Autorius Kategorija : Medžiai ir krūmai

Vaismedžių skiepijimas ir perskiepijimas

vaismedžių skiepijimas ir perskiepijimas

vaismedžių skiepijimas ir perskiepijimas

Vaismedžių   skiepijimas   ir  perskiepijimas

Sodybiniuose bei kolektyviniuose soduose papras­tai norima turėti visa, kas yra vertingiausia, tačiau dažnai vertingiausių veislių sodinukų sunku gauti, be to, nėra ir vietos jiems sodinti. Lengviau ir pa­prasčiau yra gauti skiepūglių ir norimas veisles pasiskiepyti į jau turimus mažiau vertingus vais­medžius   arba  į  specialiai  išaugintus   poskiepius. Kai kurių veislių jautrūs šalčiams kamienai. Tokios veislės, paskiepytos į atsparių vaismedžių kamienus ar šakas, tampa ištvermingesnės. Skiepijant dauginami ir kai kurie dekoratyviniai augalai, pavyzdžiui, rožės, alyvos, kurių vertingų veislių kerelių ypač sunku gauti. Išmokti skiepyti yra nesunku, reikia tik žinoti pagrindines skiepijimo taisykles.

Skiepijimo peilis. Skiepijama papras­tai specialiu peiliu, kuris turi būti išgaląstas kaip skustuvas (turi lengvai skusti plaukus). Iš pradžių peilis galandamas tekėlu arba rupesniu galąstu­vu, toliau — švelniu ir užbaigiant pustomas į dir­žą. Skiepijant neaštriu peiliu, pjūvių žaizdos būna šiurkščios,  nelygios  ir  dėl  to skiepas   gali  neprigyti. Ūglių paruošimas ir laikymas. Geriausia skiepūglių įsigyti vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, iki didesnių šalčių. Jei žiema buvo nešalta ir vaismedžių ūgliai nepašalo, juos galima imti pavasarį iki pumpurų brinkimo. Žiemą ir anks­ti pavasarį pjauti ūgliai laikomi gerai vėdinamame rūsyje, stati, pagrindais susmeigti į drėgną smėlį, maždaug 0 °C temperatūroje. Gerai skiepūgliai iš­silaiko ledainėje arba sukastoje sniego krūvoje, kuri, kad netirptų, pavasarį užpilama medžio pju­venomis, kraikinėmis durpėmis ar panašia medžia­ga. Jeigu pastebima, kad sniegas pavasarį krūvoje smarkiai tirpsta, ūglius reikia apsaugoti nuo drėg­mės plėvele ar kitaip, nes sudrėkę ūgliai greitai genda.

Ūglius galima dar taip išlaikyti. Parenkama pavėsinga, pakili ir nepiktžolėta vieta arba pikt­žolės kastuvu nukasamos. Ant nuvalytos žemės suguldomi žiemos pradžioje nupjauti ūgliai. Iš vir­šaus uždengiama plėvele, kad nepatektų drėgmė, ir užpilama pjuvenomis ar durpėmis. Taip ūgliai išsilaiko iki skiepijimo.

Skiepyti bei akiuoti pavasarį galima ir sprogs­tančiais pumpurais, kurie imami tiesiog nuo vais­medžio arba neilgą laiką palaikyti rūsyje.

Skiepijimo laikas. Pagrindinis skiepi­jimo laikas yra pavasaris, kai jau pasibaigęs ramy­bės periodas ir prasidėjusi augalų vegetacija. Ta­čiau mėgėjai, išnaudodami kiekvieną progą nau­jiems ūgliams gauti, skiepijimo laiką pratęsia nuopavasario iki rugsėjo mėnesio. Vegetacijos metu, iki birželio pabaigos, skiepijama praėjusių metų vaismedžių šakutėmis, patrumpinus ant jų išaugu­sius vienamečius ūglius ir pašalinus likusių lapų lapalakščius. Nuo birželio pabaigos jau galima skie­pyti šiųmetiniais bręstančiais ūgliais, kuriems taip pat pašalinami lapalakščiai ir gležnos viršūnės. Šiuo laiku paskiepijus, kad ūglelis nesuvystų, visą skie­pijimo vietą ir ūglelį reikia apmauti pergamentinio popieriaus maišeliu, kuris apačioje surišamas. Nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, kartais ir vė­liau, akiuojama įprastiniu būdu.

Akiavimas Medelynuose 1—2 m. visų genčių poskiepiai skiepijami akute. Akutė, kaip parodyta piešinyje, išpjaunama su plo­nu medienos sluoksneliu ir įstatoma į poskiepyje padarytą T raidės formos įpjovą po žieve. Šiuo bū­du galima skiepyti pavasarį, kai gerai atšoka žie­vė,  ir  liepos   antroje  pusėje — rugpjūčio  mėnesį.

Dar spartesnis akiavimas priglaudimu. Išpjauta akutė įstatoma ne po žieve, kaip paprastai, bet į šoninę poskiepio įpjovą. Akiuojant po žieve akutė neužrišama, o akiuojant priglaudimu plėvele aprišama taip, kad tarp akutės skydelio ir poskiepio neliktų jokio tarpo, tai yra aprišama ir akutė. Akiavimu taip pat skiepijamos rožės ir alyvos bei jaunos vaismedžių šakos.

Skiepijimas sudūrimu. Skiepijant sudūrimu poskiepis su įskiepiu turi būti panašaus sto­rio. Skiepijimo metu poskiepis (į ką skiepijama) nupjaunamas įstrižai, kad pjūvis būtų apie 2,5— 3 cm ilgio. Tokiu pat įstrižumu nupjaunama ir apa­tinė poskiepio (veislės ūglelio) dalis. Tada poskie­pyje ir įskiepyje pirmuose pjūvio trečdaliuose da­romi įpjovimai — liežuvėliai.  Dedant įskiepį į po skiepį, viename krašte suderinamas įskiepio brazdas su poskiepio brazdu. Šitaip sujungus įskiepis su poskiepiu laikosi savaime. Poskiepio su įskiepiu sujungimo vieta aprišama polichlorviniline plėve­le, plaušais arba minkštais siūlais. Užrišus plėve­lės juostele, skiepijimo tepalu užtepama tik įskie­pio viršūnė, o užrišus kitomis medžiagomis — ir skiepijimo vieta. Įskiepiai paprastai daromi 2—4 pumpurų ilgio. Sudūrimu galima skiepyti ir tada, kai žievė dar neatšokusi

Šoniniu skiepijimutaip pat galima skiepyti iki sulčių judėjimo pradžios ir sulčių judėjimo metu. Šiuo būdu geriausia skie­pyti iki 2—3 cm storio poskiepius — šakas. Įskiepis nudroziamas įstrižai iš dviejų pusių — viena pusė turi būti aštri. Tos pusės, kuri bus jungiama su pos­kiepio mediena, pjūvis daromas ilgesnis, o išorinės pusės — trumpesnis. Įskiepio ilgis — 2—3 pumpu­rai. Poskiepyje (šakoje) daromas taip pat įstrižas pjūvis — iš vieno šono įpjaunama žievė ir nestoras sluoksnis medienos. Statant įskiepį j poskiepį įstri­žo pjūvio aštruma eina į poskiepio vidų, o priešin­gos pusės brazdas derinamas su poskiepio brazdu. Įdėjus įskiepį, aprišama plėvele arba plaušais ir už­tepama sodo tepalu. Poskiepis (šaka) gali būti nupjaunamas tik po to, kai paaiškėja, jog įskiepis prigijo.

Sėkmingai šiuo būdu galima skiepyti ne tik obe­lis, kriaušes, bet ir slyvas, trešnes, alyvas, net rožes.

Skiepijimas po žieve Šiuo būdu skiepijama pavasarį, sulčių judėjimo metu, kai lengvai atšoka žievė. Poskiepis gali būti kelis kartus storesnis už įskiepį. Poskiepis nupjau­namas stačiu kampu. Pjūvio paviršius nulyginamas aštriu peiliu ir vyraujančių vėjų pusėje įpjaunama žievė. Įskiepis nudroziamas įstrižai, panašiai kaipskiepijant sudūrimu, tik pjūvis daromas ilgesnis — apie 3—4 cm. Geriau įskiepis prigyja, kai pjūvio vietoje paliekamas plonesnis medienos sluoksnis. Tuo tikslu įskiepio pjūvis išdrožiamas kiek lenktai, kaip parodyta paveiksle. Šiuo atveju įskiepis stato­mas tik iki pjūvio išlenkimo pradžios. Rišant reikia stipriai prispausti, kad tarp įskiepio ir poskiepio neliktų tuštumos. Aprišus plėvele, skiepijimo tepa­lu užtepama tik viršutinė poskiepio dalis ir įskie­pio viršūnėlė, o rišant plaušais,— ir įskiepio po žie­ve įstatymo vieta.

I storesnius poskiepius galima dėti po 2—3 įskie­pius.

Pradedantiems patartina pirma pasimokyti skie­pyti į išgenėtas ar kitas šakas.

Skiepijimo tepalo galima nusipirkti sodininkystės-bitininkystės reikmenų arba ūkinių prekių par­duotuvėse. Galima pasigaminti ir patiems. Labai ge­ras tepalas gaunamas iš 400 g spygliuočių sakų arba kanifolijos, 200 g vaško,  100 g lajaus arba sėmenų aliejaus. Pirmiausia ant lėtos ugnies ištir­pinami sakai, į juos dedamas vaškas, paskui lajus ar aliejus. Viskas gerai pakaitinama ir išmaišoma. į praaušusį tepalą patariama įpilti 50 g spirite iš­tirpinto pikio. Tada labai gerai gyja žaizdos.  (Su pikiu pagamintą tepalą žmonės naudoja net sunkiai gyjančioms  žaizdoms  gydyti.)   Su spiritu tepalas esti elastingas, bet jį reikia laikyti uždaruose in­duose.

Kokius medžius p e r s k i e p y t i? Obe­lis ir kriaušes tinka perskiepyti jaunas (1—2 metų) ir paaugusias, bet ne senesrįes kaip 15—20 metų. Perskiepijamų vaismedžių kamienai ir pagrindinės šakos turi būti sveiki. Nedideli mechaniniai kamie­no pažeidimai gali būti užgydyti įprastu būdu arbaskiepijant tilteliu. Skiepijami paprastai laukiniai arba nepageidaujamus vaisius duodančių veislių vaismedžiai.

Norint įskiepyti lepesnę veislę, perskiepijimui parenkami atsparūs šalčiams vaismedžiai, pavyz­džiui, ‘Paprastasis antaninis’.

Jeigu vaismedžio šaknys pašąla aroa jas ap­graužta pelės, taip pat jei vaismedis silpnai auga dėl to, kad neatitinka poskiepis, tokį vaismedį ga­lima išgelbėti priskiepijus kitą greta pasodintą vais­medį, galima ir laukinį. Pirmiausia šalia pažeisto vaismedžio pasodinama vienas, o prie stambesnio — 2—3 jauni medeliai ir priglaudimu, pridūrimu ar kitokiu būdu priskiepijami prie pastarojo. Kai kom­ponentai suauga, pažeistą vaismedį maitina priskiepytų medelių šaknys ir jis dar ilgai gali būti pro­duktyvus.

Jauniems medeliams skiepijimu galima sudary­ti trūkstamas šakas. Geriausiai čia tinka šoninis skiepijimas — trūkstamos šakos vietoje įstatomas ūglelis.

Kai norima turėti žemaūgių medžių, naudoja­mi specialūs, vegetaciškai dauginami poskiepiai. Mėgėjai silpniau augančių vaismedžių gali išsiau­ginti tarpiniu skiepijimu. Daroma taip: į 1—4 metų amžiaus medelį (galima ir laukinį) prie pat žemės įskiepijama žemaūgio poskiepio šakutė, o kitais metais maždaug 20 cm aukščiau pirmojo skiepiji­mo įskiepijama norima veislė. Toks vaismedis su silpnai augančiu intarpu išauga daug žemesnis negu paprastas vaismedis.

Vyšnios ir slyvos perskiepijamos tik jaunos, 1—4 metų, vešliai augančios, nes, paskiepijus į silpnai augančius užskurdusius medelius, skiepai neprigyja. Perskiepijimui geriausiai tinka papras­tųjų vyšnių, vietinių trešnių, paprastosios geltonošios slyvos, vengrinės, ‘Kolūkinio renklodo ‘ sėjinukai, bet galima skiepyti ir kitus.

Vaismedžių paruošimas pe r s k i ep i j i m u i. Skiepyti geriausia 1—3 cm storio šakas. Viena kita šaka gali būti ir 7—10 cm storio. Tačiau storesnių šakų sunkiau gyja žaizdos. Perskiepijimui ruošiamo vaismedžio šakos pjaunamos ties ta vieta, kur jų storis yra apie 3 cm (plonesnės ge­riau). Viršutinės šakos patrumpinamos daugiau, o apatinės — mažiau Smulkiosios šakos neliečiamos. Naudinga palikti keletą neperskiepytų ir stambesnių šakų. Jos palaikys vaismedžio au­gimą, kol prigis įskiepiai.

Perskiepytų vaismedžių tvarky­mas. Nupjautų šakų galuose (prie skiepijimo vie­tos) iš perskiepyto vaismedžio pradeda augti stip­rūs ūgliai. Juos reikia šalinti iš karto, kad nestelb­tų skiepų. Jeigu buvo skiepyta šoniniu skiepijimu, nepašalinus šakos, tai, skiepui prigijus, šaka nu­pjaunama iki skiepijimo vietos. Iš vieno įskiepio auga 2—3 ūgliai. Vienas jų paliekamas augti kaip pagrindinė šaka, o kitų viršūnės nugnybamos arba atlenkiamos kryptimi, artima horizontaliai. Iš jų išauga šoninės šakos.

Labai svarbu, kad nesusidarytų dvišakumų. Apraišalai atlaisvinami, kai pradeda įsiveržti į skiepelį. Perskiepyto vaismedžio žemiau skiepijimo vie­tos augantieji vidutinio stiprumo ūgliai pirmais metais   nešalinami.   Vėliau   šalinami   laipsniškai.

Kitų metų pavasarį vainikai tvarkomi toliau. Iš įskiepių sudaromos pagrindinės šakos. Kur rei­kia, ūgliai patrumpinami arba atlenkiami.

Skiepijimas tilteliu. Sužalotus vais­medžių kamienus — apgraužtus pelių, kiškių — ga­lima užgydyti paskiepijus tilteliu. Šiam reikalui imami atsparios šalčiui veislės vienamečiai ūgliai arba dvimetės trimetės laibos šakutės tokio ilgio, kad jomis galima būtų sujungti žaizdos viršuje ir apačioje likusią sveiką žievę. Ūglių galai nudro-žiami kylio forma ir užkišami po žieve į padarytus žievėje įpjovimus. Ūglių galus galima prikalti mažomis plonomis vinutėmis, aprišti ir už­tepti tepalu.

Raktiniai žodžiai: , , , .