Bruknė – Vaccinium vitis-idaea L. Sp.
Lietuviški sinonimai : bruknė, brusnė, raudonuogė, šiluogė.
Bruknė auga beveik visoje Europoje, Skandinavijoje iki 71″7″ šiaurės platumos. Rusijoje aptinkama visoje šiaurinėje dalyje iki pat Beringo jūros, prie Amūro, taip pat Sachaline, Kamčiatkoje, Kurilų salose. Pietinė bruknės augimo riba Rusijoje sutampa su pušų augimo riba. Ji perkerta Uralą 54° platumoje. Azijoje paplitusi Altajuje ir Himalajuose, Kaukazo šiaurinėje dalyje iki 2750 m aukščiau jūros lygio, taip pat Šiaurės Amerikoje ir Grenlandijoje.
Lapai (Folia Vitis idaeae) ir uogos (Fructus Vitis idaeae) nuo senų laikų vartojami gydomosioms arbatoms, uogos – maisto pramonėje.
Morfologinės-botaninės savybės. Erikinių (Ericaceae) šeimos visžalis krūmokšnis. Jaunų augalų šaknis liemeninė, 25-30 cm ilgio, o išaugus šakniastiebiui ji sunyksta. Šakniastiebis plonas, 1,5-3 cm skersmens, apie 3 m ilgio, šakotas, su smulkiomis šaknelėmis; iš jo išauga iki kelių dešimčių atskirų krūmokšnių po keletą arti vienas kito. Stiebas 6-30 cm aukščio (tai priklauso nuo dirvožemio, apšvietimo, drėgmės ir kt.). Šaknelės 3-7 cm ilgio, apvalios, jaunos žalsvos, sendamos kietėja, plinka ir ruduoja. Lapai pražanginiai, elipsiški, buki, lygiakraščiai arba kiek karbuoti, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia, gausiai taškuota apatine puse, žemyn užsirietusiais kraštais, 0,9-2,5 (3) cm ilgio ir 0,8-4,4 cm pločio. Lapkotis iki 3 mm ilgio. Vienmečių ūglių lapai šviesesni už senesnius. Žiedai šakelių viršūnėse susitelkę į kekes. Žiedas varpiškas, baltas arba baltai rausvas, 5-6 mm ilgio, nemalonaus kvapo. Vaisius – raudona, apvali, sultinga, iki 8 mm skersmens, apie 0,32 g uoga. Uogos susitelkusios į kekes po 5-6. Uogoje yra 5-50 raudonai rudų, pusmėnulio formos, tinklišku paviršiumi sėklų. 1000 sėklų sveria 0,28 g.
Žydi gegužės-birželio mėn., neretai antrą kartą liepos-rugpjūčio mėn.; uogos sunoksta rugpjūčio mėn.
Auga sausuose ir apysausiuose pušynuose, eglynuose, beržynuose, drebulynuose, kirtavietėse, aukštapelkėse, pelkėse. Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausia auga rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje dalyse.
Agrotechnika. Bruknė buvo pradėta auginti Šiaurės Amerikoje. Šiuo metu sukultūrinimo darbai plačiai atliekami Suomijoje. Bruknę galima nesunkiai įveisti gamybiniuose plotuose, taip pat ir sodininkų sklypuose. Ji atspari sausrai, gali augti rūgščiame, taip pat žemės ūkio kultūroms netinkančiame dirvožemyje. Dirva turi būti gerai įdirbta, nepiktžolėta, laidi drėgmei ir orui. Rudenį suariama iki 20-25 cm gylio, o pavasarį ariama dar kartą 3-4 cm sėkliau, kad į paviršių neiškiltų rudenį apartos piktžolių sėklos.
Prieš sodinant dirvos nepatartina tręšti, nes veikliosios medžiagos slopina šaknijimąsi. Antraisiais auginimo metais galima patręšti (azoto ne daugiau kaip 10, fosforo – 40 ir kalio – 60 kg/ha veikliųjų medžiagų).
Dauginama sėklomis ir vegetatyviškai. Sėklos prieš sėją išimamos iš uogų, kurios per žiemą buvo laikomos šaldytuve (4 °C temperatūroje). Jų daigumas – 85-90%. Sėklos sėjamos inspekte; žemė paruošiama iš vienos dalies brukninio pušyno ir vienos dalies žemės, kurioje bus auginami jauni augalai. Sėjama eilutėmis kas 10 cm. Kad vienodžiau pasisėtų, prieš sėją sėklas patartina sumaišyti su sausu smėliu. Išdygę sėjinukai išretinami 1 -1,5 cm atstumu. Eitų metų pavasarį sėjinukai persodinami į nuolatinę vietą. Prigyja 60-70%.
Geriausia dauginti jaunais krūmokšniais su 2-3 cm ilgio šakniastiebio dalimi ir vienmetėmis atžalomis su šakniastiebio dalimi. Dauginimui medžiaga kasama balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje iki pradedant augti ūgliams, patartina iš nederančio brūknyno. Kasama ne ištisai, o 20-25 cm pločio juostomis, paliekant tarp jų apie 1-2 m tarpus. Iš 1 m2 galima paruošti daugiau kaip 80 atskirų krūmokšnių ir 60 vienmečių atžalų su šakniastiebio dalimis.
Sodinama eilutėmis kas 20 cm, tarp augalų-10 cm. Prigyja apie 90-95%. Galima dauginti ir gyvašakėmis, bet jų prigyja tik 30-45%.
Pasodintų augalų laistyti nebūtina, tik reikia ravėti ir purenti tarpueilius.
Kartais grybas Exobasidium vaccinii Woronin pažeidžia ūglius, lapus ir žiedynus. Pažeistos vietos apsitraukia baltu pūkuotu apnašu, sustorėja audiniai, pasikeičia lapų spalva – pasidaro balta, kartais rausva. Tokie audiniai būna trapūs, lenkiant greitai lūžta. Dažniausiai nukenčia pavieniai augalai.
Neretai bruknės serga grybine liga, kurią sukelia mėlyninė balkšvarūdė (Thekopsora myrtilli (Schum) Tranz.). Tačiau ši liga esminės žalos nepadaro. Kartais pasitaiko įvairios lapų dėmėtligės, nuo kurių sumažėja lapų asimiliacinis paviršius.
Nuo puvinio ir rūdžių galima vartoti 0,5-1 % Bordo skystį, 0,3-0,4% vario oksichloridą, o nuo kitų ligų – 1-2% vario sulfatą.
Žaliavos ruošimas. Lapai skinami ketvirtaisiais auginimo metais, geriausia rugsėjo-spalio mėn. arba pavasarį nutirpus sniegui (iki žydėjimo), vasarą skinti džiovinant patamsėja. Nupjaunamos 5-8 cm ilgio šakutės su sveikais lapais. Toje pačioje vietoje leidžiama skinti lapus kas 4-6 metai.
Nupjautos šakutės paskleidžiamos 3-5 cm storumo sluoksniu ant popieriaus ar medžiagos ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, kur nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai; retkarčiais pamaišoma. Išdžiūvus šakutėms, lapai nubraukiami, o stiebai išmetami. Iš 10 kg žalių lapų gaunama 2-2,2 kg sausų.
Išdžiūvę lapai turi būti iki 30 mm ilgio ir 5-15 mm pločio, viršutinė pusė tamsiai, apatinė šviesiai žalia su rusvais taškeliais, tinkliškai gysloti, bekvapiai, rūgštoki. Žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 13%, parudavusių, patamsėjusių lapų – ne daugiau kaip 15%, susmulkėjusių lapų, praeinančių pro 3 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 2%, organinių priemaišų – ne daugiau kaip 1%, mineralinių – ne daugiau kaip 0,5%, kitų bruknės dalių – ne daugiau kaip 1%; joje turi būti ne mažiau kaip 4% arbutino.
Išdžiovinta žaliava pakuojama po 20-35 kg j maišus arba po 50 kg į ryšulius ir laikoma ant lentynų gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė 3 metai.
Lapuose susikaupia 10-13% arbutino, 8-9% rauginių medžiagų, 0,5-0,6% flavonolių, hidrochinono, galinės, elaginės, chino ir vyno rūgščių, taip pat vitamino C, mineralinių ir kitų medžiagų. Žali lapai turi fitoncidinių savybių – juos pažeidus, išsiskiria lakios antimikrobinės medžiagos.
Bruknės lapų arbata vartojama šlapimo išsiskyrimui skatinti, sergant inkstų akmenlige, reumatu, podagra, taip pat mineralinėms medžiagoms iš organizmo šalinti.