio ūgliai. Spygliai pašalinami, paliekant po 8—12 jų kuokštų prie viršūninio pumpuro. Skutimosipeiliuku įskiepis prie palikių spyglių įžambiai įpiaunamas iki  šerdies ir perskeliamas išilgai pusiau. Poskiepio viršūniniame ūg­lyje pašalinami spygliai ir skutimosi peiliuku padaromas tokio pat ilgio bei pločio piūvis, kaip įskiepyje, nupiaunant tik žievę. Įskiepis priglaudžiamas ir, pradedant nuo apačios, aprišamas, iš pradžių vyniojant silpniau, vėliau — tvirčiau storoku medvilniniu siūlu. Skiepijimo vietą galima dar aptepti tepalu, tai dažniausiai padidina skiepų prigijimo procentą.

Šiuo būdu pušis galima skiepyti per visą jų vegetacijos laiko­tarpį, tačiau geriau pavasarį, pradedant joms augti, arba vasaros pabaigoje, kai sumedėja paskutiniųjų metų ūgliai. Skiepijant pa vasarį, ūglius įskiepiams geriau paruošti anksčiau ir laikyti vė šioje patalpoje, o skiepijant vasarą, jie ruošiami skiepijimo metu. Šis spygliuočių skiepijimo būdas yra sėkmingas (paprastosios pu­šies prigyja vidutiniškai 90% skiepų). Jį naudojant, į paprastosios pušies poskiepius buvo įskiepyti paprastosios eglės, pocūgės, maumedžio ir daugelio pušų rūšių įskiepiai.

Geriau prigyja, skiepijant tos pačios rūšies arba skirtingų rū­šių, bet tos pačios genties individus. Poskiepiai turi būti su gerai išsivysčiusiomis šaknimis, sveiki ir vešliai augantieji. Iš daigyno į skiepyną perkeliami stipriausieji, sparčiausiai augantieji daigai. Jie taip pat turi būti atsparūs šalčiui ir grybinėms ligoms. Įskie­piams paprastai naudojami vienamečiai, normaliai išaugę, su gerai išsivysčiusiais pumpurais ūgliai. Didelės reikšmės prigijimui turi tai, kaip skiepijama. Reikia naudoti labai aštrų peilį, piūvių nega­lima liesti rankomis ir svarbiausia — turi sutapti įskiepio ir poskie­pio brazdo sluoksniai.

Krūmų ir medelių formavimas

Krūmų  formavimas

Daugelis neformuojamų krūmų paprastai išauga retomis šako­mis ir todėl būna negražūs. Reti išauga putinų, sedulų, šeivame­džių, auksuotojo serbento krūmai. Juos tenka dirbtinai formuoti, kad išaugtų tankesni. Formuoti pradedama antraisiais po perkėli­mo iš daigyno metais. Anksti pavasarį, prieš sulčių tekėjimą, tokie krūmai sekatoriumi arba peiliu nupiaunami 5—8 cm aukščiau šaknies kaklelio. Iš paliktuose stiebeliuose esančių miegančių pum­purų netrukus išauga keletas vešlių ūglių. Sekantį pavasarį šiuos ūglius galima vėl nuplauti, paliekant, kaip ir pirmąjį kartą, 5—8 cm ilgio stiebelius. Taigi minėti krūmai išauga pakankamai tankūs. Taip iš pradžių formuojami ir gyvatvorėms auginami krūmai.

Forzitijos, raugerškiai, dauguma lanksvų, kai kurie kauleniai, jazminai paprastai auga gražios formos, tačiau retokais krūmais. Juos galima išauginti tankesnius, antraisiais po perkėlimo į krūmų formavimo skyrių metais nupiaunant 2k jų aukščio. peiliuku įskiepis prie palikių spyglių įžambiai įpiaunamas iki j šerdies ir perskeliamas išilgai pusiau. Poskiepio viršūniniame ūg­lyje pašalinami spygliai ir skutimosi peiliuku padaromas tokio pat ilgio bei pločio piūvis, kaip įskiepyje, nupiaunant tik žievę. Įskiepis priglaudžiamas ir, pradedant nuo apačios, aprišamas, iš pradžių vyniojant silpniau, vėliau — tvirčiau storoku medvilniniu siūlu. Skiepijimo vietą galima dar aptepti tepalu, tai dažniausiai padidina skiepų prigijimo procentą.

Šiuo būdu pušis galima skiepyti per visą jų vegetacijos laiko­tarpį, tačiau geriau pavasarį, pradedant joms augti, arba vasaros pabaigoje, kai sumedėja paskutiniųjų metų ūgliai. Skiepijant pa vasarį, ūglius įskiepiams geriau paruošti anksčiau ir laikyti vė šioje patalpoje, o skiepijant vasarą, jie ruošiami skiepijimo metu. Šis spygliuočių skiepijimo būdas yra sėkmingas (paprastosios pu­šies prigyja vidutiniškai 90% skiepų). Jį naudojant, į paprastosios pušies poskiepius buvo įskiepyti paprastosios eglės, pocūgės, maumedžio ir daugelio pušų rūšių įskiepiai.

