Plačialapis gyslotis

Plačialapis gyslotis – Plantago major L.

Lietuvuški sinonimai : kelio letena, kelio retiniai, kelretinis, trauklapis, trūkžolės.

Paplitęs visoje Europoje, išskyrus arktines sritis, taip pat Kau­kaze, Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Irane, Indijoje, Mongolijoje, Kinijoje, Japonijo­je, Korėjoje. Kituose kontinentuose yra užneštinis.

Vietinės floros ir kai kurios introdukuotos gysločio rūšys pra­dėtos Lietuvoje plačiau tirti 1960 m.

Be plačialapio gysločio, farmacijoje vartojamos ir kitos rūšys: tai siauralapis (P. lanceotata L.), trumpakotis (P. media L.) ir smiltyninis (P. indica L.).

Morfologinės-botaninės savybės. Plačialapis gyslotis – daugia­metis, žolinis, gyslotinių (Plantaginaceae) šeimos augalas. Lapai sveiki, lygiakraščiai, kiaušiniški arba elipsiški, su 3-7 lankiško-mis gyslomis, 2-10 cm ilgio, 1,5-7 cm pločio, ilgako­čiai, pliki arba kiek plaukuoti, susitelkę į skrotelę. Ziedynkotis be­lapis, negiliai tankiai vagotas, plikas arba šiek tiek plaukuotas. Žiedynas – cilindriška, 2-15 cm ilgio tanki varpa. Vainikė­lis gelsvai žalias, 2 mm ilgio, vamzdiškas, pievinis. Kuokeliai 4, apie 2 kartus ilgesni už vainikėlį. Vaisius – kiaušiniška, su 8 (kar­tais daugiau) sėklomis dėžutė. Sėklos tamsiai rudos, įvairios for­mos, smulkios, 1 mm ilgio. 1000 sėklų sveria 0,23.

Žydi nuo gegužės-birželio mėn. iki rudens. Lietuvoje savaime auga pievose, pakelėse, pagrioviuose, daržuose, prie takų.

Agrotechnika. Respublikoje rekomenduotinos auginti plačiala­pio ir ypač siauralapio gysločio rūšys. Gyslotis gerai auga juod­žemio, priemolio, pakankamai drėgnose priesmėlio dirvose. Ne­tinka sunkūs molio dirvožemiai. Toje pačioje plantacijoje augina­mas 3-5 metus. Priešsėlis – kaupiamieji arba žiemkenčiai. Dirva rudenį giliai suariama (20-25 cm). Anksti pavasarį kultivuoja­ma, akėjama ir lengvai privoluojama. Jeigu priešsėlis nebuvo tręš­tas mėšlu, tai juo tręšiama prieš ariant (20-40 t/ha), o suarus – mineralinėmis trąšomis (fosforo ir kalio po 60 kg/ha). Azoto trąšos (60 kg/ha veikliųjų medžiagų) išbarstomos į tarpueilius au­galams sudygus. Kitais auginimo metais augalai tręšiami tomis pačiomis mineralinių trąšų normomis.

Dauginamas sėklomis. Sėklos dygsta 25-30 °C temperatūroje. Sėjama rudenį arba anksti pavasarį prieš pavasarines šalnas. Pa­sėtos vėlyvą pavasarį nestratifikuotos sėklos labai blogai dygsta. Siauralapio gysločio sėklos gerai dygsta 15-30 °C temperatūroje.

Sėklų norma – 6 kg/ha, įterpimo gylis -0,5-1,0 cm, o rudenį visai neįterpiama. Sėklas galima sėti daržovių sėjamąja.

Sėjama įvairaus pločio tarpueiliais  (25, 30, 45, 60 cm) . Botanikos instituto tyrimų duomenimis, racionaliausia sėti šalia viena kitos dvi eilutes po 50 crn tarpueiliais. Taip gaunamas didesnis derlius, galima mechanizuotu būdu naikinti piktžoles, o tankiai suaugusių augalų lapai būna pakilę nuo žemės. Tai leng­viau nuimti lapų derlių ir žaliava būna ne tokia užteršta.

Daigai lėtai auga, todėl plantaciją reikia rūpestingai prižiūrė­ti- ravėti, purenti tarpueilius. Pirmą kartą kultivuojama auga­lams sudygus.

Trumpakočio gysločio lapai elipsiški arba kiaušiniški, trumpa-kočiai arba bekočiai, abipus plaukuoti. Varpos cilindriškos, tan­kios. Kuokeliai violetiniai, 4-5 kartus ilgesni už vainikėlį. Dėžu­tė su 4 smulkiomis (1,9 mm ilgio) sėklomis.

Žydi nuo gegužės-birželio mėn. iki rudens. Auga sausose pie­vose, pagrioviuose, pakelėse, miškų aikštelėse, dažniausiai karbo­natiniame dirvožemyje.

Siauralapio gysločio žiedstiebis vagotas. Lapai siauri, lance-tiški. Žiedynai trumpi, beveik kiaušiniški. Dulkinės šviesiai gel­tonos. Sėklos stambios, elipsiškos (iki 3 mm ilgio).

Žydi gegužės-rugsėjo mėn. Auga sausesnėse pievose ir užlie­jamų pievų aukštesniuose bei vidutinio aukštumo lygmenyse, miš­ko aikštelėse, senose dobilienose, dirvonuose. Minėtos gysločių rū­šys yra daugiamečiai augalai ir paplitę visoje respublikoje.

Smiltyninis gyslotis – vienmetis, kartais dvimetis augalas. Jis skiriasi nuo aukščiau minėtų lapuotu, šakotu stiebu, gerokai smul­kesniais linijiškais lapais bei tankiomis, apskritomis varputėmis, susitelkusiomis stiebo viršūnėje ir ant šoninių šakų. Vaisius – elipsiška dvilizdė dėžutė. Sėklos tamsiai rudos, elipsiškos, blizgan­čios, didelės (2,5 mm ilgio).

Žydi birželio-liepos mėn. Auga smėlėtuose laukuose, krantuo­se, ant geležinkelio pylimų. Paplitęs tik Pietryčių Lietuvoje.

Farmacijos pramonei auginamas labai panašus į šią rūšį blu-sinis gyslotis (P. psylium L.).

Nors gysločiai labai paplitę respublikoje, bet ištisinių bei di­desnių augimviečių nesudaro, be to, dažnai auga užterštose vie­tose ir vaistinei žaliavai netinka. Todėl šį augalą, kurio žaliavos paklausa respublikoje gana didelė, reikia auginti.

Plačialapis gyslotis dažnai, ypač antraisiais trečiaisiais augi­nimo metais, serga miltlige, dėl to nukenčia vaistinė žaliava. Siau­ralapis gyslotis šia liga sergant nepastebėtas.

Žaliavos ruošimas. Priklausomai nuo meteorologinių bei augi­nimo sąlygų lapai skinami 1-2 kartus per metus, pirmą kartą – pradėjus augalams žydėti, antrą -po 1-2 mėnesių. Lapų derlių reikia nuimti tokiu laiku, kad iki žiemos išaugtų nauja lapų skro­telė. Lapai skinami visiškai išsivystę, nepažeisti, su trumpu lapko­čiu arba pjaunama su dalgiais ar šienapjovėmis su specialiais įtaisais visa antžeminė dalis (3-5 cm aukščio virš žemės paviršiaus). Prigludę prie dirvos nupjaunami pjautuvais. Po to iš žaliavos iš­renkami tik lapai ir džiovinami paskleidus plonu sluoksniu pasto­gėje, palėpėje, specialioje džiovykloje ar kitoje nuo saulės ir lie­taus apsaugotoje vietoje. Apšildomoje džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40-50 °C.

Gerai prižiūrint pasėlį per metus iš 1 ha gaunama iki 70-90 cnt lapų. Iš 100 kg žalių lapų gaunama 22-23 kg sausų. Sėklų der­lius nuimamas, kai paruduoja apatinė varpų dalis. Nupjauti žie­dynai apdžiovinami, sėklos iškuliamos ir išvalomos. Plačialapio gysločio sėklų derlius -4-6, blusinio – 6-7 cnt/ha.

Išdžiūvę lapai (Folia Plantaginis) turi būti sveiki, žalsvi, be kvapo, kartoki, truputį sutraukiantys. Drėgmės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 14%, pajuodavusių, parudavusių, pageltusių la­pų-ne daugiau kaip 5%, smulkių dalelių, praeinančių pro 3 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 2%, kitų gysločio da­lelių — ne daugiau kaip po 1 % .

Žaliava pakuojama po 20-25 kg į pakus ar maišus ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinkama iki 2 metų.

Plačialapio ir siauralapio gysločio lapuose yra apie 5% glei­vių, iki 10% rauginių medžiagų, iki 38 mg% (žalioje medžiagoje) vitamino C ir 72 mg% karotino, glikozido aukubino, fermen­tų, vitamino K, organinių rūgščių (gintaro, oksalo, citrinos, cho-linės), mineralinių medžiagų, nedidelis kiekis alkaloidų, karčiųjų medžiagų. Gysločių sėklose yra iki 15% riebalų, steroidinių saponi-nų, trisacharido planteozės. Daugiausia gleivių yra smiltyninio ir blusinio gysločio sėklose (apie 10%) .

Plačialapio gysločio (kartais ir kitų rūšių) lapų preparatai var­tojami virškinimo trakto, kvėpavimo takų ligoms gydyti, atsikosė­jimui palengvinti, išoriškai – kraujavimui sulaikyti, sumušimams, žaizdoms, odos uždegimams, vabzdžių įkandimams gydyti.

Iš plačialapio gysločio lapų gaminamas plantagliucidas (poli­sacharidų kompleksas). Sio gysločio žalių lapų sultis sumaišius su blusinio lapų sultimis, gaunamos gysločio sultys (Succus Planta­ginis) .

Minėti preparatai suaktyvina skrandžio funkcijas ir gydo gas­tritą, skrandžio, dvylikapirštės žarnos opaligę, žarnų uždegimą. Yra duomenų, kad gyslotis tinka sklerozei gydyti.

Iš gysločių lapų ir kitų augalų mišinio Švenčionių farmacijos vaistažolių fabrikas gamina arbatą (Speciei pectoralis) nuo bron­chito. Gysločio sėklų (Semen Plantaginis) nuoviras vartojamas nuo dizenterijos ir lėtinio viduriavimo, taip pat nuo lėtinio vidurių užkietėjimo; iš jų gaminamas preparatas purgenolis.