Kovo mėnesio darbai sode ir darže

kovo mėnesio darbai sode

kovo mėnesio darbai sode

KOVO MĖNESIO DARBAI SODE

Pavasarėja. Linksmiau skrai­do giesmininkai paukšteliai. Dabar jiems reikalingi namai vaikams perėti. Tad ar pada­ryta jiems inkilų? Jeigu ne, tai paskubėkime ir tuojau pat iškeikime juos. Vietos gali bū­ti įvairios. Vienus inkilėlius galime pririšti prie medžių, kitus prikalti prie namelio skliautų, ar virš stogo iškelti, trečius ant aukštos kartelės – kurią galima pritvirtinti prie tvoros ar šiltnamio kampo. Inkilų landas nukreipkime į rytus arba pietry­čius. Tada juos greičiau paža­dins tekanti saulutė.

Pakūrenkime krosnį. Šiluma patiems, pelenai – sodui. Rinkime juos. Iš pelenų pagamin­tas šarmas — gera priemonė ag­rastams, juodiesiems serbentams apginti nuo grybinių ligų (valkčio). O gaminamas jis taip : Imama 300 g pelenų, užpilama nedideliu kiekiu vandens ir apie 30 min pavirinama. Nusistojęs skystis nupilamas ir atskiedžiamas iki 10 1 vandeniu. Juo apšlakstomi arba apipurškiami krūmai. Taip padaryti ga­lima 2-3 kartus kas savaitę. Turint daugiau pelenų, jų ga­lima pabarstyti ir po krūmais. Juose yra kalio, kalcio, magnio ir nėra taip žalingo chlo­ro. Pasilikime pelenų ir braš­kėms. Jas apibarstysime po žydėjimo.

Pats laikas išbarstyti minera­lines (kalio ir fosforo) trąšas. Tręšimo normą galima nurody­ti tik apytikriai. Siekiant tikslesnio patręšimo, reikėtų nusta­tyti, kiek dirvožemyje yra judraus kalio ir fosforo. Neturint šių duomenų, reikėtų prisiminti, kaip sodiniai augo pernai, žinoti dirvos sudėtį. Lengvesnės dirvos tręšiamos gausiau ir į organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis. Todėl į arą (100.m2) reikėtų išberti 4-5 kg superfosfato, 3-4 kg kalio druskos (serbentams reikėtų ieškoti kalio sulfato).

Į mėnesio pabaigą galima pradėti ir vaismedžius genėti, tam reikia turėti aštrius įran­kius: pjūklelį, genėjimo peilį, sekatorių. Genėti reikėtų nuo kopėčių, nes karstantis po me­dį, daug nulaužoma vaisinių šakelių, o neretai išlaužiamos ir vainikui reikalingos šakos. Visos retinimo ir genėjimo metu padarytos žaizdos užtepa­mos sodo tepalu. Jo įsigyjama ūkinių prekių parduotuvėje ar­ba pasigaminama namuose. Re­komenduojama tokia sudėtis: viena dalis taukų arba aliejaus, dvi dalys vaško ir trys dalys kanifolijos. Vašką galima pakeisti parafinu, o kanifoliją spygliuočių sakais.

Įsigykime ir emulsinių vandeninių dažų, skirtų butų sie­noms dažyti. Jais, kaip buvo minėta, galima ne tik (atskiedus iki 6-8 kartų) nubalinti vaismedžių kamienus ir storesnes šakas, bet ir ginti nuo vaismedžių vėžio. Į šiuos dažus dedama 2-3 proc. fundazolo ar kito kurio nors fungicido ir jais, kiek pavalius, užtepamos vėžinės žaizdos. Be to, vėžį galima gydyti ir nigroliu, sumai­šytu su medžio pelenais (7: 3).

Kovo mėnesį ruošiami inspektai stratifikuotoms sėkloms sėti. Tam sukalamos dėžės, į jas dedama mėšlo, geriausia arklių, ir ant viršaus pilamas substratas (švarus smėlis). Inspektai apdengiami įstiklintais langais, arba langų rėmais, iš abiejų pu­sių aptrauktais polietileno plė­vele. Naktį uždengiama šiaudų pynėmis.

Nuolat tikriname, kaip lai­kosi skiepūgliai. Jeigu sniegas baigia ištirpti ir nebėra ledo, juos ant virvutės galima įleis­ti į šulinį taip, kad storgaliais truputį siektų vandenį.

Jeigu turime bičių, nepamirš­kime pravalyti lakas, o jeigu atšilo iki 12 – 13°, tai ir dug­nus išvalykime, pašalinkime kraštinius korius ir lizdą ge­rai iš visų pusių apšiltinkime.

