Paprastasis ąžuolas
(Quercus robur)
Jis būtų vertingiausias medis, tik jį reikėtų labiau globoti.
Ąžuolo gilės tinka pašarui, miltams, kavai, lapai – konservavimui, žievė – raugams ir vaistams, mediena – medžio darbams.
Ąžuolo gilės prinoksta rudenį ir nubyra žemėn. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, nes turi 2-4 proc. riebalų, šiek tiek baltymų ir maždaug 40 proc. krakmolo. Todėl Skandinavijoje bei Vidurio Europoje ąžuolynai aptveriami, į juos suvaromos kiaulės, kurios ėda nuo žemės giles ir tunka.
Gilės turi gana daug tanino, todėl pirma jos išlukštenamos, susmulkinamos, išverdamos truputį pašarmintame vandenyje, nuplaunamos ir sudžiovinamos, tada jos įgauna gerą, riešutus primenantį skonį. Iš smulkiai sumaltų arba sutrintų gilių miltų galima kepti duoną. Iš paspragintų ir išlukštentų gilių verdama kava. Vokietijoje iš jų daroma net kakava, bet tai jau neapsimoka.
Ąžuolo lapų dažnai dedama raugiant agurkus. Nuo juose esančio tanino agurkai būna kietesni.
Ąžuolo žievė plačiai vartojama raugams: joje yra apie 7 proc. tanino rūgšties. Kadangi eglės luobas jos turi 10- 12 proc, mums nėra reikalo lupti ąžuolų žievę raugams. Ąžuoliukų žievė daugelyje šalių laikoma vaistu.
Ypač daug taninų turi ant ąžuolo lapų išaugantys juodi gumbai, kurie anksčiau būdavo vartojami rašalui gaminti. Mediena stipri, kieta ir graži.