Didžioji ugniažolė – Chelidonium majus L.
Lietuviški sinonimai : akių žolė, cacelija, cenevada geltonoji, cindalija, dangdovena, gajutė, gelonė, geltonpienė, kraujuotė, krekždažolė, rekždinė, lelionė, ugniažolynis, valasnykažolės.
Paplitusi visoje Europoje, Rytinėje Mongolijoje, Kinijoje. Šiaurės Amerikos atlantinėje dalyje užneštinė. Auga visoje Rusijoje, išskyrus Arktiką.
Vaistams vartojama žolė (Herbą Chelidonii), taip pat šakniastiebiai su šaknimis (Radix Chelidonii).
Morfotoginės-botaninės savybės. Aguoninių (Papaveraceae) šeimos, daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, apaugęs retais plaukeliais, kartais plikas. Šaknis liemeninė, geltona. Lapai giliai suskaldyti į 5-7 apvalias arba kiaušiniškas skiltis, viršūninė skiltis didesnė, lapai kotuoti, viršutiniai beveik bekočiai, viršutinė jų pusė žalia, apatinė pilkai žalia. Žiedynas skėtiškas, vainiklapiai ryškiai geltoni. Vaisius – 2- 5 cm ilgio, 2-3 mm skersmens dėžutė (ankštara). Sėklos juodos, pailgos, tinkliškai duobėtos. 1000 sėklų sveria 0,6-0,7 g.
Žydi gegužės-rugsėjo mėn., sėklos subręsta liepos-rugsėjo mėn. Auga patvoriuose, šiukšlynuose, daržuose, soduose, krūmuose.
Paplitusi visoje respublikoje.
Agrotechnika. Ugniažolei parenkama gerai patręšta organinėmis trąšomis, nerūgšti, puri, nepiktžolėta, priesmėlio arba priemolio dirva. Tręšiama fosforo ir kalio trąšomis (80 ir 60 kg/ha veikliųjų medžiagų). Rudenį giliai suariama. Pavasarį kultivuojama, akėjama ir pašalui išėjus, sėjama eilėmis kas 60 cm. Sėklos įterpiamos iki 1 cm gylio. Pasėjus privoluojama. Išaugus 4-5 lapeliams, išberiamos azoto trąšos (100-120 kg/ha veikliųjų medžiagų). Vegetacijos metu purenami tarpueiliai, ravima.
Galima dauginti daigyne išaugintais daigais. Žydėti pradeda antraisiais auginimo metais.
Vėliau augalai kasmet mineralinėmis trąšomis tręšiami tokiomis pačiomis normomis kaip ir pirmaisiais auginimo metais.
Žaliavos ruošimas. Žolė pjaunama (5-10 cm virš žemės paviršiaus) augalams pradėjus žydėti. Džiovinama plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 35 °C.
Sausa žolė turi būti pilkai žalia, stiebai iki 50 cm ilgio ir 5 mm skersmens, lapai 5-13 cm ilgio ir 5-11 cm pločio, viršutinė jų pusė gelsvai žalia, apatinė pilkai žalia, žiedai geltoni, vaisiai nesubrendę. Žaliava būna nemalonaus kvapo, karčiai deginančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 14%, parudavusios žaliavos – ne daugiau kaip 3%, organinių priemaišų – 1 %, mineralinių- 0,5%, pelenų, sudeginus žaliavą,- ne daugiau kaip 15%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – ne daugiau kaip 2,%.
Iš 10 kg žalios žaliavos gaunama 2,3-2,5 kg sausos.
Sausa žaliava pakuojama po 15 kg į maišus arba po 50 kg į ryšulius ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ant padėklų. Tinkama vartoti iki 3 metų.
Šakniastiebiai su šaknimis kasami vėlai rudenį, sunykus antžeminei daliai, arba anksti pavasarį prieš atželiant augalams. Iškasti nuvalomi (nupurtomos žemės, nupjaunama antžeminės dalies likučiai) ir nuplaunami šaltame vandenyje. Vandeniui nuvarvėjus, dedami ant brezento ir tą pačią dieną vežami į fabriką.
Šakniastiebiai turi būti 1-2 cm ilgio, su storomis ir plonomis šaknimis, iš išorės rusvi (storų šaknų), plonos šaknys rusvai oranžinės, vidus geltonas. Žaliava specifinio nemalonaus kvapo ir aitraus deginančio skonio. Drėgmės joje turi būti ne mažiau kaip 75%, organinių ir mineralinių priemaišų-ne daugiau kaip po 1% . Visose ugniažolės dalyse, ypač požeminiuose organuose, yra geltonų pieniškos konsistencijos sulčių. Antžeminėje dalyje aptinkama iki 1,87% įvairių alkaloidų, dažinių medžiagų, eterinio aliejaus, iki 14,9 mg% karotino, iki 171 mg% vitamino C, obuolių, gintaro, citrinos ir chelidono rūgščių, taip pat flavonoidų, saponinų, pektinų, gleivių, sakų bei mineralinių medžiagų. Šaknyse yra iki 4,14% alkaloidų, sėklose – iki 40% aliejaus.
Augalas nuodingas vartojamas tik gydytojui leidus.