Blog

Ankstyvasis šalpusnis – Tussilago farfara L.

Leituviški sinonimai : baltapusniai, močeka, močekalapis, šaltapusis, šaltapusnė, šaltašonis.

Auga Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Labiausiai paplitęs rytų europinėje dalyje.

Šalpusnio lapai  (Folia Farfarae),   rečiau graižai  (Flores Farfarae), vartojami farmacijos pramonėje.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis astrinių (Asteraceae) šeimos žolinis augalas. Šakniastiebiai šliaužiantys, plo­ni, ilgi, apvalūs, išsišakoję ir apaugę plonomis šaknelėmis. Žiedynstiebiai 10-25 cm aukščio, apaugę žvyniškais rausvais lape­liais, su vienu graižu viršūnėje. Pamatiniai lapai dideli, 10-20 cm skersmens, apskritoki, kampuoti, šiek tiek dantyti, viršutinė pusė plika, apatinė baltai pūkuota. Graižąs 2-2,5 cm skersmens, cilindriškas, vainikėlis geltonas. Žiedyno kraštiniai žiedeliai išsidėstę keliomis eilėmis; viduriniai vamzdiški, dvilyčiai, nevaisingi; kuokeliai 5. Vaisius – pailgas, keturbriaunis, 3-4 mm ilgio lukšta-vaisis. Viršūnėje yra plonų, trapių plaukelių skristukas. 1000 lukštavaisių sveria apie 0,35 g.

Žydi kovo-gegužės mėn., lukštavaisiai subręsta gegužės-bir­želio mėn.

Labai dažnas visoje respublikoje. Auga molio ir smėlio kalkingose dirvose, kur negiliai yra podirvio vanduo, skardžiuose, ežerų, upių pakrantėse, slėniuose, duobėse, pakelėse.

Agrotechnika. Šalpusniui parenkami sunkesni (priemolio, priesmėlio) kalkingi dirvožemiai. Geriausi priešsėliai yra tie, kuriuo­se mažiausia piktžolių ir daugiausia maisto medžiagų. Iš tokių priešsėlių yra kaupiamieji, gerai auga ir po žieminių bei vasarinių javų. Dirvos, kuriose neišplitusios daugiametės piktžolės, skuta­mos 4-5 cm gyliu lėkštiniais skutikais, o daugiametėmis piktžolė­mis užterštus laukus skutama iki 10-12 cm gylio verstuviniais skutikais. Nuskutus ražienas, po 2-3 savaičių dirva suariama, išberiamos mineralinės trąšos (60 fosforo ir 80 kg/ha kalio) ir suakėjama. Azoto trąšos (50-70 kg/ha veikliųjų medžiagų) išberia­mos pavasarį, sudygus pasėliui. Antraisiais ir trečiaisiais augini­mo metais superfosfatas ir kalio druska išberiama vėlai rudenį ar­ba anksti pavasarį, o azoto trąšos,- baigiant augalams žydėti.

Dauginamas šakniastiebiais ir sėklomis. Pirmuoju būdu daugi­namas rudenį ir anksti pavasarį (geriausia spalio-lapkričio mėn.). Giliai suartoje ir suakėtoje dirvoje padaromos 30-50 cm atstumo, 6-9 cm gylio vagutės. Į jas 15-20 cm atstumu išdėliojami 5- 10 cm ilgio šakniastiebiai, kurie užžeriami žemėmis. Sis būdas la­biau tinka piktžolėtoje dirvoje. Dauginant sėklomis, parenkama nepiktžolėta dirva, nes jaunus, lėtai augančius daigus pirmaisiais auginimo metais labai stelbia piktžolės. Rudenį giliai suarta dirva pavasarį suakėjama, o pradėjus želti piktžolėms, kultivuojama. Birželio pradžioje negiliai (12-18 cm) suariama, suakėjama, pri-voluojama. Į taip paruoštą dirvą sėjamos šalpusnio sėklos. Sėja­ma daržovių bei javų sėjamosiomis mašinomis 30-50 cm tarpuei­liais. Sėklos neįterpiamos. 1 ha reikia 8-10 kg sėklų. Išryškėjus pasėlio eilutėms, kultivatoriumi iš tarpueilių išskutamos piktžolės (panaudojami vienpusiai plokščiapjūviai peiliai ir strėliniai nora-gėliai). Tarpueiliai purenami kas 2-3 savaitės.

Lapus pažeidžia miglinės rūdys (sukėlėjas Puccinia poarum Neisi.). Liga labiausiai plinta antroje vasaros pusėje ir ypač tan­kiame pasėlyje. Kovos priemonės: nesutankinti pasėlio, derlių nu­imti, kol rūdys masiškai neišplitusios.

Žaliavos ruošimas. Lapai skinami arba pjaunami be lapkočių arba su jais (iki 5 cm ilgio) gegužės-liepos mėn. ir rugpjūčio- rugsėjo mėn. (atolas), kada jų apatinė dalis dar padengta baltų plaukelių veltiniu, o lapų lakštai iki 7-15 cm ilgio, apie 10 cm pločio ir nepažeisti rūdžių. Derlius nuimamas giedrą dieną. Lapų negalima ilgai laikyti didelėse krūvose, nes jie greitai kaista ir pajuoduoja.

Pirmaisiais auginimo metais orasausių lapų derlius būna 5- 23, antraisiais – 47 ir trečiaisiais metais-20 cnt/ha. Žiedynai (graižai) skinami arba nukarpomi žirklėmis pradėjus augalams žydėti (balandžio mėn.). Žiedeliai turi būti geltoni, be kvapo, kar­toki. Surinkti žiedynai arba lapai paskleidžiami plonu sluoksniu ant patiesto popieriaus arba medžiagos ir džiovinami gerai vėdi­namose, nuo saulės spindulių apsaugotose pastogėse. Geriausiai ‘tinka skardinės pastogės arba specialios džiovyklos 30-40 °C temperatūros. Iš 100 kg šviežių lapų gaunama 19-20 kg sausų.

Išdžiūvusiuose žieduose drėgmės turi būti ne daugiau kaip 15%, graižų su 0,5-2 cm ilgio žiedstiebiais.- ne daugiau kaip 4%, baigiančių peržydėti graižų – ne daugiau kaip 3%, sutrupėjusių dalių, praeinančių pro 2 mm skersmens sieto angeles,- 2%, orga­ninių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%, mineralinių – ne dau­giau kaip 1%.

Lapuose drėgmės turi būti ne daugiau kaip 13%, pajuodusių lapų su tamsiomis rūdžių dėmėmis – 3%, sutrupėjusių dalių, pra­einančių pro 3 mm skersmens sieto angeles,-2%, organinių prie­maišų- 2%, mineralinių priemaišų-%, pelenų, sudeginus ža­liavą,-20%.
Sausa žaliava laikoma maišuose sausoje patalpoje iki 3 metų.

Lapuose yra iki 2,63% karčiųjų glikozidų, askorbino rūgšties (251 mg%), polisacharidų (inulino ir dekstrino), galinės, obuolių, vyno rūgščių, eterinio aliejaus, rauginių medžiagų (9,5%), saponinų, karotino, gleivių. Graižuose yra faradiolio, arnidiolio, taraksantino, stigmasterino, fitosterino, flavonų, inulino, eterinio alie­jaus ir rauginių medžiagų.

Lapų ir žiedų nuoviras vartojamas nuo kvėpavimo takų ligų, kosulio, jis skatina prakaito išskyrimą.