notrelinių šeimos daugiametis medingas, prieskoninis, vaistinis, daržinis augalas. Jo lapuose yra iki 145 mg% vitamino C, lapų ir žiedų mišinyje — iki 0,57% eterinio aliejaus, sėklose — iki 28% riebalų. Raudonėlio kvapas šiek tiek primena mairūno kvapą. Žalios ir džiovintos raudonėlio žolės tinka dėti į daržovių salotas, dešras, mėsos, bulvių, ankštinių daržovių, silkės, žuvies, kiaušinių patiekalus, įvairias sriubas, rauginamus agurkus. Labai geras aromatas būna, raudonėlį sumaišius su mairūnu.
Raudonėlis nereiklus dirvai, bet geriau auga derlingoje, lengvokoje dirvoje, atviroje vietoje. Prieš įveisiant raudonėlius, dirva rudenį ir pavasarį tręšiama kaip vaistinėms melisoms.
Raudonėlis dauginamas sėklomis ir vegetatyviškai (kerelių dalijimu). Sėklos labai smulkios, todėl sėjant jas reikia maišyti su smėliu (1:6). Per sausras sėklos blogai sudygsta, todėl geriau sėti balandžio pradžioje į dėžutes šiltadaržyje arba kambaryje. Daigai auginami kaip mairūną. Raudonėliai nebijo šalnų. Prie lauko sąlygų pripratinti daigai į dirvą sodinami 50—60X30 cm atstumu, pražydus ievai. Tokiu pat atstumu sodinami padalyti kereliai. Tiesiai į dirvą sėti raudonėliai retinami kas 30 cm. Patrę-šus azoto trąšomis, derlius padidėja iki 36%. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesį. Žydintis raudonėlis yra gana dekoratyvus. Išauga 30
60 cm aukščio. Vienoje vietoje raudonė-iius galima auginti 6—10 metų.
Kvapiausi yra pradedantys žydėti raudo-nėliai, todėl tuo metu ištisai ir pjaunami, paliekant 5 cm ilgio stiebus. Žaliems lapams pradedama pjauti, kai šakelės esti 10—15 cm ilgio. Išdžiovinti laikomi sandariuose induose.