Jeigu dar neapsirūpinote mi­neralinėmis trąšomis, kovo mė­nesį joms apsirūpinkite. Jeigu dirva pakankamai ilgą laiką buvo gausiai tręšta organinė­mis trąšomis, joje gausu augalams prieinamų maisto medžia­gų, net be mineralinių trąšų galima užauginti neblogus derlius. Nesistenkite pertręšti daržovių, nes tai gali duoti at­virkščią poveikį. Nepamirškime, kad nemaža dalis daržo augalų kaip kad morkos, agur­kai, svogūnai yra jautrūs dide­lei azoto ir kalio druskų kon­centracijai. Gausiai tręšiamų azoto trąšomis daržovių skonis pablogėja, jos prasčiau laikosi žiemą, o rudenį ilgai nesubręsta. Be to, pertręšus azoto trą­šomis, produkcijoje pagausėja nitratų, kurie turi neigiamą įta­ką žmogaus sveikatai. Jei dar­žo žemėje nėra daug oganinių medžiagų, tai norint, kad daržovės gausiai derėtų, reikia pa­kankamai patręšti mineralinė­mis trąšomis. Jos darže išbarstomos nevienodais kiekiais, priklausomai nuo daržovių rū­šies. 10 m2 daržovių reikėtų turėti po 0,2 – 0,5 kg azoto, 0,3 – 0,7 kg fosforo ir 0,1 – 0,6 kg kalio trąšų. Planuodami, kiek reikia mineralinių trąšų, prisi­minkite, kad daržovių der­lius paima iš hektaro apie 20 – 40 kg azoto, 10 – 15 kg fosforo ir 30 – 50 kg kalio veik­liosios medžiagos, kas apy­tikriai prilygsta apie 100 kg salietros bei kalio druskos ir 50 – 90 kg superfosfato. Jeigu dirvoje yra daug puvenų, mikroelementinėmis trąšomis nesi­rūpinkite – jų augalams visiš­kai pakaks. Jei dirvoje puve­nų nedaug, tuomet mikroelementinės trąšos padidina der­lių ir pagerina jo kokybę. Au­galininkystės produkcija, išau­ginta be mineralinių trąšų, lai­koma dietine ir labiau ver­tinama.

Nepamirštame laikomų bul­vių ir pasodų, patikriname kaip laikosi ir reguliuojame temperatūrą ir oro drėgnumą. Laikas sėti ankstyvųjų gūžinių, žiedinių, briuselinių, raudongūžių ir kitų kopūstų, salierų, po­rų, prieskoninių daržovių, o vė­liau pomidorų, dumplainių, ankštpipirių ir kitų šilumamėgių daržovių sėklas į dėžutes; vė­liau daigai išpikuojami. Ne­pamirškime, kad esant šiltam orui ir nepakankamam apšvieti­mui, daigai greitai ištysta, išbė­ga, todėl geriau juos auginti že­mesnėje negu 20° C temperatū­roje. Šildomuose šiltamiuose jau laikas sėti žalumynines daržo­ves. Polietileninius pavasari­nius šiltnamius uždenkime plėvele, kad juose galėtų palaip­sniui išeiti pašalas, šilti ir džiū­ti dirva. Jau laikas pradėti dai­ginti ankstyvąsias bulves. Gum­bus galima dėti nestoru sluoksniu į dėžutes, į ventiliuoja­mus polietileninius maišus, net­gi suvėrus ant špagato paka­binti virtines šviesoje. Peržiū­rime daržą. Ten, kur auga dau­giametės ir dvimetės daržovės (rūgštynės, rabarbarai, svogū­nai, petražolės, prieskoninės) pagreitinkime sniego tirpimą, šalindami jo perteklių arba api­berdami paviršių durpėmis, pe­lenais.

Šiltnamiuose sėjamos celiozijos, verbenos, petunijos, rau­donžiedžiai šalavijai, kininis gvazdikas. Celiozija – šilumą, šviesą ir drėgmę mėgstantis augalas. Sėjama į dėžutes, su­dygsta po dviejų savaičių. Pa­sėjus laikoma 15 – 18° C tem­peratūroje. Daigai išsodinami tik šalnų pavojui praėjus, t. y. birželio pradžioje. Persodinimui celiozija nejautri, sodinama į pu­rią derlingą žemę, tinka perpu­vęs mėšlas. Gerai auga ir gau­siai žydi saulėtoje vietoje. Nuo sėjos iki žydėjimo trunka trys mėnesiai. Žydi iki pirmųjų šal­nų. Lietingą vasarą sėklos sun­kiai subręsta. Celiozijos sėklos pradeda bręsti pirmiems žiedams peržydėjus po mėnesio laiko. Bręsta palaipsniui. Sėklos išlieka daigios penkerius metus.

Verbena vystosi lėtai, todėl sėjama kovo mėnesį į dėžutes. Sėklos dygsta nevienodai. Pasėjus laikoma 15 – 18° C tempe­ratūroje, sudygsta po trijų savaičių. Jeigu temperatūra aukš­tesnė, pavyzdžiui 20 – 25° C, sudygsta po dviejų savaičių. Nuo sėjos iki žydėjimo trunka 3,5 mėnesio. Žydi iki vėlyvo rudens. Sodinama saulėtoje vie­toje, gausiai žydi ir prastose priesmėlio dirvose. Lietuvoje sėklos subręsta šiltą sausą vasarą. Sėklos pradeda bręsti po mėnesio augalams peržydėjus. Subrendusios greit išbyra. Vie­name grame – apie 400 sėklų. Jos išlieka daigios dvejus me­tus.

Petunija sėjama kovo vidu­ryje arba pabaigoje į dėžutes. Sėklos smulkios, todėl lengvai užberiamos smėliu. Sėjame re­tai, tankiai pasėjus daigai su­serga. Sudygsta po 10 – 12 dienų. Pasėjus būtina palaikyti 18 – 20° C temperatūrą. Kuo­met daigai paauga, pikuojama 2×3 cm atstumu. Pražysta po 70 – 75 dienų. Sėklos subręsta. Jos išlieka dai­gios 3 – 4 metus.

Petunijos gerai pakenčia saus­rą, nereiklios dirvai, gerai au­ga ir lietingą vasarą. Žydi iki vėlyvųjų šalnų.

Raudonžiedžiai šalavijai sėja­mi į dėžutes kovo pradžioje. Tai šviesą ir drėgmę mėgstančios gėlės. Jautrios šalčiams, pa­kenkia ir silpnos šalnos. Gerai auga lengvo priesmėlio ir prie­molio žemėje. Nuo sėjos iki žy­dėjimo trunka 120 dienų. žydi iki pirmųjų šalnų; vienas žie­das žydi 3 dienas. Sėklos res­publikoje subręsta, renkamos palaipsniui, nes prinokusios greit išbyra. Sausą vasarą šala­vijai mezga mažiau. Sėklos išlieka daigios iki 5 metų. Kuo se­nesnės sėklos, tuo daigumas ma­žesnis. Lietuvoje paplitusios veislės raudonais žiedais. Tačiau yra veislių rausvais, bal­tais ir violetiniais žiedais.

Leukonijos, godecijos, kininis gvazdikas sėjami kovo an­trą dešimtadienį.

Kininis gvazdikas mėgsta šviesą ir šilumą. Jautrus pava­sarinėms ir rudens šalnoms. Ne­pakenčia šviežio mėšlo. Sėklos sudygsta po savaitės. Pradeda žydėti po 70 – 90 dienų ir žydi iki šalnų. Žiedai pilnaviduriai, balti, tamsiai raudoni, pur­puriniai. Sėklos išlieka daigios 4 metus.

Penstemonas mėgsta saulėtą vietą, sunkesnę, trąšią dirvą. Sėjamas kovo mėnesį į dėžutes. Žydi nuo birželio iki spalio mė­nesio. Į nuolatinę vietą sodina­mas gegužės mėnesį 20 – 25 cm atstumu.

Norint turėti anksčiau žydin­čių ratilių, reikia sėti juos kovo mėnesį į dėžutes arba į inspektus. Prieš sėją sėklas reikia pa­mirkyti kalio permanganato (1 g litrui vandens) tirpale 15 min. Po to praplauname vandeniu ir sėjame. Pasėtas sėklas geriau už­berti švariu upės smėliu, ma­žiau serga daigai. Dygimui tin­kamiausia 18 – 20° C tempera­tūra, sudygsta po 7 dienų. Dai­gams augti pakanka 15 – 16° C. Pradeda žydėti po 4 mėnesių. Sėklos išlieka daigios trejus me­tus. Viename grame būna apie 300 sėklų.

Šį mėnesį pikuojamos bego­nijos, lobelijos, dauginamos au­giniais pelargonijos, chrizantemos ir įvairios kambarinės gė­lės. Gumbinių begonijų retes­nės veislės dauginamos augi­niais.

Kambariniai augalai intensy­viai auga. Juos reikia gausiai laistyti ir tręšti.