Vaismedžių priežiūra

Vaismedžių priežiūra

Vaismedžių priežiūra

Vaismedžių priežiūra

 

Pasodintų vaismedžių priežiūra. Ankstyvo ir gausaus derliaus galima tikėtis tik tada, kai vaismedžiai vešliai auga nuo pirmųjų sode augimo metų. Skurstantys medeliai pradeda derėti 2-3 metais vėliau. Daugelyje šalių nustatyta, kad suminis obelaičių šakų prieaugis pirmaisiais metais turi būti ne mažesnis kaip 2,5 m, o antraisiais – jau 10-20 metrų. Taip gali augti tik neapdžiūvę, tinkamai pasodinti, o vėliau gerai prižiūrimi me­deliai. Gera ir kruopšti pasodintų vaismedžių priežiūra dažnai turi didesnę įtaką derėjimo pradžiai ir derliui negu visas priemonių kompleksas vėliau. Jau buvo minėta, kad.. pasodinti medeliai tuojau pat paliejami, o dirva pridengiama mulčio arba sausos dirvos sluoksniu. Mulčias sulaiko drėgmę, pagerina maisto medžiagų režimą dirvoje, joje lengviau naikinti piktžoles. Mulčiuojama durpėmis, mėšlu, pjuvenomis ar kitomis organinėmis me­džiagomis. Galima pomedžius pridengti ir polietilenine plėvele. Šiam tiks­lui geriau tinka juoda plėvelė, nes po šviesia labai želia piktžolės. Plėvelės kraštai apkasami žeme, ji subadoma, kad į dirvą patektų krituliai.

Rudenį pasodinti skiepai mulčiuojami pašalus dirvai, pavasarį – tuoj pat juos pasodinus. Mulčio sluoksnis turi būti ne plonesnis kaip 4-5 cm, geriau – 6-10 cm. Mulčiuojamas plotas maždaug turi atitikti skiepo vai­niko plotį. Prieš mulčiuojant pjuvenomis, išberiama 50-70 g amonio sa­lietros arba karbamido, kad jos greičiau mineralizuotus! ir neeikvotų dirvos azoto. Jeigu mulčiuojama mėšlu, jis kraunamas taip, kad prie kamieno liktų bent 3-5 cm tarpas ir nepašustų ypač jautri šaknies kaklelio žievė. Mulčiuoti naudinga ir vėlesniais metais, nes purenant mulčias susi­maišo su paviršiniu dirvos- sluoksniu. Kai kuriuose bandymuose mulčiavimas buvo efektyvesnis negu laistymas.

Susprogę ir pradėję augti medeliai tręšiami (po 120-150 g amonio sa­lietros arba 100-120 g karbamido). Anksčiau tręšti pavojinga, nes ga­lima apdeginti dar neprigijusių medelių šaknis.

Vasarą reikia sekti, kad pomedžiai neapželtų piktžolėmis. Sausą pava­sarį arba vasaros pradžioje medelius reikia 2-3 kartus palieti.

Pasodintus medelius labai svarbu taip pat tinkamai genėti ir apsaugoti nuo ligų bei kenkėjų.

Dirvos priežiūra. Vaismedžiai ir vaiskrūmiai geriausiai auga, kai jiems netrukdo jokie kiti augalai. Pramoniniuose soduose visame sodo plote arba bent plačiose pomedžių juostose laikomas juodasis pūdymas. Soduose tokia dirvos naudojimo sistema nepriim­tina. Be vaismedžių, kiekvienas sodininkas nori dar užsiauginti braškių, daržovių, gėlių. Tačiau visuomet reikia atsiminti, kad daugelis viename­čių augalų sunaudoja daug maisto medžiagų ir drėgmės, ypač paviršiniuose dirvos sluoksniuose. Labai daug žalos padaro piktžolės. Jų priauga greitai ir daug, todėl naikintinos ne vien dėl estetinio vaizdo, bet ir dėl to, kad atima iš sodo augalų maistą ir drėgmę. Ypač nepageidautinos piktžolės pomedžiuose, kur išsidėsto pagrindinės vaismedžių šaknys. Jaunų vaisme­džių pomedžiai turi būti visiškai švarūs.

Piktžoles galima naikinti herbicidais arba mechaniškai purenant dirvą. Mėgėjų sodeliuose leidžiama vartoti tik nedaugelį herbicidų. Tai simazinas, natrio trichloracetatas (NTA, TChA) ir dalaponas. Simazinas naikina įvairias piktžoles, geriausiai dviskiltes. Jam atsparios usnys, pienės, vijok­lis, nelabai jautrus varputis. Simazinui jautriausios dygstančios piktžolės, į kurias jis patenka pro šaknis. Veikia tik drėgnoje dirvoje, todėl geriausia jį vartoti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. 30 m2, atsižvelgiant į dirvos piktžolėtumą, reikia 3-10 g simazino. Herbicidas gerai išmaišomas vandenyje ir išpurškianias arba išlaistomas, stengiantis jį tolygiai pa­skleisti visame plote. Simazinui jautrios daržovės, ypač šakniavaisinės, nuo didesnių jo normų gali nukentėti braškės ir kiti augalai. Dirvoje jis skyla lėtai ir gali būti toksiškas augalams po metų ir net iigiau, todėl naudotinas labai atsargiai.

Natrio trichloracetatas ir dalaponas naikina varputį, o kitas piktžoles veikia silpnai. Jie naudotini tik tada, kai yra labai daug varpučio ir kito­mis priemonėmis jo išnaikinti nepajėgiama. NTA veikia pro šaknis, todėl juo geriausiai nupurkšti supurentą dirvą. Į 10 m2 išpurškiama 25-30 g, o labai piktžolėtame plote iki 35 g herbicido. Dalaponas į augalą pa­tenka pro šaknis ir pro lapus. Purškiant anksti pavasarį arba rudenį, į 10^ m2 reikia 15-20 g, purškiant vasarą, kai varputis išauga iki 7-12 cm aukščio, pakanka 8-10 g. Abu šie henbicidai dirvoje greitai skyla ir jau po 2-3 mėnesių jų lieka tik nežymūs likučiai, kurie nebekenksmingi kultū­riniams augalams.

Herbicidai daug kur vartojami pramoniniuose soduose, bet mėgėjiš­kuose sodeliuose jų reikėtų vengti. Neatsargiai pavartojus arba padidinus normą, galima pakenkti kitiems augalams, o kartais net kelerius metus toje dirvoje niekas neaugs. NTA ir.dalaponą patartina vartoti ruošiant naujus plotus sodui veisti.

Nedideliame plote piktžoles sėkmingai galima sunaikinti mechaniškai. Tačiau klaidinga manyti, kad jas geriau naikina gilus dirvos perkasimas. Perkasant dirvą išverčiami nauji sluoksniai, užteršti piktžolių sėklomis. Taip purenti reikia tik tada, kai piktžolėms leidžiama suvešėti, jei piktžolės naikinamos sistemingai, pakanka dirvą sekliai purenti kauptuku, o kartais net grėbliu. Pajudinus dirvos paviršių sausu oru, galima sunaikinti daug dygstančių piktžolių šaknelių. Iš gilesnių sluoksnių išdygsta tik viena kita piktžolė.

Be to, gilus dirvos purenimas naikina ne tik piktžoles, bet ir pažeidžia vaismedžių šaknis. Dirvos purenimo reikšmė oro režimui dažniausiai taip pat perdėta. Geroje dirvoje per ilgesnį laiką savaime susiklosto optimalus oro ir dirvos dalelių santykis. Perkasant, ypač netinkamu laiku, ją galima tik pabloginti.

Gilesni pomedžių purenimą reikia derinti su organinių arba fosforo ir kalio trąšų įterpimu rudenį, krintant lapams. Tuomet iki žiemos auga­las spėja bent iš dalies atstatyti pažeistą šaknų sistemą. Visais atvejais ge­riau purenti sodo šakėmis, o ne kastuvu.

Tarpueilių dirbimo gylis, laikas ir būdai priklauso nuo to, kas juose bus auginama. Taigi daugiau tenka galvoti ne apie vaismedžius, bet apie kitas kultūras.

Tręšimas. Mūsų sodai dažniau kenčia ne nuo trąšų stokos, bet nuo nesubalansuoto jų pertekliaus.

Pagrindiniai maisto elementai, kuriuos augalas paima iš dirvos, yra azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis. Mažiau sunaudojama geležies, boro, mangano, molibdeno, vario, kobalto ir kt. Nepriklausomai nuo sunaudoja­mo kiekio nė vieno elemento negalima pakeisti kitu. Todėl, pavyzdžiui, gausus fosforo kiekis nepakeis kalio ar azoto. Priešingai, pernelyg didelis kurio nors maisto elemento kiekis gali pažeisti mitybos pusiausvyrą, sutrikdyti kitų, elementų pasisavinimą. Kai azoto yra pakankamai, augalai geriau pasisavina kitus elementus, iš jų ir kalį. Tačiau, jei azoto yra per daug, jis pasidaro kalio antagonistas ir, nepaisant gausaus tręšimo, auga­lui trūksta kalio. Jo augalai negali panaudoti ir tada, kai netinkamas magnio ir kalcio santykis. Dažnai dirvos pernelyg gausiai tręšiamos fosforo trąšomis, todėl augalai nebegali paimti azoto ir kitų elementų, iš jų ir mikroelementų.

Sodo augalai su derliumi paima palyginti nedaug maisto medžiagų, o sukauptos lapuose ir kituose organuose jos pamažu utilizuojasi ir vėl grįžta į dirvą. Įvairių autorių duomenimis, 1 ha. obelų sodo per metus sunaudoja 27,3-47 kg azoto, 56,1-72 kg kalio ir tik 8,8-18 kg fosforo. Antra vertus, sodo augalai sugeba pasisavinti daugelį elementų iš, tokių dir­vos junginių, kurie yra neprieinami kitiems augalams.

Derantys sodai, taikant tinkamą, agrotechniką, ypač kai auga juodaja­me ar herbicidais nupurkštame pūdyme, neretai pertręšiami, ypač azotu. Tokių sodų vaisiai nebūna jiems būdingos spalvos, prasčiau laikosi žiemą. Kartais net sumažėja vaismedžių ištvermingumas.

Dažnas sodininkas nusiskundžia, kad anksčiau gerai derėję braškės duoda daug mažiau uogų. Svarbiausia priežastis – trąšų perteklius.

Jaunus vaismedžius reikia tręšti tik azoto trąšomis. Pirmais metais, kaip jau buvo minėta, kiekvienam medeliui išberiama po 120-150 g amo­nio salietros arba 100-120 g karbamido. Kiekvienais kitais metais trąšų norma didinama 50-70 g. Pradėjus vaismedžiams derėti, jų norma suma­žinama, o vėliau vėl didinama. Nuo penktų šeštų metų vaismedžiai pra­dedami tręšti visomis pagrindinėmis trąšomis – azotu, fosforu ir kaliu.

Orientacine tręšimo norma 1 m2 pomedžių ploto galima laikyti 50-60 g amonio salietros, 20-25 g superfosfato ir 40-45 g kalio druskos. Jeigu sodas tręšiamas mėšlu arba kompostu (po 4-5 kg 1 m2), mineralinių trąšų normą galima sumažinti 2-3 kartus, o gausiau patręšus mėšlu – mineralinių trąšų visiškai nereikia. Auginant sodų tarpueiliuose kitas kul­tūras, vaismedžių papildomai tręšti nereikia. Pakanka toms kultūroms re­komenduojamą trąšų normą padidinti 1-5-20,%. Tik tuomet, kai sodas užsėtas žole, azoto trąšų norma padidinama dvigubai.

Azoto .trąšos beriamos anksti, pavasarį, dar prieš sprogstant pumpu­rams, kad skatintų šaknų augimą, vaisių mezgimą. Dar geriau, ypač sun­kesnėse dirvose, išberti jas rudenį, prieš lapams krintant. Tuomet vaisme­džiai sukaupia daugiau maisto medžiagų žiemai. Jokiu būdu negalima tręšti azotu antrojoje vasaros pusėje, nes jie ilgiau auga, menkiau užsigrūdina. Fosforo ir kalio trąšos dirvoje mažai judrios. Jas reikia išberti prieš gilesnį dirvos dirbimą.

Visais atvejais labai naudinga vaismedžius tręšti pro lapus karbamidu, ypač kai jie nusilpę, pašalę arba mechaniškai pažeisti. Prieš žydėjimą, sprogstant, pumpurams purškiama 0,3%, o peržydėjus ir vasaros pradžio­je 0,5% tirpalu. Nupurkštas augalas trąšų gauna nedaug, bet jos labai suaktyvina lapų fotosintezę. Jau po kelių dienų jie pasidaro tamsiai žali. Rudenį, krintant lapams, vaismedžius galima .nupurkšti ir 5-9% karba­midu, kad sunyktų taip pat daugelis ligų pradų. Tada įterpiamų į dirvą azoto trąšų norma sumažinama dvigubai. Neretai rekomenduojamos purkšti fosforo ir kalio trąšos mūsų sąlygomis pasirodė nepakankamai efektyvios.

Kitos vaismedžių priežiūros priemonės. Kad vaismedžiai galėtų nor­maliai augti, optimali dirvos drėgmė ,turi būti apie 70% lauko drėgmės imlumo. Mūsų dirvose įvairiu metu ji svyruoja nuo 40-50 iki 90%. Be laboratorinių tyrimų apie optimalų jos drėgnumą galima spręsti,taip. Jei iš 20-25 cm gylio paimtos žemės ir suspaustos saujoje išlaiko savo formą, dirva yra pakankamai drėgna. Kai, atlenkus pirštus, ji subyra, per sausa, ją reikia laistyti.

Sodo augalai laistomi retai, bet gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius sluoksnius (iki 40-60 cm). Jei laistomas tik paviršius, tai daugiau auga žolės, bet mažai padeda vaismedžiams. Kad drėgmė pasiektų šaknis, lieti reikia negausiai, bet ilgai. Tada vanduo nenubėgs paviršiumi, bet susigers į dirvą.

Apsaugai nuo graužikų geriausiai vaismedžius aprišti popieriumi. Jis gerai praleidžia orą, apsaugo kamienus nuo perkaitimo pavasarį. Gera vaismedžius aprišti audeklu, bet brangu. Nepatartina jų rišti toliumi, ru­beroidu ir kita tamsia medžiaga. Pavasarį, saulės atokaitoje kamienų temperatūra labai pakyla, o naktį vėl krinta. Tokia nepastovi temperatūra gali apdeginti kamienus ir pagrindines šakas. Be to, sušilus orui, iš tolio arba ruberoido išsiskiria lakios medžiagos, kurios gali dar labiau pažeisti kamienus. Nepatartina rišti vaismedžių polietilenine plėvele arba jos atliekomis. Po plėvele saulėtomis dienomis temperatūra irgi labai svyruoja. Jeigu rišama plėvele, ją reikėtų subadyti arba, dar geriau, perfofuoti – išmušti nedideles skylutes skylamušiu ar panašiu prietaisu.

Nemaža ginčų kelia vaismedžių baltinimas. Naudinga baltinti tik anksti. Tada balta kamienų ir skeletinių šakų spalva apsaugo juos nuo pavasarinių temperatūros svyravimų. Tačiau vaismedžių baltinimas balandžio pabai­goje gali turėti tik estetinę reikšmę.

Jeigu vaismedžiai rišami šviesiu popieriumi, jų baltinti nereikia. Ap­rišalai nuimami balandžio mėnesį, kai didesnių šalčių pavojus jau yra praėjęs.

Baltinama tada, kai vaismedžiai nerišami. Tinka kalkių pienas, su kazeino arba stalių klijų priedu, taip pat vandens emulsiniai dažai, varto­jami kambarių sienoms dažyti. Jie atskiedžiami vandeniu santykiu į : 4-5. jei dažai gerai apdžiūsta, ant vaismedžio išsilaiko metus ir ilgiau. Dar geriau juos ne tepti, o išpurkšti ant viso vainiko. Tuomet geriau apsaugomi ne tik kamienai, bet ir vaisinės šakutės.

Prieš gydant graužikų pažeistus medelius, . reikia žinoti, kiek jie pa­žeisti. Pelės dažniausiai apgraužta medelius iki pat medienos. Tokios žaizdos negyja arba gyja labai sunkiai. Jeigu medelis apgraužtas aplin­kui, jį reikia visiškai pašalinti. Likus daliai gyvos žievės, medelius galima gydyti skiepijant tilteliu, tačiau tokie vaismedžiai nebus pilnaverčiai.

Kiškiai, dažniausiai apgraužia tik žievę. Jeigu laiku gydoma, iš likusio brazdo gali atsistatyti nauji audiniai. Pastebėtas žaizdas reikia nedelsiant aptepti sodo tepalu arba karvių mėšlo bei molio mišiniu ir aprišti polieti­lenine plėvele. Dažniausiai jau vasaros viduryje po plėvele susiformuoja nauji kaliuso audiniai. Jeigu medeliai aptepami ir aprišami pavėluotai ir žaizdos per vasarą neapauga, juos verčiau pašalinti ir sodinti naujus.

Kartais skiepai apgraužiami aukščiau ir iš sveikos vietos išauga nauji ūgliai. Jei jie išauga iš kultūrinio įskiepio (virš skiepijimo vietos), galima pašalinti pažeistą dalį ir iš ataugusių ūglių formuoti naują vainiką. Kai šaknys stiprios, nauji ūgliai auga labai sparčiai ir jau po poros trejeto metų pradeda derėti.