Vilkdalginių (Iridaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas, kilęs nuo Viduržemio jūros. Kultivuojamas kaip eterinis ir dekoratyvinis augalas. Lietuvoje auginamas darželiuose ir miestų bei gyvenviečių želdynuose.
Stiebas nuo vidurio šakotas, 30-100 cm aukščio. Šakniastiebis trumpas, storas. Lapai pilkai žali, trumpesni už stiebą, smailiaviršūniai, išlinkę, pamatiniai platūs, stiebiniai smulkesni. Žiedai susitelkę po kelis, kvapūs, violetiniai arba mėlyni, gana stambūs. Vaisius – stambi, pailgai ovališka dėžutė. Sėklos apvalios, 5-8 mm skersmens.
Kaip prieskonis gali būti vartojamas ir b 1 y š k u s i s vilkdalgis (I. pallida Lamk.) šviesiai melsvais žiedais ir f lorentinis vilkdalgis (I. florentina L.) baltais žiedais su gelsvais plaukeliais, kvapus.
Vilkdalgiai sodinami sausoje, saulėtoje vietoje, nors auga ir dalinai užpavėsintose vietose, lengvoje dirvoje. Vienoje vietoje gali augti keletą metų, todėl prieš sodinimą dirva turi būti gerai įdirbta ir patręšta kalio bei fosforo trąšomis. Dauginami šakniastiebių dalimis: jie pjaunami su šaknelėmis ir keliais lapais. Geriausia dauginti rugsėjo mėnesį. Sodinama 60×30 cm atstumu.
Kaip prieskonis vartojami šakniastiebiai, kurie kasami antrųjų trečiųjų metų rudenį. Jie nuplaunami, pašalinamos šaknys, lapai, nulupama žievė, supjaustomi ir džiovinami pastogėje 30 dienų. Džiūdamas įgauna malonų kvapą. Jų šakniastiebiuose yra apie 50% krakmolo, 5% mineralinių medžiagų, 6-8% gliukozės, 1,2% sa-charozės, apie 10% gleivių, 9,6% riebalų, 0,1-0,2% eterinio aliejaus ir kitų medžiagų.
Šių rūšių vilkdalgių šakniastiebiai vartojami vynams, likeriams, antpilams aromatizuoti, taip pat saldiems kepiniams. Plačiai taikomi farmacijos ir parfumerijos pramonėje.
