Dirvinis asiūklis

Dirvinis asiūklis
(Equisetum arvense)

Asiūklio stiebas nariuotas, iš kiek­vieno narelio kyšo aplink išsidės­čiusios plonos šakelės, todėl auga­las primena tiesią eglaitę.

Equisetum arvense dirvinis asiuklis

Asiūklis sporinis augalas; sporangės sudaro mažas rudas varpeles.

Ši piktžolė gerai auga senose pievose, blogose dirvose, drėg­nose ir šaltiniuotose vietose, miškuose, prie vandens. Asiūk­lio šakniastiebis įsiskverbia iki metro į žemę. Anksti pavasarį prasikala žvynuoti stiebai, vir­šūnėlėje aplipę rudomis sporangėmis, kuriose bręsta geltonos sporos. Tai sporifikuojantys stie­bai. Vėliau iš žemės išauga ve­getatyviniai stiebai – nauji, ža­li, panašūs į eglutę su aplink išsidėsčiusiais lapais.

Dirvinis asiūklis vartojamas palyginti negausiai: ant šaknia­stiebių susidarantys „riešutė­liai” tinka maistui, o vegetaty­viniai stiebai vaistams. Asiūklio šaknų „riešutėliai” nerenkami, tačiau daugelyje Norvegijos provincijų, pvz., Mardangerio, Vosio ir Ringerikės, laikomi vaikų skanėstu. Skoniu jie primena riešutus ir migdolus, todėl ir vadinami žemės riešutais. Juos galima val­gyti ir žalius, ir keptus, pvz. pelenuose.

Kitos asiūklių rūšys, ypač pel­kinis asiūklis (E. Palustre), yra nuodingas.

Taip pat skaitykite: