Beržas
(Betula rūšys)
Įvairių beržo rūšių lapai daugiausiai skiriasi savo forma: jie būna beveik keturkampiai arba širdies pavidalo. Kamieno žievė padengta balta tošimi.
Botanikai paprastai skiria dvi rūšis: karpotojo (svyruoklio) ir plaukuotojo beržo, nors atskirti vieną nuo kito gana sunku.
Trumpai apibūdinti galima taip: karpotojo laja yra gana reta, svyruokime, plaukuotojo beržo šakos nenusvirusios; skiriasi ir lapai.
Beržo šakeles žiemą ir pavasarį siūloma vartoti papildomam pašarui ir šluotoms, sulą – einant pašalui, lapus – arbatai, maistui, vaistams ir dažams, šakeles su lapais – pašarui, vantoms ir t. t., tošį ir medieną – techniniams reikalams, kurui.
Beržų šakelės žiemą ir pavasarį galvijams beveik toks pat geras pašaras kaip ir spygliai. Sakelės susmulkinamos ir sušutinamos arba sumaišomos su pelais. Galvijai tokį pašarą noriai ėda.
Suloje yra cukraus, daug mineralinių medžiagų, vitaminų, taip reikalingų pavasarį žmogaus organizmui. Sula varvinama taip: atitinkamame aukštyje, pvz., 70 cm nuo žemės beržo kamiene išgręžiama 3-5 cm gylio skylė, į kurią įstatomas metalinis arba medinis latakėlis, kuriuo sula teka į indą. Iš vieno gręžinio per parą gali prilašėti keli litrai sulos, todėl indai turi būti gana dideli. Juos reikia dažnai keisti, kad neprikristų musių. Pieno buteliai tam labiausiai tinka. Sulą reikia suvartoti greitai, nes, dingstant cukrui, ji lengvai pradeda rūgti. Šviežia ji yra puikus gėrimas, pvz., paskaninta spanguolių sultimis arba paruošta kaip midus su citrinos griežinėliu.
Sula taip pat tinka odos ir plaukų priežiūrai, todėl jos dedama į šampūnus.
Kai sulos negalima suvartoti šviežios, iš jos verdamas sirupas, virinama, kol skystis sutirštėja, virsta klampia mase. Koncentruotas sirupas laikosi be nieko. Jei, taupant kurą arba laiką, virinama mažiau, tada verdantis sirupas supilamas į švarius karštus butelius, uždaromas kaip ir šviežios sultys ir laikomas vėsiai.
Pasibaigus sultekiui, išgręžtoji skylė švariai išvaloma, užkalama mediniu kaiščiu, kurio galas nupjaunamas palei pat kamieną. Šitaip beržas apsaugomas nuo medžio grybo ir kitų ligų. Be abejo, tekinant sulą medis visada silpnėja, todėl nereikėtų taip alinti dekoratyvinių arba vertingų medžių, verčiau pasirinkti tuos, kurie planuojami pavasarį kirsti kurui.
Verdant sirupą, pravartu įpilti klevo sulos, paprastojo varpučio ir kitų augalų sulčių. Tikslesni receptai nurodomi aptariant minėtus augalus.
Beržo lapai Vidurio Europoje plačiai vartojami arbatai arba jos mišiniams, skirtiems įvairiems gėrimams gaminti. Arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, gydo reumato ir inkstų ligas, įvairius išbėrimus. Iš džiovintų lapų įprastu būdu užplikyta arbata yra malonaus kvapo ir skonio į stiklinę vandens dedama 1-2 šaukštai beržo lapų, užvirinama ir 10 min. palaikoma.
Beržų lapuose ypač daug vitaminų (vitamino C vidutiniškai 425 mg 100 gramų)..
Amerikoje beržų pumpurai ir jauni lapai vartojami augalų actui gaminti ir sriubai paskaninti.
Atsiminkite, kad obelų lapuose vitamino C yra du kartus daugiau negu beržų lapuose; juos, smulkiai supjausčius, taip pat galima vartoti maistui.
Lapuotos šakelės vartojamos vantoms ir pašarui. Pastarajam paprastai šakos pjaunamos nuo vešliai augančių medžių, retinant jaunus beržynus ir t. t. Šakos surišamos į šluoteles, kurios išdžiovinamos ir laikomos kaip šienas. Turint lapinio pašaro, mažiau reikia šieno. Lapinis pašaras ypač sveika ir sotu avims, ožkoms ir triušiams. Tinka jis taip pat karvėms ir arkliams. Jeigu beržai būtų kertami vasarą, tada be skriaudos amtai iš jų būtų galima pasiruošti lapinio pašaro bei vantų. Iš lankščių šakų rišamos šluotos ir dulkių plaktuvai.