VIJUTRĖ – Atragene L.
Artima raganės (Clematis) genčiai. Stiebas sumedėjęs, laipioja apsivyniojančiais apie atramas lapkočiais. Lapai vieną ar du kartus neporiškai plunksniški. Žiedai dideli, iki 10 cm skersmens, varpelio formos, nusvirę, susidaro ant antramečių stiebų. Taurėlapiai dažniausiai 4, mėlyni, geltoni, balti. Vainiklapiai trumpesni už taurėlapius arba lygūs su jais, bespalviai arba tokios pat spalvos, kaip ir taurėlapiai. Žydi pavasarį, gegužės mėn. Vaisiai sutelktiniai. Vaisiukai plaukuoti su ilgu plaukuotu liemenėliu.
Vijutrės auginamos, dauginamos bei pritaikomos, kaip ir raganės.
Gentyje yra 8 rūšys. Savaime auga Šiaurės pusrutulio miškų zonoje. Tarybų Sąjungoje savaime auga 3 rūšys. Mūsų respublikoje laukinių nėra.
Alpinė vijutrė (A. alpina L). Savaime auga Vidurio ir Pietų* Europos miškuose, upių pakrantėse, uolinguose šlaituose. Stiebas sumedėjęs, užauga iki 3 m aukščio. Lapai dukart trilapiai, ilgakočiai. Lapeliai lancetiški arba pailgai ovališki, 2-5 cm ilgio, smailiomis viršūnėmis ir piūkliškai dantytais pakraščiais, ryškiai žali. Žiedai dideli, 8-3 cm skersmens, nusvirę, plataus varpo formos, bekvapiai. Taurėlapiai 4, melsvi arba melsvai violetiniai, lancetiški. Vainiklapiai du kartus trumpesni už taurėlapius, balsvi. 2iedai susidaro ant antramečių stiebų, dažniausiai pavieniai, prisegti lapų pažastyse. 2ydi nuo gegužės mėn. vidurio iki birželio mėn. vidurio (25 ir daugiau dienų). Dera labai gausiai. Vaisiai ant augalo išsilaiko iki sekančių metų pavasario. Nurinkus sėklas rudenį, jas būtina stratifikuoti.
Alpinė vijutrė šalčiams labai atspari, net ir labai šaltomis žiemomis nenukenčia. Vertinama dėl ankstyvo žydėjimo, gražių didelių žiedų ir gana dekoratyvių vaisių.
Gerai auga ir gausiai žydi pasodinta derlingoje dirvoje ir saulėtoje vietoje. Panaudojama, kaip ir raganės, tvoroms, namų sienoms, pavėsinėms papuošti. Labai gražiai atrodo, augdama tarp akmenų. Todėl alpinę vijutrę galima sodinti prie akmeninės atraminės sienelės arba tarp kalnų augalų alpinariumuose.
S i b i r i n ė vijutrė (A. sibirica L.). Savaime auga Vakarų ir Rytų Sibire, Vidurinės Azijos kalnuose, Mongolijoje, Tarybų Sąjungos europinės dalies šiaurėje. Labai artima alpinei vijutrei, skiriasi tik žiedų spalva ir šiek tiek taurėlapių forma. Sibirinės vijutrės žiedai balti arba gelsvi, taurėlapiai truputį siauresni, smailesnėmis viršūnėmis, negu alpinės. Žydi gegužės-birželio mėn. Dera. Vaisiai ant augalo išsilaiko iki sekančių metų pavasario. Rudenį nurinktas sėklas būtina stratifikuoti.
Augalas labai atsparus šalčiams ir puošnus tiek anksti pavasarį išsiskleidžiančiais žiedais, tiek ir iki vėlyvo rudens sodriai žalia lapija bei dekoratyviais pasišiaušusiais plaukuotais iki pavasario nenukrintančiais vaisiais.
Gerai auga derlingoje, purioje ir pakankamai drėgnoje dirvoje.
Panaudojama, kaip ir alpinė vijutrė.
Stambiažiedė vijutrė (A. macropėtala Ldb.). Savaime auga Tolimuosiuose Rytuose, Rytų Sibire, Rytų Mongolijoje, Kinijoje, Korėjoje. Sutinkama lapuočių ir spygliuočių miškuose, pamiškėse, atviruose ir pavėsinguose šlaituose, uolingose pašlaitėse. Kultūroje jos stiebas užauga iki 2-3 m aukšęio. Lapai du kartus trilapiai, ant ilgų, iki 6-7 ir daugiau cm ilgio, lapkočių. Lapeliai pailgai kiaušiniški, 2-3 cm ilgio, netaisyklingai piūk-Uškais pakraščiais. Žiedai dideli, 8-9 cm skersmens, nusvirę, ant ilgų, 8-10 cm ilgio, žiedkočių. Taurėlapiai 4, plačiau ar siauriau lancetiški, 4-5 cm ilgio ir 1,2-1,7 cm pločio, abipus švelniai plaukuoti, melsvai violetiniai. Vainiklapiai siauri, lancetiški, viršūnėje truputį praplatėj antys, trumpesni arba lygūs su taurėlapiais, kiek šviesesni ar tokie pat, kaip ir taurėlapiai. Žydi labai gausiai, gegužės-birželio mėn., 25 ir daugiau dienų. Dera gausiai. Sėklos ant augalo išsilaiko nenubyrėjusios iki sekančių metų pavasario. Rudenį nurinktas sėklas būtina stratifikuoti.
Stambiažiedė vijutrė šalčiams labai atspari. Dauginti geriausia sėklomis. Auginama ir pritaikoma kaip alpinė ar sibirinė vijutrė.