Apynys

Apynys (Humuius lupulus)

 

Šilkmedinių šeimos vijoklinis žolinis augalas. Jis, kaip ir ka­napė, turi stipriai kvepiančių, svaiginančių dervinių medžia­gų, o stiebas susideda iš ilgo pluošto. Daugiamečiai apyniai kasmet išleidžia šiurkščius, lanksčius ūglius, kurie ūseliais lipa akmenų krūvomis, sieno­mis, vyniojasi aplink medžių kamienus arba specialiai įsmeig­tas kartis.

Jauni ūgliai kaip ir šparagai pavasarį vartojami maistui, spurgai – prieskoniams ir vaistams, virkščios – pluoštui.

Apynys pirmiausia žinomas kaip alaus prieskonis. Kadaise Suomijoje jis augintas labai gausiai. Kai alaus nepaprastai daug vartojo dvariškiai, valdi­ninkai ir kareiviai, valstiečiai mokėjo net vadinamąjį apynių mokestį. Nors šiaip nuo senų laikų suomiai alų gardindavo sotvaru   (pelkine  mirta)   ir  pelkiniu gailiu, kuriuos apynys tik paskutiniame šimtmetyje galu­tinai išstūmė. Puikių kultūrinių apynių yra išvedę švedai.

Pavasarį, kai apynys pradeda leisti atžalas, jos nupjaunamos, apverdamos sūriame vandenyje, paskui patroškinamos su rieba­lais, pienu ir miltais.

Kad vasarą 3-5 m aukščio atžalos turėtų kur vyniotis, įsmeigiamos ilgos kartys. Kai spurgos visiškai subręsta, pasi­daro šviesiai geltonžalės, bet ne rudos, nuimamas derlius: virkščios nupjaunamos, galas užrišamas stipriu mazgu, kad neištekėtų ir neišgaruotų sultys, kartys ištraukiamos iš žemės, virkščios atskiriamos ir neša­mos, pvz. ant aukšto, kur spurgos po vieną nuskabomos, paskleidžiamos ant popieriaus gerai vėdinamame, šiltame kam­baryje arba kitoje tinkamoje vietoje. Kasdien jos grėbliu per­verčiamos, kol visiškai išdžiū­va. Išdžiūvę spurgai turi išlikti žalsvai  gelsvi,  nesubyrėję.

Spurgų liaukutės išskiria daug karčiųjų medžiagų – lupulino. Jis labai tinka salykliniams gė­rimams, kurie be šito kartumo, daugelio manymu, būtų nema­lonaus skonio.

Taip pat skaitykite: