Avietės. Aviečių auginimas

avietės

avietės

Avietės.

Kaip kultūrinis augalas avietės žinomos nuo IV a. Lietuvoje prie namų augi­namos nuo XVIII a. Būdingi aviečių požy­miai: jaunos pradeda derėti, dera kasmet, anksti prinoksta. Daugumos aviečių veislių uogos raudonos, rečiau pasitaiko veislių su geltonomis ir juodomis purpurinio atspalvio uogomis. Yra remontantinių veislių, t.y. derančių 2 kartus per metus — vasarą ir rudenį.

Avietės turi: angliavandenių, organinių rūgščių, 25 mg% vitamino C, karotino (pro-vitamino A), pektininių (stingstančių iki drebučių) ir aromatinių medžiagų.

Avietės vartojamos šviežios ir perdirbtos ( uogienė, džemas, drebučiai, sultys, užpil­tinė, sirupas, pastilė ir kt.). Džiovintos avie­tės, uogienė ir džemas dažnai vartojama gydymui kaip priemonė prakaitui varyti.

Veislės. Sodybiniuose sklypuose ir kolek­tyviniuose soduose Lietuvoje patartina augin­ti tokias aviečių veisles: ‘Rubin’, ‘Kostin-brodskaja’, ‘Red Pot’, ‘Novokitajevskaja’, ‘Novost Kuzmina’, ‘Njuburg’.

‘Rubin’ veislės uogos stambios (masė apie 2,6 g), kūgiškos, tamsiai raudonos, švel­naus aromato, transportabilios. Veislė viduti­nio ankstyvumo (uogų sunokimo pradžia apie liepos 10 dieną), derlinga, neatspari šalčiui. Išaugina storus, stiprius, iki 2 m aukš-

čio stiebus. Šaknų atžalų būna labai nedaug, todėl šią veislę padauginti sunkiau už kitas, bet prižiūrėti lengviau, nes nereikia nuolatos šalinti atžalų.

‘Kostinbrodskaja’ veislės uogų masė apie 2 g, uogos tamsiai raudonos, aromatingos. Veislė remontantinė. Pirmasis derlius viduti­nio ankstyvumo, antrojo derliaus prinoksta tik dalis uogų. Veislė ne tokia derlinga kaip ‘Rubin’, bet jos uogos aromatingesnės. Stie­bai aukšti, leidžia daug atžalų. Atspari šalčiui.

‘Red Pot’ veislės uogų masė apie 2 g, uo­gos plokščiai apvalios arba apvaliai kiauši-niškos, plaukuotos. Veislė vidutinio akstyvumo, derlinga. Krūmai vidutinio aukščio arba aukšti, stipriais stiebais. Reikli dirvai, atspari šalčiui, ligoms ir kenkėjams.

‘Novokitajevskaja’ veislės uogos stambios (masė apie 2,4 g), turi daug vitamino C (27 mg%) Veislė vidutinio ankstyvumo, atspari šalčiui.

‘Novost Kuzmina’ veislės uogų masė apie 2,2 g, uogos nupjauto kūgio formos, aroma­tingos (kvepia panašiai kaip miško avietės). Veislė ankstyva, vidutinio derlingumo, atspari šalčiui. Stiebai neaukšti, atžalų jie leidžia mažokai.

‘Njuburg’ veislės uogos stambios (masė apie 2,4 g), kūgiškos. Veislė vidutinio anks­tyvumo, derlinga, atspari šalčiui. Stiebai išauga vidutinio aukščio, nestori.

Avietės dauginamos vegetatyviniu bū­du — šaknų atžalomis (sodinimui imamos vienmetės atžalos), auginiais arba krūmo dalijimu. Selekcijos tikslais jos dauginamos sėklomis.

Dirva ir sodinimas. Avietės yra savidulkės, dėl to jos gali augti ir derėti, pasodinus vieną veislę. Tačiau ten, kur auga 2—3 veis­lės, derlius esti gausesnis. Avietėms geriau­siai parinkti vietą sodo kampe arba pakraš­tyje. Joms labiau tinka gerai apšviestos, vėjo neužpučiamos vietos, kur žiemą susikaupia daug sniego (tam panaudojama statinių tvo­ra). Galima auginti ir jauno sodo tarpuei­liuose ar net pomedžiuose. Svarbu, kad jos augtų vienoje vietoje, tuomet jas patogiau prižiūrėti. Avietėms tinka drėgna, puri ir puveninga dirva. Gruntinio vandens lygis turi būti ne aukštesnis kaip 1 —1,2 m, dirvo­žemio tirpalo rūgštingumas (pH) — ne dides­nis kaip 5,8—6,7.

Avietes sodinti galima rudenį ir pavasarį. Pavasarį sodinama, pumpurams neišsprogus. Eilėje avietės sodinamos kas 40—60 cm. Kai auginamos kelios eilės, paliekami 120—150 cm tarpueiliai. Ne taip derlingoje dirvoje atstumai gali būti mažesni. Prieš sodinant iškasamos apie 30 cm skersmens ir tokio pat gylio duobutės. Kiekvienam augalui duoda­ma 2—3 kg komposto arba perpuvusio mėšlo, kuris sumaišomas su iškasta iš duobutės žeme. Atžalos sodinamos 5—6 cm giliau negu anks­čiau augo. Pasodinus žemė gerai suspaudžia­ma ir paliejamą 5—6 1 vandens. Jam susigė-rus, žemė mulčiuojama.

Pasodintų aviečių stiebai trumpinami 20—30 cm aukštyje. Jei stiebai mažai trum­pinami arba visai netrumpinami, avietės jau pirmais augimo sode metais dera, bet išaugina silpnas naujas atžalas.

Aviečių Priežiūra. Avietyne neturi želti piktžolių. Rudenį žemė perkasama. Prie augalų kasama 5—8 cm, o toliau nuo jų 12—15 cm gyliu. Perkasant pašalinamos nereikalingos atžalos. Pavasarį purenama kauptuku sekliau, išren­kamos šakniastiebinės piktžolės. Iki uogų rinkimo reikia purenti dirvą ir ravėti piktžo­les dar 2—3 kartus. Nuėmus derlių, dirva dar kartą purenama ir ravima. Rugpjūčio pabai­goje nebepurenama, kad avietės geriau pasi­ruoštų žiemoti.

Avietės gerai dera, kai kasmet 1 m2 avie­tyno duodama 4 kg organinių trąšų, 40 g amonio salietros, 60 g superfosfato ir 30 g kalio druskos. Organinės, fosforo, kalio trą­šos ir trečdalis azoto trąšų beriama rudenį, prieš perkasant žemę. Likusios trąšos išberia­mos pavasarį prieš purenant. Drėgmės avie­tėms daugiausia reikia pavasario pabaigoje ir vasarą (gegužės, birželio ir liepos mėnesiais). Sausesnių metu (nuo žydėjimo iki nokimo) avietynas laistomas (50—60 1 vandens į 1 m2) bent 2—3 kartus.

Avietes genėti reikia kelis kartus. Pavasarį pašalinami iššalę, sulūžę, užsikrėtę, silpni ir nereikalingi ūgliai. Nuskynus derlių, išpjau­nami visi derėję antramečiai stiebai ir silpnos vienmetės atžalos. Krūme paliekama 10—12 atžalų, viena nuo kitos per 15—18 cm. Avie­tes patogu auginti 30—50 cm pločio juos­tomis. Tokios juostos 1 metre paliekama 15—20 gerai išsivysčiusių stiebų. Pavasarį, prieš vegetacijos pradžią, avietės trumpina­mos — paliekama maždaug 160 cm aukščio stiebai. Auginant avietes juostomis, patartina įrengti špalerius. Eilėse kas 4 m jkasami iki 150 cm aukščio stulpeliai. Prie jų pritvirtina­mi skersiniai. Prie skersinių galų ištempia­mos ir pritvirtinamos vielos. Augioms avie­tėms tempiamos 2 eilės vielų 70 cm ir 150 cm aukštyje, žemesnėms — tik 120 cm aukštyje.

Kad avietės neapšaltų, rudenį (prieš šal­čius) ūglius patartina prilenkti taip, kad jie būtų ne aukštesni kaip 30—40 cm.

Pasenę avietynai atjauninami. Iškasami seni krūmai, o plotas gausiai patręšiamas organinėmis trąšomis. Per metus priauga jaunų atžalų. Atjauninant kas 5 —6 metai, avietynas toje pačioje vietoje gali derėti 12— 15 metų.

Aviečių Derliaus nuėmimas. Avietės skinamos, kai uogos įgyja veislei būdingą spalvą. Kad jos nesusimaigytų ir geriau laikytųsi, skinama drauge su vaiskočiais ir žiedsosčiais. įprasti­nėmis sąlygomis avietės išsilaiko ne ilgiau kaip parą, apie 0°C temperatūroje — iki 7 parų. Ant aviečių dažnai būna avietinių vabalų lervų. Norint jas pašalinti, uogas reikia pa­merkti ir palaikyti 10—15 min šaltame drus­kos tirpale (20 g druskos į 1 1 vandens). Ler­vos iškyla, ir jas lengva nupilti.

Aviečių Ligos. Žievėplaišą sukelia avietinis dvyngrybis. Pažeidžiami jauni, žali ūgliai. Vidur­vasarį ant jų, aplink lapkočių prisegimo vie­tas, atsiranda rausvai violetinių dėmių. Ūg­liams medėjant, dėmių vietose žievė pašviesė-ja, įdumba, o vėliau pleišėja ir lupasi. Tokie ūgliai kitais metais neišsprogsta, o jeigu sula­poja, tai nežydi ir nedera. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistame stiebe. Labiau plinta tankiuose ayietynuose, nevienodai drėgnoje dirvoje, pažeistoje ūglių žievėje.

Degulius sukelia avietinis svylagrybis. Pažeidžiami aviečių stiebai, ūgliai, lapai, uogos. Ant jaunų ūglių vasaros pradžioje atsiranda smulkių, apvalių, pilkšvų ar rusvų dėmelių su ryškiai raudonais pakraščiais. Ant stiebų dėmės būna apvalios, kiek iškilu­sios, raudonos. Vėliau jos didėja, įdumba ir susilieja išilgai stiebo, sudarydamos vagutes. Pažeisti audiniai kamštėja, džiūsta, kekės nyksta, uogos nudžiūsta, dažnai nudžiūsta ir visas augalo stiebas. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja pažeistose augalo dalyse. Birželio pradžioje vėl ima produkuoti konidijas (spo­ras), kuriomis plinta per vasarą. Grybo vys­tymąsi skatina per tankūs avietynai, šiltas ir drėgnas oras.

Aviečių Kenkėjai. Avietėms kenkia apie 60 rūšių vabzdžių. Vieni jų pažeidžia šaknis, kiti — žiedus, dar kiti — pumpurus ir ūglius. Dau­guma kenkėjų minta aviečių lapais. Daug yra polifagų, t.y. vabzdžių, kurie kenkia ne tik avietėms, bet ir žemuogėms, braškėms, erškėčiams.

Avietinis žiedgraužis. Vabalai nedideli (2—3 mm ilgio), juodi. Jie žiemoja po nukri­tusiais lapais, žolių liekanomis, dirvos grums­teliais, o pavasarį maitinasi jaunais aviečių lapais, išgrauždami juose skyles. Patelės kiau­šinius deda į žiedpumpurius. Padėjusios kiau­šinėlį, pagraužia žiedkotį. Netrukus žiedpum­puris nukrinta žemėn. Jame iš kiaušinėlio išsirita lerva, kuri vėliau virsta lėliuke. Vasa­ros II pusėje išsirita vabalai, kurie apgraužia žemuogių, braškių ir kitų augalų lapus. Pas­kui eina į žiemojimo vietas. Patartina neso­dinti aviečių šalia žemuogių ir braškių; krau­nantis žiedpumpuriams ir vasarai baigiantis, kai vabalai maitinasi, augalus purkšti 0,2— 0,3% chlorofosu.

Labai dažnas Lietuvoje paprastasis avieti-nukas. Vabalai žiemoja dirvoje 5—25 cm gy­lyje. Iš dirvos jie išlenda, pakilus dirvos tem­peratūrai iki 12° C. Vabalai maitinasi lapais, vėliau — aviečių žiedpumpuriais ir žiedais. Patelės kiaušinius deda į žiedus. Išsiritusios lervos iš pradžių maitinasi žiedais, vėliau uogų užuomazgomis ir uogomis. Lervos 6 mm ilgio, sulinkusios, į abu galus siaurėjančios, geltonos. Uogoms pradėjus nokti, lervos iš jų išlenda, krinta žemėn ir ten žiemoja. Kenkė­jus galima sunaikinti, surenkant pažeistas uogas į sandarų indą. Rudenį po krūmais perkasama dirva (tuomet žūsta daug lervų ir vabalų). Žiedpumpuriams kraunantis, augalai purškiami 0,1—0,2% chlorofosu.

Avietinis stiklasparnis labiau paplitęs blogai prižiūrimuose avietynuose. Vikšrai 25—30 mm ilgio, balsvai pilki, apaugę pilkais plaukeliais, galva ir krūtinės skydelis gelsvai rudi. Žiemoja vikšrai aviečių stiebuose. Dru­giai skraido birželio ir liepos mėnesį, kiauši­nėlius deda ant žemės ties aviečių kelmeliais. Išsiritę vikšrai įsigraužia į stiebą. Tose vieto­se susidaro sustorėjimas. Pažeisti ūgliai ap­miršta.

Plačiai paplitusi avietinė pumpiirinė kan­dis. Vikšrai yra 7—9 mm ilgio, ryškiai geltoni, juoda blizgančia galva. Žiemoja jie baltuose voratinkliniuose kokonuose po žievės atplai­šomis. Pavasarį, aviečių pumpurams brinkstant, jie išlenda iš žiemojimo vietų, įsigraužia į pumpurus ir juos iš vidaus ėda. Prie tokių pumpurų matyti rusvų išmatų. Vikšras pum­pure virsta lėliuke. Pražydus avietėms, iš lė­liukių išsirita drugiai, kurie deda kiaušinius į žiedus (drugelis ištiestais sparnais būna 11 —14 mm pločio). Vikšrai maitinasi uogų žiedsosčiu, o uogoms ėmus sirpti, išlenda ir pereina į žiemojimo vietas. Kenkėjas ypač pavojingas ankstyvosioms aviečių veislėms. Avietiniai stiklasparniai ir kandys naikina­mos vėlai rudenį arba anksti pavasarį: išpjaustomos sausos šakos, krūmai nupurškiami 1,5% nitrafeno skiediniu; pavasarį, kai kan­džių vikšrai išsiskirsto ant ūglių (pumpurams sprogstant), purškiama 0,3% chlorofoso skie­diniu.

Individualiuose soduose patartina, prieš sodinant avietes, 1—2 metus auginti žirnius, pupas, svogūnus, česnakus, vengti braškių ir aviečių kaimynystės. Augalus geriau purkšti ramunių, pelynų, pušų spyglių, česnakų, svo­gūnų lukštų, bulvienojų, pomidorų lapų ant­pilais ir nuovirais; naudingus vabzdžius privi­lioti įvairiais žydinčiais augalais (facelijomis, krapais,    morkų   sėklojais,    petražolėmis).
Avietės.