Blog

Paprastasis čiobrelis – Thymus serpyllum L.

Lietuviški sinonimai : čambrukai, čebras, čebrelis, čebriukas, čepronėlis, čiobras, čiumbrelis, dievaitis, maironas, timijonas, tirnkus, timkužis.

Paplitęs Skandinavijoje, Vakarų ir Vidurio Europoje, Vakarų ir Rytų Sibire.

Žolė (Herbą Serpylli) vartojama farmacijos, parfumerijos, li­kerių ir konservų pramonėje. Tai vieni iš medingiausių augalų. Iš 1 ha ploto bitės suneša iki 380 kg nektaro. Jie šaknimis sutvirtina dirvožemį ir tuo apsaugo jį nuo vandens ir vėjo ero­zijos.

Morfologinės-botaninės savybės. Paprastasis čiobrelis yra notrelinių (Lamiaceae) šeimos, 10-30 cm ilgio, daugiametis puskrū­mis. Pagrindinis stiebas gulsčias, sumedėjęs, apskritas, bet kurioje vietoje įsišaknijantis, užsibaigia bežiede palaipa arba retkarčiais žiedine šakute. Žiedinės šakelės iki 13 cm aukščio, stačios arba kylančios, apskritos arba neryškiai keturbriaunės, ištisai plaukuotos; po žiedynu plaukeliai ilgesni, atsilošę. Lapai trumpakočiai, lancetiški, elipsiški arba pailgi, 4-10 mm ilgio, 1,2-4 mm pločio, prie pagrindo blakstienoti, su taškinėmis liaukutėmis. Žiedynai šakelių viršūnėse dažniausiai galvutės pavidalo. Taurelė varpiška, 4- 4,5 mm ilgio, tamsiai purpurinė, išorinė pusė plaukuota; jos 3 vir­šutiniai danteliai lancetiški, o 2 apatiniai yliški. Vainikėlis beveik dvigubai ilgesnis už taurelę, rausvai violetinis, rausvas arba bals­vas. Vaisiai beveik apskriti, apie 0,6 mm ilgio, tamsiai rudi, lygiu paviršiumi. 1000 vaisių sveria 0,2-0,3 g.

Žydi birželio-liepos mėn., vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsė­jo rnėn.

Lietuvoje iki šiol žinoma 4 paprastojo čiobrelio varietetai ir 6 formos, kurios paplitusios sausuose smėlynuose. Dažniausiai ap­tinkamos jauriniuose dirvožemiuose, išretėjusiuose pušynuose, ant pylimų, pakelėse. Augalas dažnas Varėnos, Alytaus, Jurbarko, Mo­lėtų, Tauragės, Vilniaus ir kituose smėlinių dirvų rajonuose.

Agrotechnika. Čiobreliui parenkama neužpavėsinta ir nuo at­šiaurių vėjų apsaugota priesmėlio dirva. Priešsėlį nuėmus, dirva suariama apie 25 cm gyliu, į 1 ha išberiama 60 kg fosforo ir 40 kg kalio trąšų veikliųjų medžiagų ir suakėjama.

Dauginamas sėklomis, gyvašakėmis ir kerelių dalijimu. Daugi­nant kereliais, jau antraisiais metais gaunamas žolės derlius. Ru­denį arba anksti pavasarį pirmamečiai stiebeliai su 1-3 šaknelė­mis atskiriami nuo kerelio ir tuojau pat sodinami 5-6 cm gyliu. Atstumas tarp augalų 15 cm, o tarp eilių priklauso nuo ūkyje tu­rimos technikos (0,4-0,6 m). Vienam arui apsodinti reikia 150- 170 tūkst. stiebelių su šaknelėmis. Stiebeliams prigijus, patręšiama azoto trąšomis (40 kg/ha veikliųjų medžiagų).

Vegetacijos metu čiobrelius reikia kelis kartus ravėti ir purenti tarpueilius. Ligos ir kenkėjai didelės žalos jiems nepadaro.

Toje pačioje vietoje galima auginti 2-3 metus. Žaliava pjau­nama augalams žydint. Jeigu čiobreliai peržydės ir subrandins sėk­las, tai sekančiais metais atžels tik apie ketvirtadalį augalų. Ge­riausia juos nupjauti rugpjūčio viduryje, tada iki rudens atželia nauji stiebeliai ir augalai pasiruošia žiemojimui.

Žaliavos ruošimas. Vaistinei žaliavai pjaunama antžeminė nesumedėjusi augalų dalis. Džiovinama pastogėje, palėpėje arba ki­toje nuo saulės apsaugotoje ir gerai vėdinamoje vietoje. Džiovinant džiovykloje, temperatūra negali būti aukštesnė kaip 40 °C.

Išdžiovinta žaliava persijojama pro metalinius sietelius. Iš vieno ha gaunama iki 70 cnt nedžiovintos žaliavos. Iš 100 kg ža­lios žolės gaunama 32-34 kg sausos.

Sausa žaliava turi būti malonaus kvapo, kartoka, kiek deginan­čio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13%, stambių stiebų ir šaknų – ne daugiau kaip 10%, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip po 1%.

Sausa žaliava pakuojama po 50-70 kg į pakus arba po 20- 25 kg į maišus ir laikoma (atskirai nuo kitų vaistinių augalų) sau­soje, gerai vėdinamoje patalpoje (ant stelažų arba lentynų). Lai­kymo trukmė 1-3 metai.

Skirtingų taksonų čiobreliuose susikaupia 0,12-0,27% eteri­nio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro timolis (apie 30%), karvakrolis (apie 20%), cimolas, pinenas ir kiti komponentai; be to, dar yra apie 7% raugintų, iki 9% mineralinių medžiagų, apie 17 mg% vitamino C, dervų, flavonoidų,’organinių rūgščių.

Paprastasis čiobrelis vartojamas pertusino gamyboje, jo žolės nuoviras – nuo bronchito su kosuliu, nemigos, kvėpavimo takų sutrikimų. Iš jo pagaminti preparatai bei eterinis aliejus tinka įtry­nimams, aromatinėms vonioms, kompresams. Žiedai dar vartoja­mi kulinarijoje ir vaistinių arbatų gamyboje, o žolė kaip prieskonis maisto pramonėje.

Čiobrelį galima auginti kaip malonaus aromato dekoratyvinį augalą, ypač sausuose ir nederlinguose dirvožemiuose.

Keturbriaunis čiobrelis – Thymus pulegloides L. Paplitęs Šiau­rės, Vakarų ir Vidurio Europoje.

Keturbriaunis čiobrelis neįtrauktas į Valstybinę farmakopėją, tačiau mūsų respublikoje jis vartojamas tiems patiems tikslams kaip ir paprastasis čiobrelis.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, 10-25 cm aukš­čio puskrūmis. Stiebas sumedėjęs, kylantis, ties pamatu įsišakni­jantis, viršutinė dalis ryškiai keturbriaunė; briaunos plaukuotos. Pagrindinio stiebo viršūnėje susiformuoja žiedynas. Lapai trum-pakočiai, plačiai kiaušiniški arba elipsiški, 5-18 mm ilgio ir 2- 10 mm pločio, su taškinėmis liaukutėmis, pliki arba kartais kiek plaukuoti, ties pagrindu blakstienotu pakraščiu. Žiedynai galvutės arba varpos pavidalo, apatiniai menturiai dažniausiai reti, viršu­tiniai sutankėję; apatinės pažiedės tokios kaip lapai, viršutinės smulkesnės, trumpesnės už žiedus. Taurelė 2,5-4 mm ilgio, kiek plaukuota, rausvai violetinė arba tamsiai purpurinė, jos viršūnė su dygliškais danteliais. Vainikėlis 4-6 mm ilgio, šviesiai purpuri­nis, kartais baltas, plikas. Vaisiai beveik apskriti, 0,5-0,75 mm il­gio, lygiu paviršiumi, tamsiai rudi.

Žydi birželio-rugsėjo mėn., vaisiai sunoksta rugpjūčio-spalio mėn.

Lietuvoje iki šiol žinomi 3 keturbriaunio čiobrelio porūšiai, 8 varietetai ir 1 tarprūšinis hibridas. Minėti čiobrelio taksonai auga kalkingose neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos gerai dre­nuojamose ir orui laidžiose dirvose. Lietuvoje dažniausiai papli­tęs priemolio, priesmėlio dirvose, dirvonuose, sausose pievose, pa­kelėse Alytaus, Ukmergės, Molėtų, Švenčionių, Šilalės, Kelmės bei Vilkaviškio rajonuose.

Agrotechnika. Čiobreliui parenkama nepiktžolėta, neužpavėsinta ir nuo atšiaurių vėjų apsaugota, neutralios reakcijos dirva. Dauginimas, tręšimas ir kiti darbai analogiški paprastajam čiob­reliui.

Žaliavos ruošimas. Vaistinė žaliava ruošiama, pakuojama ir laikoma kaip paprastojo čiobrelio. Keturbriaunis čiobrelis yra aukš­tesnis už paprastąjį ir stiebeliai jo daugiausia statūs. Derlius ke­liais centneriais didesnis už paprastojo čiobrelio.

Skirtingų taksonų augaluose susikaupia 0,11-0,98% eterinio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro karvakroiis ir kiti fenoiiniai junginiai (iki 40%). Žaliavoje rauginių, mineralinių me­džiagų, vitamino C, dervų, flavonoidų, organinių rūgščių panašūs kiekiai kaip ir paprastojo čiobrelio.

Keturbriaunio čiobrelio žaliava vartojama tiems patiems tiks­lams kaip ir paprastojo. Jis taip pat medingas ir tinka gėlynams.