gausi žolinių, rečiau sumedėjusių augalų grupė. Labai paplitę tropinio ir į subtropinio klimato juostose. Kambaryje auginamos rūšys labai puošniais įvairių atspalvių žaliais lapais (lapūnais). Kambariniai paparčiai — žoliniai augalai gerai išsivysčiusiu trumpu stačiu arba (dažniausiai) gulsčiu šliaužiančiu šakniastiebiu. Mėgsta drėgmę ir pavėsį, nepakenčia sauso ir karšto oro. Kad kambaryje auginamam paparčiui pakaktų drėgmės, geriausiai jį laikyti dviejuose vazonuose, tarpą tarp jų užpildyti samanomis, žvyru arba durpėmis ir nuolat drėkinti. Pavasarį paparčiai persodinami į mišinį iš 2 dalių molingos velėninės, 1 dalies plaušingos durpinės žemės ir 1/2 dalies smėlio. Kol šaknys dar neužėmusios viso vazono, galima pakeisti tik viršutinį žemės sluoksnį. Paparčiai dauginami sporomis (jos susidaro lapų apatinėje pusėje), kerelio dalimis, pumpurais, kuriuos išaugina tik „gyvavedės” rūšys. Didelius paparčius — įvairialapę, lizdiškąją ir „gyvavedę” kalnarūtę, taip pat pjau-tuvišką cirtomį, aukštąjį inkstpapartį ir dygųjį spyglainį — geriausiai laikyti ant atskirų padėklų po vieną arba pakabinti kaip svyrančiuosius augalus. Mažesnius paparčius — adijantą (Veneros plauką), japoniškąjį ligodiumą, kretinį pterį, apvalialapę pelėją ir paprastąjį polipodiumą — geriau auginti grupėmis arba išryškinti jais gražiai žydinčius augalus. Paparčiais galima apželdinti tamsias patalpas.
