Daržinė pupelė – Phaseolus vulgaris L.
Lietuviški sinonimai : lovė, pupenis, šabalbonas, šabalbonė, šebelė.
Kilusi iš Pietų ir Vidurio Amerikos. Labai senas kultūrinis augalas, dabar paplitęs visose pasaulio šalyse. Europoje auginamas nuo 1542 m..
Vaistams vartojamos nevisiškai prinokusios ankštys (Pericar-pium Phaseoli).
Morfologinės-botaninės savybės. Pupinių (Fabaceae) šeimos vienmetis, 20-40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, prie pamato sumedėjęs, briaunotas, šakotas, plaukuotas, kartais plikas. Lapai neporomis plunksniški, trilapiai; lapeliai 7-15 cm ilgio, smailaviršūniai, lygūs arba raukšlėti, plaukuoti. Žiedai 2-8, 0,8- 1,5 cm ilgio, po 2, rečiau po 3 retose kekėse. Vainikėlis dažniausiai baltas. Ankštys 4-20 cm ilgio ir 1-2,5 cm pločio, tiesios arba truputį lenktos, apvalios ar suplotos, su įvairios formos snapeliu, gelsvos, žalsvos, rusvos, su 4-10 sėklų. Sėklos labai įvairios formos ir spalvos.
Žydi birželio-rugpjūčio mėn., sėklos subręsta rugsėjo mėn. 1000 sėklų svoris 300-400 g.
Pupelės auginamos maistui visose pasaulio šalyse. Yra išvesta daug jų veislių.
Agrotechnika. Pupelėms parenkama gerai įdirbta, priešsėliui tręšta mėšlu dirva, neužpavėsintoje vietoje. Nuėmus priešsėlf, tręšiama fosforo ir kalio trąšomis (po 90 ir 120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Rudenį dirva ariama 25 cm gyliu, pavasarį kelis kartus kultivuojama ir akėjama. Pupelės sėjamos pražydus ievoms arba alyvoms, eilėmis kas 60 cm, tarp augalų – 8-10 cm, įterpiamos iki 2-3 cm gylio; 1 ha apsėti reikia, apie 100 kg sėklų. Pupelės jautrios šalnoms, daigai 0 °C temperatūroje neauga, o kiek žemesnėje ir visai sunyksta. Sudygsta per 12-15 dienų.
Per vegetaciją dirva purenama kelis kartus: augalams dygstant, išaugus pirmiesiems tikriesiems lapams, o vėliau pagal reikalą. Prieš purenant antrą kartą papildomai tręšiama mineralinėmis trąšomis ir praretinama, paliekant 10-12 cm tarpus tarp daigų. Vėliau purenama, pradėjus augti piktžolėms ir susidarius dirvos plutai.
Žaliavos ruošimas. Vaistams ruošiamos tik tų pupelių ankštys, kurių sėklos šiaudų arba balzganos spalvos. Augalai su nevisiškai subrendusiomis ankštimis išraunami ir padžiaunami pastogėje. Augalams apdžiūvus, ankštys nuskinamos, išaižomos, pašalinamos pajuodusios ir supelėjusios, o kokybiškos džiovinamos gerai vėdinamoje, uždaroje patalpoje. Išdžiūvusios ankštys turi būti sraigtiškai susisukusios, 5-20 cm ilgio, paviršius pilkai gelsvas arba gelsvai baltas, vidus gelsvas su balta plona plėvele, bekvapės, specifinio skonio. Žaliavoje stiebų ir lapų gali būti ne daugiau kaip 2%, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip 3%. Ji pakuojama į maišus ir laikoma gerai vėdinamoje, sausoje patalpoje ant lentynų. Laikymo trukmė nenustayta.
Ankštyse yra 0,75% inozito, apie 1% sacharozės, amino rūgščių (arginino, tirozino, leucino, lizino, triptofano, asparagino), alkaloidų (trigonelino, alantoino), organinių rūgščių, fitosterolio, hemiceliuliozės (iki 46%), kobalto, vario, nikelio ir kt..
Ankščių nuoviras skatina šlapimo rūgšties išsiskyrimą, mažina cukraus kiekį kraujyje, juo gydoma cukraligė, inkstų akmenligė. Iš subrendusių pupelių sėklų gaminamas preparatas nuo kai kurių kraujo ligų.