VALGOMASIS SALIERAS (APIUM GRAVEOLENS L.)
Skėtinių (Umbelliferae) šeimos dvimetis augalas. Kai kurios jo laukinės rūšys paplitusios visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje. Daugiau kaip prieš 2000 metų jis buvo auginamas egiptiečių, graikų, romėnų ir tik XVIII a. plačiau pradėtas auginti Europoje. Rusijoje daugiausia auginamas ūkiuose, esančiuose arčiau didesnių miestų bei konservų fabrikų. Mūsų respublikoje salierų auginama nedaug.
Pirmaisiais metais išauga stambi kotuotų lapų skrotelė, antraisiais- 30-100 cm aukščio stačias, šakotas, plikas stiebas. Lapai pliki, blizgančia apatine puse, apatiniai triskart plunksniškai suskaldyti, viršutiniai trilapiai. Žiedeliai žalsvai gelsvi arba balzgani. Vaisiai pailgai rutuliški, 1-1,5 mm ilgio, truputį suploti, pilkšvai rudi.
Valgomųjų salierų yra trys atmainos: šakniniai – var. rapaceum (Mill.) DC, lapiniai – var. secalinum Alef. ir lapkotiniai – var. dulce (Mill.) Pers. Šakninių salierų išauga stambus, apvalus ar kiek plokščias šakniavaisis, o lapiniai ir lapkotiniai turi tik šaknis.
Salierai gerai auga atviroje vietoje ir kalkingoje, gerai įdirbtoje ir mėšlu bei mineralinėmis trąšomis patręštoje pakankamai drėgnoje dirvoje. Nebijo šalnų. Vegetacija, žiūrint kokia veislė, trunka apie 150 – 180 dienų.
Dauginami sėklomis. Sėklų daigumas 60-70%. Sėklos sėjamos kovo viduryje j šiltadaržius (į 1 m2 apie 1 g sėklų) arba dėžutes. Sudygsta per 10-15 dienų. Daigai pikuojami 3X5 cm atstumu, o kai turi 3-5 lapelius, sodinami j dirvą: lapiniai -20X60, šakniniai- 30X60 cm atstumu. Priežiūra: dirvos purenimas, piktžolių ravėjimas ir papildomas tręšimas amonio salietra. Auginant gamybiniuose plotuose, amonio salietros norma (150-200 kg/ha) išbarstoma per du kartus.
Salierai iškasami spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Laikomi rūsyje. Atrinktiems sėklojams patrumpinami lapai, paliekant 2 cm lapkočius, ir per žiemą laikomi rūsyje sudėti į smėlį. Pavasarį sodinami į dirvą. Subrendusios sėklos renkamos palaipsniui. Būna daigios 2-3 metus.
Visos saliero dalys dėl jose esančio eterinio aliejaus esti būdingo kvapo ir malonaus skonio, dėl to ir vartojamos kulinarijoje. Jų šaknyse bei lapuose yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių druskų (0,97%), baltymų (1,09%), riebalų (0,27%), 7 mg% karotino, apie 50 mg% vitamino B1, 40-100 mg% vitamino B2 ir PP. Botanikos sode išauginto saliero lapuose rasta 157,24 mg% vitamino C, o šaknyse – 22,84 mg%.
Vartojami švieži, džiovinti ar sūdyti salierų lapai bei šakniavaisiai. Šakniavaisiai gerai išsilaiko rūsyje. Lapus žiemai galima ruošti taip: pasūdyti, įmaišant petražolių, porų, morkų ir įtarkuojant šakniavaisio (į 1 kg mišinio dėti 200 g druskos). Labai tinka žuvų, mėsos, daržovių patiekalams, sriuboms ir padažams paskaninti. Be to, iš lapkotinių ir šakninių salierų verdamos sriubos, gaminami karšti patiekalai ir salotos. Kai kur salierai vartojami juodai duonai, sūriams ir gėrimams aromatizuoti. Gaminamas net salierų punšas.
Salierai turi gydomųjų savybių.