Portulakinių (Portulacaceae) šeimos vienmetis augalas, kilęs iš Azijos. Paplitęs ne tik Azijoje, bet ir Europoje, Amerikoje, Australijoje, Rusijos pietinėje dalyje. Jau XVII a. prancūzų daržininkai šią storalapę daržovę labai vertino ir propagavo. Vėliau buvo atrinkta keletas formų. Mūsų respublikoje ji mažai žinoma.
Daržovinė portulaka yra nedidelis, 20 cm aukščio, besidriekiantis augalas. Stiebas mėsingas, trumpas, stačias, su kylančiomis šakelėmis. Lapai plokšti, mėsingi, šviesiai žali, atvirkščiai kiaušiniški, lygiakraščiai. Vainikėlis geltonas. Taurėlapiai skiauterėti, žali. Žiedai antroje dienos pusėje užsiskliaudžia. Vaisius – dėžutė su daugeliu smulkių, beveik juodų sėklų, kurių 1000 sveria 0,4 g.
Dauginama sėklomis. Jos sėjamos, praėjus pavasario šalnoms, nes daržovinė portulaka jautri žemai temperatūrai. Sėklų daigumas 80%. Sėjama pakrikai arba eilutėmis. Sėklos žeme neužžeriamos, o tik prispaudžiamos. Sudygsta per 12-14 dienų. Jei tankus pasėlis, daigai retinami ir vartojami maistui. Saulėtoje vietoje, lengvoje, gerai įdirbtoje ir patręštoje dirvoje portulaka auga greitai ir po 3 savaičių nuo sudygimo jau galima ją vartoti. Sėklos subręsta kasmet, dalis jų pasisėja savaime ir pavasarį sudygsta.
Daržovinės portulakos lapai vartojimui skinami prieš žydėjimą, nes vėliau blogėja jų kokybė. Maistui ruošiami kaip špinatai, salotos arba maišomi su kitais salotiniais augalais. Sutrinti ir sumaišyti su aliejumi arba sviestu, jos lapai tinka sumuštiniams. Labai tinka pomidorų sriubai. Portulakos lapuose esti daug vitaminų, o jų sultyse daug medžiagų, gerinančių apetitą, malšinančių troškulį ir veikiančių tonizuojančiai.
Vaismedžių kenkėjai ir ligos