Anyžinė ožiažolė (prieskoniniai augalai)

ANYŽINE OŽIAŽOLĖ (PIMPINELLA ANISUM L.)

Skėtinių (Umbelliferae) šeimos vienmetis augalas, kilęs iš Egip­to, Mažosios Azijos, Graikijos. Senovės graikai, romėnai bei egip­tiečiai šį augalą labai vertino. Jų nuomone, anyžių sėklos žadina apetitą, šalina nuovargį.

Stiebas stačias, iki 50 cm aukščio, apvalus, negiliai vagotas, ša­kota viršūne. Apatiniai lapai kotuoti, apskritai inkstiški, sveiki, dantyti, viduriniai – plunksniški su dažnai triskiautėmis skiltelė­mis, viršutiniai – triskilčiai arba sveiki. Žiedynas – sudėtinis skė­tis. Žiedeliai balti, apatinės pusės plaukuotos. Vaisiai žalsvai rusvi, smulkūs, 3-5 mm ilgio ir 2,0-2,5 mm pločio, susidedantys iš dviejų sunkiai skylančių plaukuotų, švelniai vagotų dalių. Šaknis plona, verpstiška.

Anyžinė ožiažolė kultivuojama Bulgarijoje, Italijoje, Ispani­joje, Prancūzijoje, Turkijoje, Jungtinėje Arabų Respublikoje, Mek­sikoje ir kitose šalyse. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje labai vertinama vietinė veislė Thūringer Anis. Mūsų šalyje daugiausia auginama rytinėse respublikose, tačiau pastaruoju metu jos pasė­liai plečiami ir šiauresniuose rajonuose. Pagal morfologinius ir biologinius požymius skiriamos 5 anyžinės ožiažolės geografinės gru­pės, susidariusios skirtingomis dirvos bei klimatinėmis sąlygomis: europinė, Mažosios Azijos, Siaurės Afrikos, egiptietiškoji ir Vakarų Kinijos. Vertingiausia vietinė Voronežo srities anyžinės ožiažolės populiacija, priklausanti europinei grupei. Iš šios populiacijos at­rankos būdu išvesta veislė Aleksejevskij 38, kurios vegetacija – 115 dienų, derlius-11,7 cnt/ha, eteringumas – 2,84%. Si veislė rajonuota Voronežo ir Belgorodo srityse.

Auginti minėtą veislę Lietuvos Botanikos sode buvo bandyta lengvo priemolio dirvožemyje: pasėjus gegužės pirmoje dekadoje, sudygsta per 12-15 dienų, žydi, liepos pabaigoje, o vai­siai pradeda bręsti rugsėjo viduryje ir subręsta rugsėjo pabaigoje. Taigi vegetacija ne ilgesnė, tačiau vidutinis derlius gautas tik 2,6 cnt/ha. Aišku, Lietuvoje ši kultūra neperspektyvi, tačiau namų ūkio reikalams patartina auginti individualiuose sodybiniuose skly­puose bei kolektyviniuose soduose.

Anyžinė ožiažolė gerai auga lengvoje, derlingoje, gerai įdirb­toje, kalkingoje dirvoje. Tręšti mėšlu nepatartina, nes nuo jo pail­gėja vegetacija, tačiau pageidautina, kad mėšlu būtų patręštas priešsėlis. Dauginama sėklomis. Jos sėjamos tiesiog į dirvą 20 cm tarpueiliais ir įterpiamos 1-1,5 cni gyliu. Sėklų daigumas nuo, 50 iki 90%. 1 m2 apsėti reikia 1,5-2 g sėklų. Pasėlį reikia atidžiai ravėti ir purenti žemę. Kai stiebeliai pagelsta ir vaisiai pradeda ruduoti, augalai nupjaunami, surišami ryšulėliais ir pakabinami sausoje, vėdinamoje vietoje, kad išdžiūtų ir baigtų pribręsti sėklos.

Labai maloniai sėklos kvepia nuo eterinio aliejaus, kuriose būna 2-4%. Svarbiausia jo sudėtinė dalis – anetolis (80 – 90%). Anyžiai plačiai vartojami įvairiems konditerijos gaminiams aromatizuoti. Jų prieskonis labai tinka keksams, trapiems kepiniams, saldainiams, kompotams, nealkoholiniams gėrimams ir likeriams. Kulinarijoje tinka kai kurioms sriuboms, padažams, daržovių pa­tiekalams, vėdarams, marinatams paskaninti.

Anyžinės ožiažolės vaisiai ir eterinis aliejus nuo seno vartojami kvepalų ir farmacijos pramonėje. Iš jos žiedų bitės renka nektarą.