Didžioji nasturtė

Didžioji nasturtė – Tropaeolum majus L.

Lietuviški  sinonimai : misturcija, nasturcija, nasturta, nasturtis.

Paplitusi Pietų Amerikoje, Peru, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilė­je, iš kur pateko į Europą ir dabar plačiai auginama vidutinio ir šilto klimato juostose kaip dekoratyvinė. Lietuvoje auginama dar­želiuose, balkonuose, kapinėse.

Nasturtės švieži lapai, žiedai ir neprinokę vaisiai (Semen Tropaeoli) vartojami gydymui, žiediniai pumpurai, nesubrendusios sėklos – kaip prieskonis prie salotų, mėsos, žuvies, kiaušinių pa­tiekalų. Kartais neprinokę vaisiai bei pumpurai su actu vartojami vietoj pipirų.

Morfologinės-botaninės savybės. Vienmetis, labai šakotas, šliau­žiantis arba kylantis, 0,3-3 m aukščio nasturtinių (Tropaeola-ceae) šeimos žolinis augalas. Stiebas plikas, žalsvas, mėsingas. Lapai apskriti, skydiški, apatinė pusė pilkai žalia, su 10 gyslų. Lapkočiai ilgi, besivyniojantys, prisegti maždaug ties lakšto vidu­riu. Žiedai dideli. Taurelė penkiaskiltė, pentinuota. Vainiklapiai 5, pleišto formos, buki, oranžiniai, geltoni, rečiau tamsiai raudoni, su išilginiais tamsiais ruožais, maždaug du kartus ilgesni už tau-rėlapius. Pentinas apie 3 cm ilgio, šiek tiek trumpesnis už vainik­lapius, nusmaiiėjantis. Vaisius sudarytas iš 3 vienasėklių susky­lančių vaisiukų.

Žydi birželio-spalio mėn.

Auginama visoje respublikoje. Reta, panaši į aprašytąją mažoji nasturtė – T. minus L., besiskirianti mažesniais lapais, žiedais, vaisiais, be to, šios lapų gyslos išsikišusios iš lapo lakšto pakraš­čių. Mažoji nasturtė vartojama tokiems pat tikslams kaip ir di­džioji.

Agrotechnika. Nasturtei parenkama šilta, saulėta vieta, lengva, puri.lpuveninga, bet ne per daug derlinga dirva, nes tada augalai tik lapoja ir mažai žydi. Nederlingoje dirvoje seni lapai pradeda greitai gelsti ir nukrinta. Geriausiai auga ir tarpsta patręštoje prie­molio dirvoje.

Dauginama sėklomis (daigios būna 3-4 metus). Augalai jaut­rūs šalnoms, dėl to sėjama praėjus šalnoms (gegužės mėn.) po 3-4 sėklas į vieną vietą 15-25 cm atstumu. Sudygsta per 2 sa­vaites. Paaugę augalai praretinami. Rudenį nukritusios sėklos daž­nai sudygsta pačios. Auginant nedaug nasturtų, galima pa­sėti į vazonus po keletą sėklų jau kovo-balandžio mėn., o išau­gusius daigus persodinti į numatytą vietą gegužės antroje pusėje.

Žinoma keletas nasturtės veislių, iš jų yra ir pilnavidurių. Veis­lės, skiriasi ne tik žiedų, bet ir lapų spalva – nuo šviesiai žalių iki beveik rudų. Lietuvoje pasitaiko keletas skirtingų nasturtės formų šakotais arba laipiojančiais stiebais, įvairių spalvų (nuo geltonų iki juodai raudonų) žiedais bei lapais (nuo tamsiai iki šviesiai žalių).

Žaliavos ruošimas. Nasturtės sėklos renkamos nevisiškai pri­nokusios rugpjūčio-rugsėjo mėn. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava kvepia topinambu, be skonio, vėliau kvapas stiprėja, skonis būna deginantis.

Žaliose antžeminėse augalo dalyse yra glikozido tropeolino, iš kurio enziminės hidrolizės metu atskyla eterinis aliejus, panašus į garstyčių. Be to, žaliavoje yra taninų, vitamino C. Naujojoje Zelandijoje iš žalių lapų gaminamas vitamino C ekstraktas).

Šviežios antžeminės dalys vartojamos nuo hipertonijos ir kito­kių širdies-kraujagyslių ligų, žiedai ir lapai – nuo skorbuto, lėtinio kataro.

Taip pat skaitykite: