Laipiojantis erškėtis, priežiūra

Laipiojančių erškėčių grupę sudaro erškėčiai, ku­rių laipiojantieji arba šliaužiantieji stiebai užauga iki 3-4 m ilgio. Nuo kitų erškėčių grupių jie skiriasi tuo, kad jų žiedai susidaro tik ant antramečių ir senesnių stiebų. Žydėjimo   mėtų   šie   erškėčiai   yra   ypač   dekoratyvus.

Iš jų liaunų, žiedais apkibusių stiebų galima sudaryti gra­žias girliandas, arkas, piramides, papuošti tvoras, namų sienas, pavėsines, kolonas, akmenines atramines sie­neles.

Šie erškėčiai kilę iš kelių savaime gamtoje augančių erškėčių rūšių, kurių svarbiausios yra gausiažiedis, prerijinis, vichuro.

Yra laipiojančių erškėčių, kurie mutacijos keliu kilo iš kitų erškėčių grupių. Pavyzdžiui, yra gauta laipiojan­čių veislių iš poliantinių erškėčių ‘Orange Triumph’, ‘Eva Teschendorff. Savo lapais, žiedais, dygliais ir kitais po­žymiais šie laipiojantieji erškėčiai nesiskiria nuo pagrin­dinių veislių, tačiau jų stiebai užauga iki 1,5 m aukščio.

Laipiojantieji erškėčiai labai sparčiai auga. Pavaduo­jantieji stiebai (kurie kitais metais išaugina žiedus) per vasarą užauga iki 4-5 metrų ilgio. Dauguma veislių gali išleisti labai daug stiebų. Vegetacijos pradžioje ir vėliau, vasarą, krūmo pagrinde galima pastebėti labai daug sprogstančių pumpurų. Jie yra išsidėstę labai tan­kiai ir todėl stelbia vienas kitą. Iš šitų pumpurų tik ne­daugelis išaugina stiprius stiebus, kurie gali pavaduoti nužydėjusius stiebus. Didesnė pumpurų dalis išaugina silpnas    šakutes,    kurios    apsunkina    augalo    priežiūrą, menkina jo dekoratyviškumą. Po keleto metų tokius krū­mus sunku tinkamai prižiūrėti: pašalinti iki pagrindo pa­senusius stiebus, žiemai juos prilenkti ir gerai pridengti. Be to, jeigu paliekami visi stiebai (kai kurios veislės jų gali per vasarą išauginti iki 200 ir daugiau), tai jie ne­spėja tinkamai pasiruošti žiemai (sumedėti) ir dažnai nu­šąla arba nukenčia nuo ligų. Pavasarį tokius stiebus ten­ka pašalinti, ir tais metais laipiojantieji erškėčiai jau nežydi.  Mūsų  tyrimai  parodė,  kad  respublikos  klimato sąlygomis reikia riboti laipiojančių erškėčių stiebų skai­čių. Pakanka viename krūme palikti 3-5 žydinčius stie­bus ir tiek pat pavaduojančių. Visus kitus reikia siste­mingai šalinti.

Taip prižiūrimi laipiojantieji erškėčiai gražiai atro­do, o svarbiausia, jų stiebai turi labai geras augimo bei vystymosi sąlygas, suspėja iki šalčių sumedėti ir gerai peržiemoja. Erškėčiai geriau pasiruošia žiemojimui ir tuo atveju, kai nužydėję stiebai tuoj pat pašalinami. Taqiau tenka prisiminti, kad nužydėjusius stiebus galima šalinti tik tada, kai yra 4-5 gerai augą stiprūs pavaduojantieji stiebai. Jeigu tokių stiebų dėl kurių nors prie­žasčių nėra arba jie silpni, tai nužydėję stiebai nešali­nami, bet paliekami žydėti sekantiems metams. Sekan­čių metų pavasarį tokių paliktų stiebų žiedinės šakutės sutrumpinamos iki 1-2 pumpurų. Iš jų išauga naujos žiedinės šakutės. Tačiau ilgiau kaip dvejus metus stie­bus palikti netikslinga, nes vėliau jie menkiau žydi, o susenusius ir šakotus stiebus sunkiau prižiūrėti.