Geriau prigyja, skiepijant tos pačios rūšies arba skirtingų rū­šių, bet tos pačios genties individus. Poskiepiai turi būti su gerai išsivysčiusiomis šaknimis, sveiki ir vešliai augantieji. Iš daigyno į skiepyną perkeliami stipriausieji, sparčiausiai augantieji daigai. Jie taip pat turi būti atsparūs šalčiui ir grybinėms ligoms. Įskie­piams paprastai naudojami vienamečiai, normaliai išaugę, su gerai išsivysčiusiais pumpurais ūgliai. Didelės reikšmės prigijimui turi tai, kaip skiepijama. Reikia naudoti labai aštrų peilį, piūvių nega­lima liesti rankomis ir svarbiausia — turi sutapti įskiepio ir poskie­pio brazdo sluoksniai.

Krūmų ir medelių formavimas

Krūmų  formavimas

Daugelis neformuojamų krūmų paprastai išauga retomis šako­mis ir todėl būna negražūs. Reti išauga putinų, sedulų, šeivame­džių, auksuotojo serbento krūmai. Juos tenka dirbtinai formuoti, kad išaugtų tankesni. Formuoti pradedama antraisiais po perkėli­mo iš daigyno metais. Anksti pavasarį, prieš sulčių tekėjimą, tokie krūmai sekatoriumi arba peiliu nupiaunami 5—8 cm aukščiau šaknies kaklelio. Iš paliktuose stiebeliuose esančių miegančių pum­purų netrukus išauga keletas vešlių ūglių. Sekantį pavasarį šiuos ūglius galima vėl nuplauti, paliekant, kaip ir pirmąjį kartą, 5—8 cm ilgio stiebelius. Taigi minėti krūmai išauga pakankamai tankūs. Taip iš pradžių formuojami ir gyvatvorėms auginami krūmai.

Forzitijos, raugerškiai, dauguma lanksvų, kai kurie kauleniai, jazminai paprastai auga gražios formos, tačiau retokais krūmais. Juos galima išauginti tankesnius, antraisiais po perkėlimo į krūmų formavimo skyrių metais nupiaunant 2k jų aukščio. Kartais krūmai karpomi kūgio, rutulio, kubo, cilindro formos. To) n formuoti galima tik tankiai augančius krūmus: kalninį serlintą, paprastąjį ligustrą, blizgantįjį kaulenį, Tunbergo raugerškl darželinį jazminą. Krūmų formavimo skyriuje jie antrą kar­ia persodinami (1X1 m arba 1,25X1,25 m atstumais) ir specialio­mis žirklėmis nukerpami; išgaunant norimą formą. Po kurio laiko (vasarą) galima apkarpyti sparčiai augančius naujus ųghus. Se­kančių metų pavasarį formuojami krūmai nukerpami antrą kartą. Kerpama 3—5 cm aukščiau, negu praėjusiais metais pavasarį. Taip kartojant dar 1—2 metus, gaunami tankūs, norimų formų krūmai. Reikia nepamiršti, kad karpomus krūmus reikia gausiau tręšti. .

Medelių  formavimas

Lapuočių medžių formavimo skyriuje per pirmuosius 2—3 me­tus (lėtai augančiųjų poskyryje per 4—5 metus) stengiamasi išau­ginti su tiesiais, pakankamai storais, iki 1,5—2 m aukščio pagrin­diniais stiebeliais sodinukus. Tuo tikslu pirmaisiais po pasodinamo metais yra tik šalinami iš šaknies kaklelio augantieji šalutiniai ūgliai. Antraisiais metais išauga daug šoninių šakučių. Birželio mėnesį jos pritrumpinamos, paliekant su 2—3 lapais jų stuobrelius. Tai skatina pagrindinio stiebelio storėjimą. Sparčiai augančių me­delių šonines šakutes per vasarą reikia pritrumpinti 2—3 kartus.

Kartu prižiūrimas viršūninis ūglis. Jis turi būti tiesus ir tik vienas. Labai sparčiai augančio viršūninio ūglio dalis nuplaunama ir iš šoninio pumpuro leidžiama vystytis naujam. Taip sulėtėja medelio augimas ir labiau storėja jo pagrindinis stiebelis. Sekančiais me­tais medeliai ir toliau panašiai prižiūrimi.

Kai medeliai yra 1,5—2 m aukščio, jie persodinami antrą kar­ią. Persodinus numatomame liemens aukštyje pašalinama visai arba dalis sutrumpintų šoninių šakučių ir pradedama formuoti lają. Aukščiau liemens suskaitomi 6—7 stipresni ūgliai arba pum­purai ir virš paskutiniojo nuplaunama viršūnė, paliekant keleto centimetrų ilgio stuobrelį viršūniniam ūgliui pririšti. Antraisiais metais (lėtai augančiųjų poskyryje trečiaisiais) toliau suskaitomi viršūniniame ūglyje 6—7 pumpurai, nupiaunama viršūnė ir su­trumpinamos apatinės vainiko šakutės, paliekant jų galus su 3—5 pumpurais. Kartu pašalinamos, jei dar buvo likusios, liemens šoninės šakutės. Vėliau tokie medeliai augdami savaime sudaro gražias, atskiroms rūšims būdingas lajas.

Šalinamas šonines liemens šakutes reikia taip nupiauti, kad li­kusi žaizda kiek galint greičiau užgytų. Piaunant nepalikti stuob­relio. Pastarajam džiūstant, pradeda džiūti likusi šakos dalis lieme­nyje, ir tokia žaizda ilgai neapauga. Negalima per giliai išpiauti šakutės,— sužeidžiama liemens žievė, padaroma didelė žaizda, kuri blogai gyja. Piūvis turi būti daromas ties vadinamu šakutės žiedu (su store j imu), kuris paprastai susidaro suaugimo su lieme­niu vietoje, tada liemens žievė nepaliečiama, stuobrelio nelieka,

ir žaizda greitai gyja. Plonos šoninės šakutės šalinamos aštriu ge­nėjimo peiliu, piaunant iš apačios j viršų. Trumpinant vaini­ko šakutes, piūviai daromi prie paliekamų viršūninių pumpurų.   Spygliuočių    (eglių,    kėnių,

maumedžių, pušų, pocūgių) ir glaustašakių, rutuliškų, svyruoklinių bei kitokių formų lar puočių medelių formuoti ne­reikia. Jie išaugina gražią lają.

Krūmų ir medelių persodinimas. Krūmų  persodinimą s. Medelyne krūmus persodin­ti tenka, norint juos išauginti karpymo būdu tam tikrų geo­metrinių formų. Sodinama kas­tuvu. Duobės ruošiamos tokio dydžio, kad jose lengvai tilptų šaknys. Sužalotos šaknys apipiaustomos peiliu; dalis šakų išpiaunama arba sutrumpinama. Sodinant pavasarį, reikia visuo­met gausiau laistyti vandeniu.. Į nuolatinę augimo vietą krū­mai sodinami pavieniui, grupė­mis ir eilėmis (gyvatvorės). Tam duobės kasamos žymiai didesnės, negu krūmų šaknys. Sodinant pavieniui, duobės skersmuo turi būti iki 0,5 m didesnis už šaknų skersmenį. Sudarant tankias grupes (iš 3—5 krūmų), kasama viena būsimos grupės formos duobė. So­dinant gyvatvores, kasama apie 0,6 m pločio tranšėja. Krūmai paprastai sodinami dviem eilėmis šachmatiškai. Visais atvejais duobės kasamos apie 0,5 m gylio ir stačiomis sienelėmis.

Medelių ir  suaugusių  medžių persodinimas

Medelyne medeliai persodinami du kartus — 4—5 ir 6—8 metų amžiaus. Lėtai augantieji medeliai persodinami dar ir trečią kartą. Sodinama kastuvu. Duobės ruošiamos tokio dydžio, kad jose šak­nys tilptų neužlenktos. Sodinant į nuolatinę vietą, duobės ka­samos 0,6—0,8 m gylio ir iki 0,5 m ar didesnio skersmens, negu užima medelių šaknys. Ant dugno sumetama apversta velėna, su­smulkinama ir lengvai suminama. Paskui netoli nuo centro įka­lamas kuolas medeliui pririšti. Iš atvežtos žemės duobės viduryje supilamas kauburėlis. Ant jo lygiai išdėstomos medelio šaknys. Pilama   likusi   puri   derlinga žemė. Medelis lengvai papurtomas. o supilta žemė apspaudžiama kojomis. Pasodinto medelio šaknies kaklelis turi būti 5—15 cm ir daugiau virš dirvos paviršiaus. Šak­nies kaklelis paliekamas lygiai su dirvos paviršiumi, sodinant au­galus smėlio dirvožemiuose. Pagal duobės kraštus supilamas ne­aukštas pylimėlis (padaroma „lėkštė”), kad laistant vanduo nenutekėtų į šalis. Prie kuolo medelis pririšamas dviejose vietose: kuolo viršuje ir apie 0,5 m virš žemės paviršiaus. Rišama plaušais arba minkštesnėmis virvėmis, kuolą ir medelio liemenį apsukants kaitmens 8 pavidalu. Kuolas turi būti iš vyraujančių vėjų pusės. Pasodinus dalis šakų išgenėjama, likusios — patrumpinamos, ir medelis gausiai paliejamas vandeniu. Kuo daugiau nukentėjo šak­nys, tuo daugiau reikia išgenėti šakas. Žemei suslūgus, užberiama papildomai. Sekančią dieną laistoma ir vėl, jei reikia, užberiama žeme. Vėliau laistoma, kai esti sausas oras, kol medelis sulapoja ir pradeda gražiai augti.

