Autorius Kategorija : Straipsniai

Naminiai paukščiai

naminiai paukščiai

naminiai paukščiai

Naminiai paukščiai.

Jų yra 4 svarbiau­sios rūšys: vištos, kalakutai, antys ir žąsys. Naminiai paukščiai greitai užauga, labai produktyvūs ir vislūs. Pvz., lengvųjų veislių vištos lytiškai subręsta (t.y. gali dėti kiau­šinius ir duoti palikuonių) jau 4,5—5, o sunkesnių veislių vištos — 5,5—6 mėnesių amžiaus. Kalakutės, antys, žąsys lytiškai subręsta 8—10 mėnesių, bet namuose augina­mos ima dėti kiaušinius tik anksti pavasarį, kai dienos pasidaro 12—14 h ilgumo.

Dėsliosios vištos pirmaisiais metais padeda iki 220—230 kiaušinių, o kai kurios de-deklės — daugiau kaip 300 kiaušinių. Kai ku­rių veislių kalakutės, kurių dėslumo ciklas trunka 21—25 savaites, padeda 60—100 kiaušinių. Antys (pvz., Pekino veislės) per pirmąjį (maždaug 9 mėnesių) ciklą padeda 160—190 kiaušinių. Žąsų dėslumas svyruoja nuo 15—18 iki 75—80 kiaušinių per se­zoną (3—5 mėnesius). Vištų, kalakučių ir ančių dėslumas antraisiais metais sumažėja maždaug 15%, o vėliau dar labiau. Žąsų dėslumas antraisiais ir net trečiaisiais metais didėja, todėl jos ūkiuose paprastai laikomos iki 5 metų.

Naminių paukščių mėsa ir kiaušiniai yra labai maistingi, dietiški ir skanūs. Pvz., viš­tos kiaušinyje yra 12,8% baltymų, 11,8% riebalų, 1,0% angliavandenių, 0,8% peleni­nių medžiagų, 73,6% vandens, daugiau kaip 12 vitaminų ir 20 mineralinių medžiagų. Paukštienoje, nelygu paukščio rūšis, amžius ir riebumas, yra 16—20% baltymų, nuo 9—10% (vidutinio riebumo vištų ir kalaku­tų) iki 30—35% riebalų (nupenėtų ančių ir žąsų).

Veislės (1—5 pav.). Pagal produktyvu­mą ir kai kurias kitas su tuo susijusias savybes vištos skirstomos į dėsliąsias, mėsines dėsliąsias (mišriąsias) ir mėsines. Kalakutai, antys ir žąsys yra mėsiniai paukščiai, bet pagal masę ir kūno sudėjimą gali būti skirsto­mi į sunkiuosius ir lengvuosius. Dėsliųjų vištų veislės:   leghornai    (šios   veislės   hibridinės

dedeklės padeda iki 300 ir daugiau kiaušinių per metus), rusų baltosios, kurapkiniai leg­hornai, minorkos ir kai kurios kitos. Mėsi­nių vištų veislės: baltieji plimutrokai ir baltieji kornišai, taip pat dabar mažai paplitę langšanai, foveroliai, dorkingai, kochinchinai, Bramos vištos. Daugiausia ‘yra mėsinių dės­liųjų (mišriųjų) veislių vištų.

Iš ančių daugiausia auginamos labai pro­duktyvios ir ištvermingos Pekino antys, kiek mažiau — vietinių Ukrainos veislių antys — Ukrainos pilkosios, blankiai rudosios ir juodo­sios baltakrutinės. Kryžminimui su Pekino antimis yra perspektyvi labai savita muskusi-nių ančių veislė.

Sunkiųjų žąsų veislės: Tulūzos, iš jų iš­vestos didžiosios pilkosios, Emdeno ir Chol-mogorų. Vidutinio sunkumo žąsų veislės: Arzamaso, Romnų, Tūlos, Šadrino, Italijos. Lengviausios, pačios dėsliausios yra Kinijos žąsys. Tam pačiam tipui priklauso iš Kinijos žąsų išvestos Kubanės ir Gorkio žąsys. Lie­tuvoje daugiausia auginamos vištinės, puiki­nės, Reino baltosios, Italijos žąsys.

Veisimas. Didžiuma gyventojų, auginan­čių paukščius sau, jauniklių gali nusipirkti specializuotuose paukštininkystės ūkiuose.

Jauniklius perinti (paprastai pavasarį arba vasarą) reikia iš sveikų, gerai išaugu­sių, veislės ypatybes atitinkančių vienmečių arba senesnių paukščių kiaušinių. Veislei paukščius reikia atrinkti: pirmąkart — kai išiki 18 h, o paskui užtenka natūralios dienos šviesos. Dienos nuo birželio pamažu trumpėja, dėl to paukščiai normaliai auga.

Auginant jauniklius su perekšlėmis, ir pirmosiomis dienomis šviesos reikia ne dau­giau kaip 16 h (kad perekšlės pailsėtų ir būtų ramios).

Šiltu ir saulėtu oru jauniklius (ypač su perekšlėmis) po 4—5 dienų galima išleisti į aptvarą, kuriame yra bent kiek šešėlio. Kas­dien jauniklius gryname ore galima laikyti vis ilgiau. 3—4 savaičių žąsiukus ir ančiukus ir 7—8 savaičių viščiukus bei kalakučiukus aptvare galima laikyti visą dieną. Mėnesio amžiaus žąsiukus ir ančiukus, rytą palesinus, reikia išleisti į vandens telkinius arba ganyk­las; vėjuotą ir šaltą dieną geriau neleisti.

Šiltoje patalpoje viščiukus galima auginti narveliuose su vielos tinklo grindimis; tokių narvelių įrengimas parodytas 6 pav.

Jauniklius galima lesinti įvairiu lesalu, bet negalima duoti suplėkusio, aprūgusio, apipelėjusio, taip pat pradžioje sunkiai virškinamo lesalo — miežių, avižų, sorų su lukštais ir kitų nemaltų grūdų.

Viščiukus reikia lesinti tuoj pat, parsive-žus iš ūkio arba praėjus 10—12 h, kai jie išsi

rita iš kiaušinių po perekšle. Pirmosiomis dienomis labai tinka kietai virti švieži kiauši­niai, varškė, sorų kruopos, susmulkinti gelto­nieji kukurūzai, kviečiai, avižinės kruopos. Kiaušinius reikia pertrinti per sietelį, pridėti sorų arba kitų kruopų. Kuo įvairesnis le­salas, tuo geriau viščiukai auga. Iki 10 dienų amžiaus juos reikia lesinti 5—6 kartus per dieną, mėnesio amžiaus viščiukams pakanka 3 kartų. 3—4 dienų viščiukams reikia duoti susmulkintų šviežių žalumynų; jie maišomi su kitu lesalu.

Geriausias baltyminis lesalas viščiukams yra pieno produktai ir atliekos: liesa šviežia varškė, nugriebtas pienas, pasukos. Negalima duoti šviežio pieno, nes jis apgyžta ir kenkia, skrandžiui bei žarnynui. Jaunikliams augti ir vystytis reikia mineralinio lesalo. Todėl kiau­šinius reikia smulkinti kartu su lukštais, o 5 dienų viščiukams atskirose lesalinėse paberti sutrintos kreidos, susmulkintų kriauklių, ru­paus perplauto smėlio. I lesalo mišinius reikia pridėti valgomosios druskos tirpalo (0,5% sauso lesalo).

Jaunikliams patartinos tam tikros lesalo normos, kurios priklauso nuo paukščių rūšies ir amžiaus. Normuojama paprastai, kol jau

nikliai sulaukia 2 mėnesių. Per tą laiką būtina laikytis lesinimo režimo  (lentelė).

Didesnius jauniklius, ypač ančiukus ir žąsiukus, galima lesinti įvairiausiu lesalu: bulvėmis, šakniavaisiais, įvairiais žalumynais, vaisių ir daržovių, virtuvės atliekomis. Ka­dangi jaunikliai prilesa aptvaruose, ganyklose ir vandens telkiniuose, vertingo ir brangaus koncentruoto lesalo galima duoti mažiau. Kol užauga, jaunikliai turi gerti švarą, gerą, bet neperšaltą vandenį.

Suaugusių paukščių laikymas ir lesinimas. Suaugusius naminius paukščius geriau­siai laikyti nedidelėse paukštidėse. Patalpą reikia padaryti šiltą, su langu, įvesti elektrą, įtaisyti viršulangį arba kitą vėdinimo įrenginį, sudėti šiltas grindis (paprastai medines arba iš asfalto), sausai pakreikti (ypač žiemą). 1 m2 grindų turi tekti 4 dėsliųjų arba 3 miš­riųjų ir mėsinių veislių vištoms, 2 antims, 1 — 1,5 žąsies arba kalakuto, nelygu jų masė.

Priešais paukštidę reikia įrengti aptvertą aikštelę, ne mažiau kaip 2 kartus didesnę už paukštidę (net jeigu yra ganykla ir vandens telkinys). Vasarą aptvare turi būti girdyklos su vandeniu.. Žiemą reikia nuvalyti sniegą, o nedidelę aptvaro dalį pakreikti šiaudais, lapais ir pan.

Paukštidėje turi būti įrengti lizdai, lesa-linės, girdyklos, pelenų ir smėlio vonios (nuo odos parazitų). Vištoms ir kalakutams reikia įtaisyti laktas.

Lizdus vištoms, nelygu jų veislė (dydis), reikia daryti 20—30 cm pločio ir 30—35 cm gylio; 1 lizdas skiriamas 5 dedeklėms. Lizdus geriausiai įrengti 60—70 cm aukštyje 1—2 aukštais pritemdytoje paukštides vietoje. Ka­lakutėms ir vandens paukščiams lizdus reikia daryti irgi pagal jų dydį ant grindų.

Lesalinės suaugusiems paukščiams ir jau­nikliams parodytos 7 pav. Lesalinių turi būti tiek, kad prie jų vienu metu tilptų visi paukš­čiai. Girdykloms galima panaudoti įvairius indus — kibirus, dubenis, lovius ir pan. Van­duo iš jų neturėtų laistytis, kad paukštidėje nebūtų drėgna.  Laktos vištoms įrengiamos 1 m, o kalaku­tams — 60 cm aukštyje. Jas reikia daryti iš gerai nuobliuotų medinių kartelių.

Paukštides reikia dezinfekuoti.

Visų rūšių paukščiams tinkamiausia temperatūra yra 14—18 °C. Žiemą, kai tokią temperatūrą sunku išlaikyti, ji gali sumažėti net iki 5 °C.

Tinkamai ir vertingu lesalu lesinant na­minius paukščius, gaunama didesnė produk­cija. Suaugę paukščiai lesinami .įvairiu ūkyje turimu geru (nesugedusiu) lesalu ir maisto atliekomis. Dedančių vištų, kalakučių ir van­dens paukščių lesalo raciono pagrindą sudaro javų grūdai, sėlenos ir (jei yra) kombinuotieji pašarai, nes pastarieji pagal maistingą­sias savybes vandens telkiniuose, vertingo ir brangaus koncentruoto lesalo galima duoti mažiau. Kol užauga, jaunikliai turi gerti švarą, gerą, bet neperšaltą vandenį.

Suaugusių paukščių laikymas ir lesinimas. Suaugusius naminius paukščius geriau­siai laikyti nedidelėse paukštidėse. Patalpą reikia padaryti šiltą, su langu, įvesti elektrą, įtaisyti viršulangį arba kitą vėdinimo įrenginį, sudėti šiltas grindis (paprastai medines arba iš asfalto), sausai pakreikti (ypač žiemą). 1 m2 grindų turi tekti 4 dėsliųjų arba 3 miš­riųjų ir mėsinių veislių vištoms, 2 antims, 1 — 1,5 žąsies arba kalakuto, nelygu jų masė.

Priešais paukštidę reikia įrengti aptvertą aikštelę, ne mažiau kaip 2 kartus didesnę už paukštidę (net jeigu yra ganykla ir vandens telkinys). Vasarą aptvare turi būti girdyklos su vandeniu.. Žiemą reikia nuvalyti sniegą, o nedidelę aptvaro dalį pakreikti šiaudais, lapais ir pan.

Paukštidėje turi būti įrengti lizdai, lesa-linės, girdyklos, pelenų ir smėlio vonios (nuo odos parazitų). Vištoms ir kalakutams reikia įtaisyti laktas.

Lizdus vištoms, nelygu jų veislė (dydis), reikia daryti 20—30 cm pločio ir 30—35 cm gylio; 1 lizdas skiriamas 5 dedeklėms. Lizdus geriausiai įrengti 60—70 cm aukštyje 1—2 aukštais pritemdytoje paukštides vietoje. Ka­lakutėms ir vandens paukščiams lizdus reikia daryti irgi pagal jų dydį ant grindų.

Lesalinės suaugusiems paukščiams ir jau­nikliams parodytos 7 pav. Lesalinių turi būti tiek, kad prie jų vienu metu tilptų visi paukš­čiai. Girdykloms galima panaudoti įvairius indus — kibirus, dubenis, lovius ir pan. Van­duo iš jų neturėtų laistytis, kad paukštidėje nebūtų drėgna.  Laktos vištoms įrengiamos 1 m, o kalaku­tams — 60 cm aukštyje. Jas reikia daryti iš gerai nuobliuotų medinių kartelių.

Paukštides reikia dezinfekuoti.

Visų rūšių paukščiams tinkamiausia temperatūra yra 14—18 °C. Žiemą, kai tokią temperatūrą sunku išlaikyti, ji gali sumažėti net iki 5 °C.

Tinkamai ir vertingu lesalu lesinant na­minius paukščius, gaunama didesnė produk­cija. Suaugę paukščiai lesinami .įvairiu ūkyje turimu geru (nesugedusiu) lesalu ir maisto atliekomis. Dedančių vištų, kalakučių ir van­dens paukščių lesalo raciono pagrindą sudaro javų grūdai, sėlenos ir (jei yra) kombinuotieji pašarai, nes pagal  maistingasias medžiagas yra geriausiai subalansuoti. Nededančias antis ir žąsis galima lesinti bulvėmis, įvairiais sultingaisiais ir žaliaisiais pašarais; be to, jos prilesa ganyklose ir van­dens telkiniuose. Tačiau ir tuo laiku neblogai pridėti koncentrattį. Suaugusius paukščius taip pat galima lesinti įvairiomis grūdų atlie­komis, kuriose nėra kenksmingų piktžolių sėklų. Grūdus reikia duoti nemaltus, smul­kintus ir sumaltus, o grūdų atliekas — tik nevalytas, kad paukščiai patys galėtų išsirink­ti, kas tinkama. Be grūdų, paukščiams maiš­tingiausios yra virtos bulvės. Jų galima duoti daug (ypač vandens paukščiams), sumaišius su kitu lesalu. Be to, geras lesalas yra morkos (jose labai daug karotino), cukriniai runke­liai, griežčiai, kopūstai, daržovių atliekos, įvairūs švieži žalumynai (ypač ankštinės žo­lės), jaunos dilgėlės. Kaip baltyminis lesalas vartojamos išspaudos, įvairių baltymingų augalų grūdai (pupos, žirniai, sojos ir t.t.). Dėsliuoju laikotarpiu paukščiams labai pra­vartu gyvulinis baltyminis lesalas: nugriebtas pienas, mėsos atliekos, sausas gyvulinis lesa­las. Jo reikia dėti

nedaug (10—15% sauso lesalo). Žiemą į lesalo mišinį naudinga (ypač antims ir žąsims) pridėti šutintų šieno pabirų.

Namuose auginamiems suaugusiems paukščiams nereikia labai paisyti lesalo normų, tik svarbu, kad paukščiai būtų sotūs, riebūs ir gerai jaustųsi.

Lesinimo režimas gali būti toks: rytą duoti maždaug 1/3 dienos normos grūdų, vakare — 2/3. Kitą grūdinį lesalą duoti maltą ir drėgną, sumaišytą su bulvėmis, sultingaisiais pašarais ir kitu lesalu. Vasarą jo reikia duoti 2 kartus per dieną, žiemą — 1 kartą.

Be minėto lesalo, suaugusiems paukš­čiams būtina duoti ir mineralinio lesalo, visų pirma — turinčio kalcio: kreidos arba kriauk­lių. Jų reikia bendrai paukščių medžiagų apykaitai ir kiaušinių lukštams. Be to, paukš­čiams reikia fosforo, kurio yra kaulamilčiuo-se, kalcio fosfato ir kitų medžiagų. Lesalas, kuriame yra kalcio, turėtų sudaryti maždaug 3% nededančių paukščių raciono, o dedan­čių — iki 7 %; lesalas, kuriame yra fosforo, abiem atvejais — 1,5—2,5% sauso lesalo masės. Valgomosios druskos, kaip ir jaunik­liams, patartina pridėti į lesalo mišinius (po 0,5—0,75% sauso lesalo).

Raktiniai žodžiai: , , , , .