Dirvinis asiūklis
(Equisetum arvense)
Asiūklio stiebas nariuotas, iš kiekvieno narelio kyšo aplink išsidėsčiusios plonos šakelės, todėl augalas primena tiesią eglaitę.
Asiūklis sporinis augalas; sporangės sudaro mažas rudas varpeles.
Ši piktžolė gerai auga senose pievose, blogose dirvose, drėgnose ir šaltiniuotose vietose, miškuose, prie vandens. Asiūklio šakniastiebis įsiskverbia iki metro į žemę. Anksti pavasarį prasikala žvynuoti stiebai, viršūnėlėje aplipę rudomis sporangėmis, kuriose bręsta geltonos sporos. Tai sporifikuojantys stiebai. Vėliau iš žemės išauga vegetatyviniai stiebai – nauji, žali, panašūs į eglutę su aplink išsidėsčiusiais lapais.
Dirvinis asiūklis vartojamas palyginti negausiai: ant šakniastiebių susidarantys „riešutėliai” tinka maistui, o vegetatyviniai stiebai vaistams. Asiūklio šaknų „riešutėliai” nerenkami, tačiau daugelyje Norvegijos provincijų, pvz., Mardangerio, Vosio ir Ringerikės, laikomi vaikų skanėstu. Skoniu jie primena riešutus ir migdolus, todėl ir vadinami žemės riešutais. Juos galima valgyti ir žalius, ir keptus, pvz. pelenuose.
Kitos asiūklių rūšys, ypač pelkinis asiūklis (E. Palustre), yra nuodingas.