Valgomasis salieras (prieskoniniai augalai)

VALGOMASIS SALIERAS  (APIUM GRAVEOLENS L.)

Skėtinių (Umbelliferae) šeimos dvimetis augalas. Kai kurios jo laukinės rūšys paplitusios visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Va­karų Azijoje. Daugiau kaip prieš 2000 metų jis buvo auginamas egiptiečių, graikų, romėnų ir tik XVIII a. plačiau pradėtas auginti Europoje. Rusijoje daugiausia auginamas ūkiuose, esan­čiuose arčiau didesnių miestų bei konservų fabrikų. Mūsų respub­likoje salierų auginama nedaug.

Pirmaisiais metais išauga stambi kotuotų lapų skrotelė, antrai­siais- 30-100 cm aukščio stačias, šakotas, plikas stiebas. Lapai pliki, blizgančia apatine puse, apatiniai triskart plunksniškai su­skaldyti, viršutiniai trilapiai. Žiedeliai žalsvai gelsvi arba balzga­ni. Vaisiai pailgai rutuliški, 1-1,5 mm ilgio, truputį suploti, pilkš­vai rudi.

Valgomųjų salierų yra trys atmainos: šakniniai – var. rapaceum (Mill.) DC, lapiniai – var. secalinum Alef. ir lapkotiniai – var. dulce (Mill.) Pers. Šakninių salierų išauga stambus, apvalus ar kiek plokščias šakniavaisis, o lapiniai ir lapkotiniai turi tik šaknis.

Salierai gerai auga atviroje vietoje ir kalkingoje, gerai įdirbto­je ir mėšlu bei mineralinėmis trąšomis patręštoje pakankamai drėgnoje dirvoje. Nebijo šalnų. Vegetacija, žiūrint kokia veislė, trunka apie 150 – 180 dienų.

Dauginami sėklomis. Sėklų daigumas 60-70%. Sėklos sėjamos kovo viduryje j šiltadaržius (į 1 m2 apie 1 g sėklų) arba dėžutes. Sudygsta per 10-15 dienų. Daigai pikuojami 3X5 cm atstumu, o kai turi 3-5 lapelius, sodinami j dirvą: lapiniai -20X60, šakni­niai- 30X60 cm atstumu. Priežiūra: dirvos purenimas, piktžolių ravėjimas ir papildomas tręšimas amonio salietra. Auginant gamy­biniuose plotuose, amonio salietros norma (150-200 kg/ha) išbarstoma per du kartus.

Salierai iškasami spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Lai­komi rūsyje. Atrinktiems sėklojams patrumpinami lapai, paliekant 2 cm lapkočius, ir per žiemą laikomi rūsyje sudėti į smėlį. Pavasa­rį sodinami į dirvą. Subrendusios sėklos renkamos palaipsniui. Būna daigios 2-3 metus.

Visos saliero dalys dėl jose esančio eterinio aliejaus esti bū­dingo kvapo ir malonaus skonio, dėl to ir vartojamos kulinarijoje. Jų šaknyse bei lapuose yra žmogaus organizmui reikalingų mine­ralinių druskų (0,97%), baltymų (1,09%), riebalų (0,27%), 7 mg% karotino, apie 50 mg% vitamino B1, 40-100 mg% vitami­no B2 ir PP. Botanikos sode išauginto saliero lapuose rasta 157,24 mg% vitamino C, o šaknyse – 22,84 mg%.

Vartojami švieži, džiovinti ar sūdyti salierų lapai bei šaknia­vaisiai. Šakniavaisiai gerai išsilaiko rūsyje. Lapus žiemai galima ruošti taip: pasūdyti, įmaišant petražolių, porų, morkų ir įtarkuo­jant šakniavaisio (į 1 kg mišinio dėti 200 g druskos). Labai tinka žuvų, mėsos, daržovių patiekalams, sriuboms ir padažams paska­ninti. Be to, iš lapkotinių ir šakninių salierų verdamos sriubos, gaminami karšti patiekalai ir salotos. Kai kur salierai vartojami juo­dai duonai, sūriams ir gėrimams aromatizuoti. Gaminamas net sa­lierų punšas.

Salierai turi gydomųjų savybių.

Taip pat skaitykite: