Mairūnas,

notrelinių šeimos vienmetis prie­skoninis augalas. Kilęs nuo Viduržemio jūros rytinių pakrančių, kur auga kaip daugiame­tis puskrūmis arba dvimetis augalas. Vien­metis kvapusis mairūnas užauga 30—50 cm aukščio. Jo žolėje (lapuose, žieduose ir stiebuose) yra 0,8% eterinio aliejaus, o vien lapų ir žiedų mišinyje — 1,4%. Mairūno žalia arba džiovinta žolė vartojama mėsiš­koms sriuboms, padažams, dešroms, įvairiems mėsos, žuvies, daržovių, varškės patiekalams paskaninti ir ypač ji tinka dėti į koldūnus ir vėdarus.

Mairūnai gerai auga šiltoje, saulėtoje vie­toje, mėgsta derlingą, neutralią arba silpnai rūgščią priesmėlio arba lengvo priemolio dirvą. Dirva mairūnams rengiama ir tręšiama taip pat, kaip ir bazilikams. Kovo pabaigoje mairūnų sėklos sėjamos kambaryje į dėžutes arba į šiltadaržius. Sudygsta per 15—20 die­nų. 1 m² apsodinti reikia 30—35 daigų. Kai susiformuoja 2 lapeliai, daigai pikuoja­mi į tokias pat dėžutes, pripildytas inspek-tinės žemės ir smėlio mišinio. Likus 10 dienų iki sodinimo į dirvą, jie pradedami pratinti prie lauko sąlygų. Mairūnai jautrūs šalčiui, todėl daigai į dirvą sodinami po šalnų (ėmus žydėti alyvoms). Sodinama į lysvę kas 20X 20 arba kas 20X25 cm po 2—3 daigus. Mai­rūnai ypač gerai dauginami vegetatyviškai, prilenkus prie žemės šakutes, kurios labai greitai įsišaknija. Per visą vegetaciją purena­mi tarpueiliai, ravimos piktžolės, per sausras laistoma.

Mairūnų žolė džiovinimui pjaunama prieš pat žydėjimą arba masinio žydėjimo pradžio­je, paliekant nuo žemės 5 cm aukščio stie­bus. Iki rudens jie spėja atželti. Prieš šalnas dar galima nupjauti antrąjį derlių. Mairūnai džiovinami gerai vėdinamoje, nesaulėtoje pa­talpoje, o išdžiovinti laikomi sandariai užda­rytuose induose arba dėžutėse.

Mairūnų galima išsiauginti ir virtuvėje ant palangės arba balkone.