Didžioji ugniažolė

Didžioji ugniažolė – Chelidonium majus L.

Lietuviški   sinonimai :   akių žolė,   cacelija, cenevada geltonoji, cindalija,   dangdovena, gajutė,  gelonė, geltonpienė, kraujuotė, krekždažolė, rekždinė, lelionė, ugniažolynis, valasnykažolės.

Paplitusi visoje Europoje, Rytinėje Mongolijoje, Kinijoje. Šiau­rės Amerikos atlantinėje dalyje užneštinė. Auga visoje Rusijoje, išskyrus Arktiką.

Vaistams vartojama žolė (Herbą Chelidonii), taip pat šaknia­stiebiai su šaknimis (Radix Chelidonii).

Morfotoginės-botaninės savybės. Aguoninių (Papaveraceae) šeimos, daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, apaugęs retais plaukeliais, kartais plikas. Šaknis liemeninė, geltona. Lapai giliai suskaldyti į 5-7 apvalias arba kiaušiniškas skiltis, viršūninė skiltis didesnė, lapai kotuoti, viršu­tiniai beveik bekočiai, viršutinė jų pusė žalia, apatinė pilkai žalia. Žiedynas skėtiškas, vainiklapiai  ryškiai geltoni. Vaisius – 2- 5 cm ilgio, 2-3 mm skersmens dėžutė (ankštara). Sėklos juodos, pailgos, tinkliškai duobėtos. 1000 sėklų sveria 0,6-0,7 g.

Žydi gegužės-rugsėjo mėn., sėklos subręsta liepos-rugsėjo mėn. Auga patvoriuose, šiukšlynuose, daržuose, soduose, krū­muose.

Paplitusi visoje respublikoje.

Agrotechnika. Ugniažolei parenkama gerai patręšta organinė­mis trąšomis, nerūgšti, puri, nepiktžolėta, priesmėlio arba priemo­lio dirva. Tręšiama fosforo ir kalio trąšomis (80 ir 60 kg/ha veik­liųjų medžiagų). Rudenį giliai suariama. Pavasarį kultivuojama, akėjama ir pašalui išėjus, sėjama eilėmis kas 60 cm. Sėklos įter­piamos iki 1 cm gylio. Pasėjus privoluojama. Išaugus 4-5 lape­liams, išberiamos azoto trąšos (100-120 kg/ha veikliųjų medžia­gų). Vegetacijos metu purenami tarpueiliai, ravima.

Galima dauginti daigyne išaugintais daigais. Žydėti pradeda antraisiais auginimo metais.

Vėliau augalai kasmet mineralinėmis trąšomis tręšiami tokio­mis pačiomis normomis kaip ir pirmaisiais auginimo metais.

Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama (5-10 cm virš žemės pa­viršiaus) augalams pradėjus žydėti. Džiovinama plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 35 °C.

Sausa žolė turi būti pilkai žalia, stiebai iki 50 cm ilgio ir 5 mm skersmens, lapai 5-13 cm ilgio ir 5-11 cm pločio, viršutinė jų pusė gelsvai žalia, apatinė pilkai žalia, žiedai geltoni, vaisiai ne­subrendę. Žaliava būna nemalonaus kvapo, karčiai deginančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 14%, parudavusios žaliavos – ne daugiau kaip 3%, organinių priemaišų – 1 %, mine­ralinių- 0,5%, pelenų, sudeginus žaliavą,- ne daugiau kaip 15%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – ne daugiau kaip 2,%.

Iš 10 kg žalios žaliavos gaunama 2,3-2,5 kg sausos.

Sausa žaliava pakuojama po 15 kg į maišus arba po 50 kg į ryšulius ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ant pa­dėklų. Tinkama vartoti iki 3 metų.

Šakniastiebiai su šaknimis kasami vėlai rudenį, sunykus ant­žeminei daliai, arba anksti pavasarį prieš atželiant augalams. Iš­kasti nuvalomi (nupurtomos žemės, nupjaunama antžeminės da­lies likučiai) ir nuplaunami šaltame vandenyje. Vandeniui nuvar­vėjus, dedami ant brezento ir tą pačią dieną vežami į fabriką.

Šakniastiebiai turi būti 1-2 cm ilgio, su storomis ir plonomis šaknimis, iš išorės rusvi (storų šaknų), plonos šaknys rusvai oran­žinės, vidus geltonas. Žaliava specifinio nemalonaus kvapo ir ait­raus deginančio skonio. Drėgmės joje turi būti ne mažiau kaip 75%, organinių ir mineralinių priemaišų-ne daugiau kaip po 1% . Visose ugniažolės dalyse, ypač požeminiuose organuo­se, yra geltonų pieniškos konsistencijos sulčių. Antžeminėje dalyje aptinkama iki 1,87% įvairių alkaloidų, dažinių medžiagų, eterinio aliejaus, iki 14,9 mg% karotino, iki 171 mg% vitamino C, obuolių, gintaro, citrinos ir chelidono rūgščių, taip pat flavonoidų, saponinų, pektinų, gleivių, sakų bei mineralinių medžiagų. Šaknyse yra iki 4,14% alkaloidų, sėklose – iki 40% aliejaus.

Augalas nuodingas vartojamas tik gydytojui leidus.

Taip pat skaitykite: