Alpinariumas – tai nedidelis Alpių kalnelis jūsų sode, kur šalia akmenų puikiai dera Alpių kalnų vietovių žoliniai žydintys augalai. Tačiau alpinariume jokiu būdu negalima maišyti augalų rūšių, t. y. kartu sodinti Alpių regiono augalus su kitais laukų ir pievų bei sodo augalais. Priešingu atveju prarandama pagrindinė alpinariumo augalų paskirtis – pademonstruoti tik Alpių kalnų augalams būdingus ypatumus.
Kad augalai atrodytų natūraliai, juos sodinti reikia tarp akmenų, ant paaukštinimo, kalnelio. Kiekvieno alpinariumo pagrindą sudaro reljefo slenksčiai ir meninis įvairių savo forma bei dydžiu uolų nuolaužų ir akmenų išdėstymas. Įdomu tai, kad jeigu akmenų rieduliai ir uolų nuolaužos priklauso skirtingiems kalnų mineralų tipams, jie skiriasi ir savo atspalviais – nuo šokoladinio iki šviesiai pilko.
Alpinariumas kuriamas pakankamai ilgą laiką, tačiau sodininkų akis džiugina dešimtimis metų. Tam, kad alpinariumo augalai normaliai vystytųsi ir augtų, sodinių vietas reikia iš anksto aprūpinti derlinga žeme, praturtinta maistingomis medžiagomis, su pastovia optimalia drėgme ir geru drenažu.
Alpinariumo augalai grupuojami atsižvelgiant į jų biologines savybes: apšvietimo ir šilumos poreikį, atsparumą vėjams ir pan. Alpinariumą reikia reguliariai ir sąžiningai prižiūrėti: laistyti ir papildomai prisodinti augalus, ravėti ir purenti dirvą, tręšti organinėmis – mineralinėmis trąšomis, sėti žolių sėklas. Nuo kruopščios alpinariumo priežiūros priklauso ne tik šių originalių ekspozicijų dekoratyvinės savybės, bet ir jų atsparumas, „gyvenimo“ laikotarpio trukmė.
Akmenų sodams ypatingą spalvingumą ir natūralumą suteikia vandens telkiniai (miniatiūrinis ežerėlis, upeliukas, kaskados, vandens griovelis). Šalia vandens telkinių sodinama tam tikra pakrančių augmenija, kuri įrėmintų vandens „veidrodį“, tačiau jokiu būdu jo neuždengtų. Labai išlošia tie sodininkai, kurie vandens tėkmę (kaskadą, upelį) nukreipia iš vienos kurios nors pusės, kad ji nenukreiptų viso dėmesio nuo alpinariumo. Taip įrengus vandens tėkmę, pakrančių augmenija natūraliai įrėmins ją ir natūraliai įsikomponuos į formuojamas akmenų juostas.
Palyginus nedidelius tarpus tarp akmenų riedulių ir uolų nuolaužų geriausia paversti į vejas, pasodinant šiose vietose tokius gražiai žydinčius augalus kaip čiobrelis, šilokas, glažutė, šliaužiantys gvazdikai, šluotelinis flioksas, kurie be grožio dar gali suformuoti ir pakankamai purią bei sultingą velėną.