Alksniai
(Alnus)
Baltalksnis ir Juodalksnis
(Alnus incana, Alnus glutinosa)
Alksnis Suomijos krašte gana paplitęs medis. Botanikai skiria dvi pagrindines jo rūšis: baltalksnį ir juodalksnį, bet jų praktinė reikšmė beveik vienoda.
Juodalksniai auga jūros, ežerų pakrantėse ir paupiuose, suneštoje žemėje, miško pelkėse ir jų pakraščiais, t. y. drėgnose vietose. Jie užauga aukšti medžiai. Lapai blizgančiu viršumi, beveik lygiais kraštais. Baltalksnio lapai iš išorės yra matiniai pilkai žali, smailiais galais, giliai karpyti. Baltalksnis auga sausesnėse vietose, ypač bandos trypiamuose plotuose, todėl krūrnijasi, turi gausias šaknis. Pvz., Pietų Suomijos jūros pakrantėse ir salose jis neauga visiškai.
Ir keisčiausia, kad tiek viena, tiek kita alksnių rūšis šaknyse turi savotiškų gumulėlių, kuriuose yra aktinomicetų – laibagrybių, galinčių iš oro įsisavinti azotą. Nukritę ir supuvę alksnio lapai palankiai veikia augimvietės dirvą: jie pamažu storina derlingos žemės sluoksnį.
Alksnių lapai ir jauni ūgliai yra vertingas pašaras, lapai ir žievė tinka siūlams ir odoms dažyti, mediena tinka rankdarbiams, fanerai, lentelėms ir kt. gaminti.
Alksnių lapinis pašaras raguočiams, arkliams, ožkoms, avims, triušiams, kiaulėms ir vištoms yra pats geriausias. Sveiki, rūpestingai išdžiovinti jauni ūgliai turi daug baltymų ir vitaminų, tinka kaip gero šieno priedas. Kiaulėms ir vištoms šakelių duoti nereikėtų. Geriau nubraukti lapus ir paruošti ėdalą arba lesalą. Paršingai, kaip ir penimai kiaulei, žinoma, nereikia gailėti bulvių ir burokų.