Beržas

Beržas

(Betula rūšys)

 

Įvairių beržo rūšių lapai daugiausiai skiriasi savo forma: jie būna beveik keturkampiai arba širdies pavidalo. Kamieno žievė padengta balta to­šimi.

 

Botanikai paprastai skiria dvi rūšis: karpotojo (svyruoklio) ir plaukuotojo beržo, nors atskirti vieną nuo kito gana sunku.

Trumpai apibūdinti galima taip: karpotojo laja yra gana re­ta, svyruokime, plaukuotojo ber­žo šakos nenusvirusios; skiriasi ir lapai.

Beržo šakeles žiemą ir pava­sarį siūloma vartoti papildo­mam pašarui ir šluotoms, sulą – einant pašalui, lapus – arbatai, maistui, vais­tams ir dažams, šakeles su lapais – pašarui, vantoms ir t. t., tošį ir medieną – techniniams reikalams, kurui.

Beržų šakelės žiemą ir pava­sarį galvijams beveik toks pat geras pašaras kaip ir spygliai. Sakelės susmulkinamos ir sušu­tinamos arba sumaišomos su pe­lais. Galvijai tokį pašarą noriai ėda.

 

Suloje yra cukraus, daug mi­neralinių    medžiagų,   vitaminų, taip   reikalingų   pavasarį    žmo­gaus organizmui.  Sula varvina­ma taip: atitinkamame aukštyje, pvz.,  70 cm   nuo žemės   beržo kamiene    išgręžiama   3-5   cm gylio   skylė,   į   kurią    įstatomas metalinis   arba   medinis   latakė­lis,  kuriuo sula teka į indą.  Iš vieno gręžinio per parą gali pri­lašėti   keli    litrai   sulos,   todėl indai   turi    būti    gana    dideli. Juos reikia dažnai keisti,    kad neprikristų   musių.   Pieno   bute­liai tam labiausiai   tinka.   Sulą reikia   suvartoti    greitai,    nes, dingstant    cukrui,    ji    lengvai pradeda    rūgti.    Šviežia   ji   yra puikus gėrimas, pvz., paskanin­ta spanguolių sultimis arba pa­ruošta kaip midus su citrinos griežinėliu.

Sula taip pat tinka odos ir plaukų priežiūrai, todėl jos de­dama į šampūnus.

Kai sulos negalima suvartoti šviežios, iš jos verdamas siru­pas, virinama, kol skystis su­tirštėja, virsta klampia mase. Koncentruotas sirupas laikosi be nieko. Jei, taupant kurą ar­ba laiką, virinama mažiau, ta­da verdantis sirupas supilamas į švarius karštus butelius, už­daromas kaip ir šviežios sultys ir laikomas vėsiai.

Pasibaigus sultekiui, išgręž­toji skylė švariai išvaloma, už­kalama mediniu kaiščiu, kurio galas nupjaunamas palei pat ka­mieną. Šitaip beržas apsaugomas nuo medžio grybo ir kitų ligų. Be abejo, tekinant sulą medis visada silpnėja, todėl nereikėtų taip alinti dekoratyvinių arba vertingų medžių, verčiau pasi­rinkti tuos, kurie planuojami pavasarį kirsti kurui.

Verdant sirupą, pravartu įpil­ti klevo sulos, paprastojo varpučio ir kitų augalų sulčių. Tikslesni receptai nurodomi ap­tariant   minėtus   augalus.

 

Beržo lapai Vidurio Europoje plačiai vartojami arbatai arba jos mišiniams, skirtiems įvai­riems gėrimams gaminti. Arba­ta skatina šlapimo išsiskyrimą, gydo reumato ir inkstų ligas, įvairius išbėrimus. Iš džiovintų lapų įprastu būdu užplikyta ar­bata yra malonaus kvapo ir skonio į stiklinę vandens deda­ma 1-2 šaukštai beržo lapų, užvirinama ir 10 min. palaiko­ma.

Beržų lapuose ypač daug vita­minų (vitamino C vidutiniškai 425 mg 100 gramų)..

Amerikoje beržų pumpurai ir jauni lapai vartojami augalų actui gaminti ir sriubai paska­ninti.

Atsiminkite, kad obelų la­puose vitamino C yra du kartus daugiau negu beržų lapuose; juos, smulkiai supjausčius, taip pat galima vartoti maistui.

Lapuotos šakelės vartojamos vantoms ir pašarui. Pastarajam paprastai šakos pjaunamos nuo vešliai augančių medžių, retinant jau­nus beržynus ir t. t. Šakos su­rišamos į šluoteles, kurios iš­džiovinamos ir laikomos kaip šienas. Turint lapinio pašaro, mažiau reikia šieno. Lapinis pa­šaras ypač sveika ir sotu avims, ožkoms ir triušiams. Tinka jis taip pat karvėms ir arkliams. Jeigu  beržai  būtų  kertami  vasarą, tada be skriaudos amtai iš jų būtų galima pasiruošti lapinio pašaro bei vantų. Iš lankščių šakų rišamos šluotos ir dulkių plaktuvai.