Laipiojantieji erškėčiai paprastai per vasarą žydi tik vieną kartą. Pakartotinai žydi tik pusiau laipiojančios formos, pvz., ‘New Dawn’ veislė. Žydėjimo laikas ir truk­mė priklauso nuo veislės. Ankstyviausios veislės prade­da žydėti birželio mėn. pabaigoje, o vėlyviausius – lie­pos mėn. pabaigoje. Erškėčiai žydi nuo 20 iki 60 dienų.

Tipiškos laipiojančių erškėčių veislės turi nedidelius 2-3 cm skersmens žiedus. Tačiau yra veislių, kurių žie­dai žymiai didesni (8-10 cm). Žiedų spalva taip pat la­bai įvairi: balta, rožinė, raudona, reč(iau geltona. Yra veislių su pilnaviduriais žiedais, bet neretai sutinkamos ir tuščiavidurės veislės. Žiedai dažniausiai bekvapiai ar­ba silpnai kvapūs. Tik nedaugelio veislių žiedai turi la­bai stiprų kvapą, pvz.: ‘Marie Levet’, ‘Aelita’ ir kai ku­rios kitos.

Žiedai susitelkę šluotelėmis po 20-40 žiedų kiekvie­noje. Žiedynai išlieka dekoratyvūs 30-40 ir daugiau die­nų. Tai paaiškinama tuo, kad ne visi žiedai žiedyne pra­žysta vienu metu. Tenka pažymėti, kad tuščiaviduriai žiedai dažniausiai žydi žymiai ilgiau, negu pilnaviduriai. Žiedynai ant stiebo yra išsidėstę per visą jo ilgį. Todėl, kuo stiebai ilgesni, tuo žydintis krūmas atrodo puošniau.

Laipiojantieji erškėčiai yra ilgamečiai augalai. Paso­dinti vienoje vietoje auga 10 ir daugiau metų. Todėl dirvos paruošimas prieš sodinimą turi labai didelę reikš­mę. Tinkamiausia erškėčiams dirva yra priemolis, kuris įdirbamas iki 40-50 cm gylio, ir dirva tręšiama organi­nėmis bei mineralinėmis trąšomis. Jų kiekiai imami gana dideli, nes maisto medžiagų atžvilgiu erškėčiai yra labai reiklūs. 1 ha imama 50-60 t perpuvusio mėšlo arba durpių komposto, iki 60 kg azoto, iki 90 kg kalio ir 90 kg fosforo.

Dirvos reakcija erškėčiams geriausia, kai pH 5-7. Stebėjimai parodė, kad, esant šarminei reakcijai, erškė­čių žiedai įgauna gražesnį atspalvį ir yra patvaresni (mažiau išblunka, ilgiau žydi).

Erškėčiams parenkamos šiltos, saulėtos, nuo šaltų vė­jų apsaugotos ir gerai vėdinamos vietos. Erškėčiams ken­kia dūmai, įvairios dujos bei dulkės.

Mūsų respublikos sąlygomis tinkamiausias erškėčių sodinimo laikas yra pavasaris, balandžio mėn. antroji pusė (išėjus iš dirvos pašalui). Labai svarbu sodinimą užbaigti ne vėliau kaip gegužės mėnesio pirmosiomis dienomis, t. y., prieš pumpurų sprogimą. Geriausia so­dinti erškėčius, kai jiems skirtas plotas yra ištisai išpu­rentas ir patręštas. Bet, jei to dėl kokių nors priežasčių negalima buvo atlikti, tuomet kasamos duobės, ne ma­žesnės kaip 50 cm skersmens bei tokio pat gylio, ir jos pripilamos atitinkamo žemės mišinio. Vienam krūmui imama 1-1,5 kg perpuvusio mėšlo arba durpių kompos­to, 16-20 g mineralinių trąšų mišinio. Lengvai dirvai labai naudinga dar pridėti 20-25 g pelenų. Nedaug šviežio arklių mėšlo galima dėti tik į purią, lengvą, bet neturtingą maisto medžiagomis dirvą. Tokioje dirvoje jis greit perpūva, ir šaknys lengvai pasisavina maisto medžiagas. Sunkioje bei drėgnoje dirvoje mėšlas ilgą laiką nesupūva, ir todėl gali pradėti pūti augalo šaknys. Tokiu būdu mėšlą į duobutes galima dėti tik žymiai anksčiau prieš erškėčių sodinimą ir ten jį kelis kartus su dirva perkasti.

Prieš sodinimą atidžiai apžiūrimos augalo šaknys: nu­džiūvusios ir sužeistos jų dalys pašalinamos. Patartina šaknis apvelti mase, sudaryta iš lygių molio ir šviežio galvijų mėšlo dalių, praskiestų vandeniu (masė turi būti grietinės tirštumo). Neturint mėšlo, vietoj jo galima pa­naudoti augimo stimuliatorių – heteroauksiną. Vienam masės kibirui imamos 4 heteroauksino tabletės. Toks šak­nų apvėlimas apsaugo jas nuo perdžiūvimo. Be to, tai yra papildomas maisto medžiagų šaltinis.

Laipiojantieji erškėčiai į dirvą sodinami tokiame pat gilyje, kokiame jie augo medelyne. Tai labai lengva nu­statyti iš šaknies kaklelio.

Sodinant laipiojančius erškėčius, nereikia pamiršti sutrumpinti jų stiebų. Ant stiebo paliekama ne daugiau kaip po 4 pumpurus. Tai atlikti būtina, nes persodinant žymiai sumažėja šaknų sistema ir dar neprigijusios šak­nys nepajėgia pilnai aprūpinti antžeminės augalo dalies maisto medžiagomis bei vandeniu. Todėl reikia prisi­minti: kuo silpnesnė šaknų sistema, tuo labiau mažina­ma augalo antžeminė dalis, ir atvirkščiai. Laipiojantieji erškėčiai sodinami 1,5-2 m atstumu vienas nuo kito. Pasodinti erškėčiai gausiai palaistomi. Jeigu sodinama nerūpestingai, tarp dirvos ir šaknų palieka tušti tarpai, augalas nesugeba gerai prigyti ir šaknys dažnai prade­da pūti.

Kad pasodinti ir palaistyti erškėčiai lengviau prigy­tų, o jų pumpurai neišdžiūtų, juos reikia apkaupti žeme. Kai augalai prigyja ir pradeda augti (pasirodo jauni ūgliai), žemė nuo krūmelių palaipsniui nužeriama. Ge­riausia tai padaryti debesuotą dieną. Vėliau dirva apie krūmus turi būti nuolat puri ir drėgna, todėl ją geriau­sia mulčiuoti pūdiniu arba smulkiomis durpėmis. Sausrų metu erškėčius būtina laistyti.

Laipiojantieji erškėčiai, palyginus su kitomis erškė­čių grupėmis, yra žymiai atsparesni šalčiams. Tačiau juos paruošti žiemai ir pridengti reikia rūpestingiau, negu kitas. Jeigu remontantinių, poliantinių, arbatinių-hibridi-nių grupių erškėčių pakanka išsaugoti krūmo apatinę da­lį, tai laipiojančių erškėčių per žiemą būtina išsaugoti visus  stiebus.  Nušalus  stiebams,  laipiojantieji  erškėčiai tais metais nežydės,  jie  augins tik pavaduojančiuosius stiebus, kurie žydės tik sekančiais metais.

Laipiojantieji erškėčiai žiemą dažniausiai nukenčia ne nuo šalčių, bet nuo drėgmės ir jos sukeltų ligų. To­dėl ypač svarbu, kad žiemą stiebai būtų apsaugoti nuo drėgmės. Dabartiniu metu geriausia dengiamąja medžia­ga laikoma polietileninė plėvelė. Pasibaigus vegetacijai, visi lapai nukarpomi, o stiebai prilenkiami prie eglišakių paklotės ir pridengiami 7-10 cm storio eglišakių bei 10 cm lapų sluoksniu. Po to dengiama polietilenine plė­vele, o kad vėjas jos nenupūstų, pakraščiai apkasami že­me. Visa tai turi būti atliekama, esant geram orui, kad dirva ir dengiamoji medžiaga būtų visai sausos.

Pavasarį, saulėtomis dienomis, po plėvele gali pakilti temperatūra. Todėl vietomis plėvelę reikia pakelti ir au­galus pravėdinti. Visai ji nuimama, kai dirva atšyla ir pradeda brinkti erškėčių pumpurai. Po kelių dienų pa­laipsniui nuimami eglišakės bei lapai. Erškėčįai nuden­giami ir jų stiebai priraišomi prie atramų ūkanotą dieną. Pavasarinės šalnos (iki -6-8° C) laipiojantiems erškė-čiams nepavojingos.

Pavasarį laipiojantieji erškėčiai beveik negenimi. Pa­šalinami tik nesveiki ar apšalę stiebai, ir truputį sutrum­pinamos stiebų viršūnės.

Laipiojantieji erškėčiai gali būti auginami pavieniui gazone, prie pastatų sienų, iš jų galima sudaryti įvairias grupes. Ypač gražiai parkuose bei skveruose gazonų fo­ne atrodo iš jų sudarytos piramidės arba arkos.

Labai gražiai atrodo stiebiniai erškėčiai (į laukinio erškėčio stiebą įskiepijamas laipiojantis erškėtis). Jie ypač dekoratyvūs žydėjimo metu – ilgos, žemyn svyran­čios, ištisai žiedais padengtos šakos tikrai vertos pasi­gėrėjimo. Stiebinių erškėčių priežiūra tokia pati, kaip ir krūminių laipiojančių erškėčių: dalis sprogstančių pum­purų pašalinama, nužydėję stiebai iškarpomi, kad laipiojantieji erškėčiai gerai augtų, gausiai žydėtų ir sėkmingai žiemotų, būtina juos papildomai tręšti.

Nustatyta, kad intensyvaus augimo metu erškėčiai su­naudoja daug azoto. Todėl gegužės mėn. jie tręšiami azo­tinėmis trąšomis. Tačiau per didelis šių trąšų kiekis erš-kėčiams yra kenksmingas. Ypač jis nepageidautinas antroje vasaros pusėje (vėliau kaip liepos mėn.), nes tuo metu erškėčių augimą reikia slopinti, kad jų ūgliai ge­riau sumedėtų.

Fosforas reikalingas tam, kad erškėčių ūgliai gerai sumedėtų ir tinkamai pasiruoštų žiemojimui. Be to, fos­foras teigiamai veikia žydėjimą. Esant dirvoje pakanka­mai fosforo, erškėčiai žydi gausiau. Fosforinėmis trąšo­mis tręšiama birželio-rugsėjo mėn.

Daug kalio erškėčiai naudoja žydėjimo ir pasiruoši­mo žiemojimui metu. Todėl būtina pasirūpinti, kad šiuo metu dirvoje būtų pakankamai kalio atsargų. Nereikia pamiršti, kad kalio trąšos iš dirvos labai greitai išplauna­mos. Gaudami pakankamai kalio, erškėčiai žydi ilgiau, ir žiedų spalva būna intensyvesnė. Kalio trąšomis tręšia­ma antroje vasaros pusėje.

Pavasarį nudengti ir, jeigu reikia,, nugenėti erškėčiai tręšiami amonio salietra, amonio sulfatu arba kalio sa­lietra (20-30 g/m2). Trąšos išbarstomos aplink kerą ne arčiau kaip 10-15 cm nuo šaknies kaklelio ir užžeria-mos žemėmis. Antrą kartą (po 10-14 dienų) galima tręšti praskiestomis (1 : 10) srutomis. Vienu kibiru trę­šiami 2-4 kerai, priklausomai nuo jų amžiaus bei dy­džio. Patartina į 20 kibirų talpos srutų statinę įpilti kibirą medžio pelenų. Palaisčius dirva apie kerus supu-renama. Antroje vasaros pusėje erškėčiai tręšiami mi­neralinėmis trąšomis: fosforinėmis ir kalio. Iš fosforinių trąšų erškėčiams tinkamiausios yra superfosfatas ir fosforitmilčiai, o iš kalio – 30 arba 40%  kalio druska.

Laipiojančius erškėčius patartina tręšti organinėmis bei mineralinėmis trąšomis.
Laipiojančius erškėčius galima dauginti skiepijimo būdu, atlankomis ir gyvašakėmis. Iš skiepijimo būdų pats paprasčiausias yra akiavimas. Šiuo būdu erškėčiai dauginami vasaros metu, liepos-rugsėjo’ mėn. Tačiau pastaruoju metu erškėčiai dažniausiai dauginami žalio­mis gyvašakėmis. Taip dauginant, galima per labai trum­pą laiką užauginti daug erškėčių, be to, jie gerai auga, žiemoja ir gausiai žydi.