Sunkiau prigyja persodinami spygliuočių medeliai. Juos reikia iškasti ir perkelti, nenubarstant nuo šaknų žemės (su grumstu). Todėl prieš iškasant spygliuočius patartina gausiai palaistyti vandeniu, nes permirkusi žemė tarp šaknų tvirčiau laikosi. Iškastų medelių šaknis galima aprišti maišais, plaušinėmis arba pervežimui įdėti į nedideles dėžes.

Panašiai galima persodinti ir suaugusius medžius (20—40 metų amžiaus, iki 20 cm skersmens liemeniu krūtinės aukštyje). Tik jų šaknys paprastai daugiau nukenčia, todėl ir šakos turi būti labiau5 išgenimos bei pritrumpinamos. Gerai prigyja liepos, kaštanai, vinkšnos, blogiau — ąžuolai, beržai ir spygliuočiai. Suaugusius me­džius persodinimui reikia paruošti išanksto. Prieš 1—2 metus ru­denį  arba  kiek  galint anksčiau pavasarį aplink medį 0,5—0,6 m spinduliu kasamas 30 cm pločio ir 00- 80 c:m gylio griovys. Visos įpliklos šaknys nukertamos aštriu kirviu. Storesniųjų piūviai ap­lipami sodo tepalu. Griovys užpilamas puria derlinga žeme. Kartu iigenima medžio laja ir išpiaustomos visos nesveikos šakos. Žaiz­dos užtepamos sodo tepalu arba aliejiniais dažais. Paruošiamųjų medžių pomedžiai purenami, o sausrų metu laistomi vandeniu. Persodinant medi, šalia anksčiau įpiltos purios žemės iškasamas 0,6—0,8 m pločio’ir iki 1 m gylio griovys ir pakertamos apatinės šaknys. Likęs su šaknimis žemės grumstas aprišamas, kad nesuby­rėtu. Duobė, kur medis bus sodinamas, iškasama iki 1 m gylio ir 1 m ar didesnio skersmens, negu šaknų skersmuo. Ant jos dugno ir apie medžio šaknis pilama puri derlinga žemė.

Paprastai medeliai ir krūmai sodinami anksti pavasarį ir vėlai rudenį, esant jiems ramybės būklėje. Pavasarį sodinama, prieš pumpurams sprogstant, rudenį — lapams krintant: Spygliuočiai, iš. skyrus tujas ir kadagius, vegetaciją baigia anksčiau. Juos geriau sodinti rugpiūčio mėnesį, tik sumedėjus ūgliams ir susiformavus viršūniniams pumpurams, arba anksti pavasarį, bet ne vėlai ru­denį. Dideli spygliuočių medeliai sodinami žiemą (iš anksto pa­ruošti), nes tada lengviau perkelti, nenubarstant nuo šaknų žemės. .Šalčiams jautrius augalus geriau sodinti pavasarį. Mažiau priežiū­ros reikalauja rudenį pasodinti augalai. Kai medeliai persodinami vasarą (jubiliejų, švenčių proga), reikia kiek galint daugiau išge­nėti lają ir kuo mažiau pažeisti šaknis. Perkelti būtinai su žemės grumstu. Jei tai numatoma iš anksto, medelį rudenį arba pavasarį galima pasodinti į vytelių pintinę. Vasarą jis iškasamas ir sodina­mas su visa pintine. Vasarą persodintus medelius reikia ilgiau ir gausiau laistyti.

Persodinami augalai geriau prigyja ir sparčiau auga, kai šaknys paveikiamos augimą skatinančiomis medžiagomis. Tam dažniausiai naudojamas heteroauksinas. Viena jo tabletė (100 mg) ištirpinama 10 1 vandens. Į tirpalą pridedama molio ir prieš so­dinant šaknys aptepamos tik šia tyre. Šaknis aptepus, augalai ne­delsiant sodinami. Pasodinti augalai vėl palaistomi minėtu tirpalu be molio. Vidutinio dydžio medeliui šio tirpalo pilama 10—15 1, o suaugusiam medžiui — 40—50

 

Raktiniai žodžiai: , , , , , , , , , , , , , .