Šiaurinė avietė
(Rūbus arcticus)
Visoje Europoje gardžiausias vaisius augąs tik šaltojoje šiaurėje: Šiaurės Norvegijoje, Šiaurės ir Vidurio Švedijoje ir beveik visoje Suomijoje.
Šiaurinės avietės lapai žali, dažnai su rudu arba rausvu atspalviu. Žiedai raudoni. Prinokęs vaisius juodai raudonas. Ji geriausiai auga giriose giraitėse, tačiau, kultūrinant žemes, pamėgo žolės priaugusius lydimus, pelkėtas ir drėgnas pievas. Kai lydimai buvo sukultūrinti, o drėgnos pievos virto laukais, šiaurinių aviečių pastebimai sumažėjo. Taigi kasmet šių vertingų augalų retėja.
Daugelis mokslininkų bandė šiaurinę avietę sukultūrinti.
Šiaurinės avietės vaisiai tinka uogienei, sultims, vynui ir likeriui, žiedai ir lapai – arbatai.
Vaisiai primena paprastąją avietę, tik labiau blizga, yra tamsesni ir skanesni. Jie stipriai priaugę prie žiedkočio, todėl visada skinami su koteliais, tada ne taip susimaigo, ilgiau išsilaiko. Nuvalyti vaisiai kelyje taip susikrato, taip sukaista, kad net pradeda rūgti.
Išvirta su cukrumi šiaurinių aviečių uogienė yra skaniausia uogienė, kokią tik kulinarijos mokslas gali sumanyti. O sultys, vienos arba su cukrumi, būna rusvai rausvos spalvos, kvepia kaip geras stiprus vynas, pvz., kaip ceri. Netgi nuo trupučio sirupo maloniai pakvimpa ir sultys, ir vynas. O likeris, kuris Kuopio mieste gaminamas nuo XIX a. pradžios, užsienio degustatorių nuomone, yra iš tikrųjų vienintelis toks gėrimas pasaulyje.
Šventinis gėrimas (bealkoholinis vynas) Sumaišoma:
4 litrai šviežių mėlynių sulčių (be cukraus),
2 litrai šviežių juodųjų serbentų sulčių,
litras šviežių raudonųjų serbentų sulčių,
1,5 litro šviežių šiaurinių aviečių sulčių,
1,5 litro sirupo, kuriame būtų maždaug 30 proc. cukraus.
Gėrimas paduodamas kaip portveinas.
Arbatai renkami ir džiovinami žydintys stiebai, taip pat vaisių koteliai. Ši arbata maloniai kvepia, yra neįprastai rūgštoka.