Paparčiai

paparčiai
paparčiai

Paparčiai,

gausi žolinių, rečiau sumedėjusių augalų grupė. Labai paplitę tropinio ir į subtropinio klimato juostose. Kambaryje au­ginamos rūšys labai puošniais įvairių atspal­vių žaliais lapais (lapūnais). Kambariniai paparčiai — žoliniai augalai gerai išsivysčiu­siu trumpu stačiu arba (dažniausiai) gulsčiu šliaužiančiu šakniastiebiu. Mėgsta drėgmę ir pavėsį, nepakenčia sauso ir karšto oro. Kad kambaryje auginamam paparčiui pakaktų drėgmės, geriausiai jį laikyti dviejuose vazo­nuose, tarpą tarp jų užpildyti samanomis, žvyru arba durpėmis ir nuolat drėkinti. Pa­vasarį paparčiai persodinami į mišinį iš 2 da­lių molingos velėninės, 1 dalies plaušingos durpinės žemės ir 1/2 dalies smėlio. Kol šak­nys dar neužėmusios viso vazono, galima pa­keisti tik viršutinį žemės sluoksnį. Paparčiai dauginami sporomis (jos susidaro lapų apati­nėje pusėje), kerelio dalimis, pumpurais, ku­riuos išaugina tik „gyvavedės” rūšys. Didelius paparčius — įvairialapę, lizdiškąją ir „gyvavedę” kalnarūtę, taip pat pjau-tuvišką cirtomį, aukštąjį inkstpapartį ir dygųjį spyglainį — geriausiai laikyti ant atskirų pa­dėklų po vieną arba pakabinti kaip svy­rančiuosius augalus. Mažesnius paparčius — adijantą (Veneros plauką), japoniškąjį ligodiumą, kretinį pterį, apvalialapę pelėją ir pa­prastąjį polipodiumą — geriau auginti grupė­mis arba išryškinti jais gražiai žydinčius au­galus. Paparčiais galima apželdinti tamsias patalpas.

Taip pat skaitykite: