Blog

Daržovėms auginti reikalinga neužpavėsinta der­linga ir pakankamai drėgna dirva. Dygimo ir au­gimo metu daržoves dažnai tenka laistyti, todėl, parenkant sklypą, reikia atsižvelgti į papildomo laistymo galimybes. Sklypas turi būti gerai išly­gintas. Nelygiame sklype sunku daržoves pasėti vienodu gyliu, todėl jos nevienodai dygsta. Pa­kiliose vietose dirva greit džiūsta, todėl augalai ilgiau nesudygsta, o sudygę skursta. Daubose po gausesnio lietaus susitelkia vanduo ir daržovės gali išmirkti. Kalvotose vietovėse tenka daržoves auginti ir šlaituose. Šiuo atveju geriau parinkti pietinį arba pietvakarių šlaitą. Pietrytiniuose šlai­tuose dažniau pučia šaltesni ir sausesni vėjai, dir­va išdžiūsta. Daržui netinka šiauriniai šlaitai, ypač šilumamėgėms daržovėms (agurkams, pomi­dorams).

Daržovės geriausiai auga ir dera vidutinio sun­kumo dirvose – priesmėliuose ir vidutinio sun­kumo priemoliuose. Priesmėlio dirvos yra mažiau derlingos, todėl jas reikia gausiau tręšti organinėmis trąšomis, kurios ne tik suteikia mais­to medžiagų, bet ir pagerina jų struktūrą. Prie­molio dirvos yra derlingesnės, jose pastoviau iš­silaiko drėgmė ir trąšos, tačiau pavasarį jos vė­liau įšyla, o tai nepageidautina ankstyvosioms daržovėms. Dirvos temperatūrai esant 10—12°C daržovės sudygsta, bet menkiau auga, nes fosfo­ro įsisavina 50%, o azoto 25% mažiau negu esant + 18—20°C temperatūrai.

Lengvos smėlio dirvos daržovių auginimui ne­tinka, nes jose labai nepastovus drėgmės ir maisto medžiagų kiekis. Organinės trąšos lengvose dir­vose greit supūna ir virsta mineraliniais jungi­niais, kurie lietui palijus išsiplauna į gilesnius, daržovių šaknims nepasiekiamus sluoksnius.

Sunkūs molynai daržovėms auginti taip pat netinka. Juose gausu maisto medžiagų, bet daž­niausiai per daug drėgmės, dėl oro trūkumo or­ganinės trąšos lėtai pūna, o mineralinių augalų šaknys negali įsisavinti dėl drėgmės pertekliaus.

Neturint galimybės pasirinkti daržui gero že­mės ploto, galime bet kokioje dirvoje paruošti derlingą, gerą daržovėms auginti sklypą. Akme­nuotoje dirvoje būtinai išrinkime akmenis. Jeigu ariamas (derlingasis) dirvos sluoksnis nestoras, blogai augs daržovių šaknys ir gero derliaus ne­užauginsime. Šį sluoksnį padidinsime, jeigu arda­mi arba perkasdami dirvą vis ją įdirbsime 2—5 cm giliau. | paviršių išsivertusi nederlingą žemės sluoksnį sumaišykime su mėšlu, kompostu arba durpėmis. Įmirkusį plotą būtinai turime nusau­sinti iškasdami griovius.

Dirvos struktūrai pagerinti labai tinka durpės. Aukštapelkių (kraikinės) durpės būna rūgščios reakcijos, todėl jas pirmiausia pakalkinkime: į 1 m3 durpių įmaišykime 5 – 7 kg statybinės kreidos arba 1—2 kg gesintų kalkių miltų. Tada durpes sudrėkinkime vandeniu tiek, kad suspaustos ne­subyrėtų. Žemapelkių (juodų) durpių galima ir ne­kalkinti, bet sudrėkinti verta, kitaip dirvoje su­mažės drėgmės ir blogiau augs daržovės. Sau­sas durpes galima barstyti tik iš rudens ir plonu sluoksniu, kad jos per žiemą pakankamai prisiger­tų vandens.

Sunkios dirvos struktūrai pagerinti j 1 m2 plo­tą reikia išberti 30—40 kg durpių.
Sunkų molio dirvožemį galima pagerinti iš-barstant smėlio ir kasmet įterpiant mėšlo arba komposto.

Kad daržovės normaliai augtų ir derėtų, turi būti tinkama dirvos reakcija (pH). Gausiai tręšiant mineralinėmis trąšomis dirva rūgštėja. Rūgščioje dirvoje daržovės blogiau įsisavina maisto medžia­gas — azotą, fosforą, kalį, magnį, kalcį ir kai ku­riuos mikroelementus, todėl blogiau auga ir dera. Nesant galimybės padaryti agrocheminę dir­vos analizę, per didelį dirvos rūgštingumą rodo pradėjusios augti šios piktžolės: laukinės rūgšty­nės, takažolės, asiūkliai, trikertės žvaginės, vero­nikos, viržiai, dirvinės aklės.

Pakalkinus rūgščią dirvą keičiasi jos reakcija, pagerėja fizinės, cheminės ir mikrobiologinės sa­vybės. Tačiau per didelė kalkių norma taip pat gali turėti neigiamą poveikį. Dirvos kalkinamos gesintomis kalkėmis, išbarstant jų nuo 2 iki 5 kg į 10 m2 plotą. Jeigu dirvą normaliai pakalkinsi­me, tai pakartotinai kalkinti reikės tik po 10—-12 metų. Kalkes geriausia išbarstyti rudenį, ta­čiau galima ir žiemą bei pavasarį, bet ne vėliau kaip likus 2—3 savaitėmis iki daržovių sėjos.

Ne visos daržovės vienodai jautrios dirvos reakcijai. Labai jautrios: burokėliai, svogūnai, čes­nakai, salotos, špinatai, gūžiniai ir žiediniai kopūs­tai. Vidutiniškai jautrios: agurkai, pomidorai, mor­kos, krienai, salierai, petražolės, pupelės. Mažiau­siai jautrios: ridikėliai, griežčiai, moliūgai, rabar­barai, žirniai ir rūgštynės.