Didžioji nasturtė – Tropaeolum majus L.
Lietuviški sinonimai : misturcija, nasturcija, nasturta, nasturtis.
Paplitusi Pietų Amerikoje, Peru, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilėje, iš kur pateko į Europą ir dabar plačiai auginama vidutinio ir šilto klimato juostose kaip dekoratyvinė. Lietuvoje auginama darželiuose, balkonuose, kapinėse.
Nasturtės švieži lapai, žiedai ir neprinokę vaisiai (Semen Tropaeoli) vartojami gydymui, žiediniai pumpurai, nesubrendusios sėklos – kaip prieskonis prie salotų, mėsos, žuvies, kiaušinių patiekalų. Kartais neprinokę vaisiai bei pumpurai su actu vartojami vietoj pipirų.
Morfologinės-botaninės savybės. Vienmetis, labai šakotas, šliaužiantis arba kylantis, 0,3-3 m aukščio nasturtinių (Tropaeola-ceae) šeimos žolinis augalas. Stiebas plikas, žalsvas, mėsingas. Lapai apskriti, skydiški, apatinė pusė pilkai žalia, su 10 gyslų. Lapkočiai ilgi, besivyniojantys, prisegti maždaug ties lakšto viduriu. Žiedai dideli. Taurelė penkiaskiltė, pentinuota. Vainiklapiai 5, pleišto formos, buki, oranžiniai, geltoni, rečiau tamsiai raudoni, su išilginiais tamsiais ruožais, maždaug du kartus ilgesni už tau-rėlapius. Pentinas apie 3 cm ilgio, šiek tiek trumpesnis už vainiklapius, nusmaiiėjantis. Vaisius sudarytas iš 3 vienasėklių suskylančių vaisiukų.
Žydi birželio-spalio mėn.
Auginama visoje respublikoje. Reta, panaši į aprašytąją mažoji nasturtė – T. minus L., besiskirianti mažesniais lapais, žiedais, vaisiais, be to, šios lapų gyslos išsikišusios iš lapo lakšto pakraščių. Mažoji nasturtė vartojama tokiems pat tikslams kaip ir didžioji.
Agrotechnika. Nasturtei parenkama šilta, saulėta vieta, lengva, puri.lpuveninga, bet ne per daug derlinga dirva, nes tada augalai tik lapoja ir mažai žydi. Nederlingoje dirvoje seni lapai pradeda greitai gelsti ir nukrinta. Geriausiai auga ir tarpsta patręštoje priemolio dirvoje.
Dauginama sėklomis (daigios būna 3-4 metus). Augalai jautrūs šalnoms, dėl to sėjama praėjus šalnoms (gegužės mėn.) po 3-4 sėklas į vieną vietą 15-25 cm atstumu. Sudygsta per 2 savaites. Paaugę augalai praretinami. Rudenį nukritusios sėklos dažnai sudygsta pačios. Auginant nedaug nasturtų, galima pasėti į vazonus po keletą sėklų jau kovo-balandžio mėn., o išaugusius daigus persodinti į numatytą vietą gegužės antroje pusėje.
Žinoma keletas nasturtės veislių, iš jų yra ir pilnavidurių. Veislės, skiriasi ne tik žiedų, bet ir lapų spalva – nuo šviesiai žalių iki beveik rudų. Lietuvoje pasitaiko keletas skirtingų nasturtės formų šakotais arba laipiojančiais stiebais, įvairių spalvų (nuo geltonų iki juodai raudonų) žiedais bei lapais (nuo tamsiai iki šviesiai žalių).
Žaliavos ruošimas. Nasturtės sėklos renkamos nevisiškai prinokusios rugpjūčio-rugsėjo mėn. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava kvepia topinambu, be skonio, vėliau kvapas stiprėja, skonis būna deginantis.
Žaliose antžeminėse augalo dalyse yra glikozido tropeolino, iš kurio enziminės hidrolizės metu atskyla eterinis aliejus, panašus į garstyčių. Be to, žaliavoje yra taninų, vitamino C. Naujojoje Zelandijoje iš žalių lapų gaminamas vitamino C ekstraktas).
Šviežios antžeminės dalys vartojamos nuo hipertonijos ir kitokių širdies-kraujagyslių ligų, žiedai ir lapai – nuo skorbuto, lėtinio kataro.