Dauginimo gyvašakėmis laikas priklauso nuo ūglių sumedėjimo laipsnio, t. y. nuo meteorologinių sąlygų. Tinkamiausias laikas – birželio mėn. pabaiga ar lie­pos mėn, pradžia. Gyvašakės piaustomos aštriu peiliu 8-10 cm ilgio su 1-2, rečiau 3, tarpubambliais: apa­tinis piūvis daromas prie pat pumpuro, o viršutinis – 0,5 cm aukščiau pumpuro. Prie apatinio pumpuro esan­tį lapą galima nupiauti, o likusius – truputį apipiaustyti.

Prieš sodinimą pravartu paruoštas gyvašakės paveikti šaknų   susidarymą   skatinančiomis   medžiagomis,   pavyzdžiui, heteroauksinu (pindolilacto rūgštimi). Nuo to žymiai greičiau ir daugiau gyvasakių įsišaknija, o pa­čios šaknys būna stipresnės. Viename litre vandens iš­tirpinama 1,5-2 heteroauksino tabletės (150-200 mg). Gyvašakės surišamos pundeliais ir iki V3 pamerkiamos 8-12 valandų. Tirpalo temperatūra turi būti pastovi – 18-22° C. Po to gyvašakės sodinamos į inspektus, ku­rie paruošiami taip: į apačią dedama iki 30 cm arklių mėšlo, kuris lengvai suspaudžiamas, virš jo pilamas ne­storas puraus pūdinio su smėlio priemaiša sluoksnis. Paviršius gerai išlyginamas ir užpilamas 4-5 cm išplau­to rupaus smėlio sluoksniu. Nuo smėlio paviršiaus iki langų turi pasilikti apie 15-20 cm tarpas. Paruoštas inspektas gausiai palaistomas vandeniu. Gyvašakės so­dinamos eilutėmis kas 4-5 cm viena nuo kitos, palie­kant tarp eilučių 5 cm tarpus. Sodinama negiliai – ge­riausia 1-1,2 cm gylio. Negiliai pasodintos gyvašakės greičiau sudaro kalių ir šaknis. Pasodinus nupurkščia-ma vandeniu ir uždedami langai. Inspektuose turi būti 20-22° C temperatūra ir 90% oro drėgmė. Svarbu, kad temperatūra kiek galima būtų pastovesnė. Jeigu ji pa­kyla aukščiau kaip 28° C, inspektus reikia pravėdinti. Tačiau dažnai vėdinti, ypač pirmą – antrą savaitę, nega­lima. Pakankamai inspektai prasivėdina, kai gyvašakės purkščiamos vandeniu. Karštomis dienomis pirmas dvi savaites per dieną purkščiama net 5-7 kartus, vėliau – 2-3 kartus. Inspektuose temperatūrą galima reguliuoti, uždangstant jų langus skydais arba plonai aptepant kal­kėmis. Kai gyvašakės išleidžia šaknis, inspektus reikia vėdinti dažniau. Gyvašakėms gerokai paaugus, inspektų langus galima nuimti, o uždėti, tik pablogėjus orui. Rugpiūčio mėn. pabaigoje įsišaknijusios gyvašakės per­sodinamos į 7-9 cm skersmens puodelius. Sudaromas velėninės (3 dalys), mėšlinės l dalis) žemės ir smėlio (1 dalis) mišinys. Iš pradžių persodinti erškėčiai laikomi inspektuose, o vėliau, spalio mėn. pabaigoje, pernešami į šviesius šiltnamius. Iki sausio mėn. vidurio čia palai­koma žema (3-5° C) temperatūra. Vasario-kovo mėn. temperatūra palaipsniui keliama iki 15-16° C. Vasa­rio mėn. erškėčius galima 2-3 kartus palaistyti sruto­mis bei mineralinėmis trąšomis. Gegužės mėn. jie sodi­nami į dirvą. Jeigu žiemą nėra galimybių pernešti erškė­čius į šiltnamius, juos galima laikyti ir inspektuose. Svarbu tik, kad gruntinis vanduo būtų ne mažiau kaip 1,5-2 m gylyje, ir inspektų neužpiltų tirpstančio sniego vanduo. Taip pat negalima pamiršti ir pelių, kurios gali padaryti daug žalos.

Neturint inspektų, gyvašakes galima šaknydinti ir paprastose dėžutėse, kurios laikomos šiltnamiuose arba tiesiog lauke.

Taip pat skaitykite: