Gauruotoji tūbė

Gauruotoji tūbė – Verbascum phlomoides L.

Lietuviški sinonimai: devyneriopas, devynjėgė, devynių vyrų spėka, devynmacė, devynsylė, devynvaistė, dievana, švenrožė.

Paplitusi Vidurio Europoje, Viduržemio pajūrio srityje, Kryme, Kaukaze.

Vaistams vartojami žiedų vainikėliai su kuokeliais (Flores Verbasci). Augalai dekoratyvūs, bet bitės iš jų dažniau renka vaš­ką negu nektarą. Šviežios žolės preparatai vartojami veterinarijo­je.

Verbascum_phlomoides-gauruotoji tube

Morfologinės-botaninės savybės. Dvimetis, 50-150 cm aukš­čio, bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos žolinis augalas. Šaknis liemeninė, nelabai šakota. Stiebas stačias, tvirtas, lapuotas, apau­gęs minkštais, pilkais arba gelsvai pilkais plaukeliais, nešakotas arba viršutinė dalis šakota. Lapai pilkšvai arba gelsvai žali, apa­tinė pusė apaugusi tankiu, minkštu veltiniu, viršutinė   ne tokia plaukuota. Pamatiniai lapai   kotuoti,   lapkotis   siauras, 2 kartus trumpesnis už lakštą. Lakštas 10-30 cm ilgio, 4-10 cm pločio, stambiai karbuotas, apybukis. Apatiniai stiebo lapai trumpakočiai arba beveik bekočiai, pailgi, karbuoti, viduriniai bekočiai, smailūs, karbuotai dantyti, viršutiniai nusmailėjusia viršūne, ties pamatu su apskritomis, prie stiebo priaugusiomis auselėmis. Žiedai po 2- 4(9)  susitelkę pažiedžių pažastyse į kuokštus, kurie savo ruožtu sudaro tankias, ties pamatu kiek pertrauktas kekes; pažiedės be­veik tokio ilgio kaip žiedų kuokštas. Žiedkočiai laisvi, nepriaugę prie stiebo. Taurelė 6-10(12) mm ilgio, beveik iki pamato skiltėta. Vainikėlis geltonas, retai baltas, 35-55 mm skersmens. Kuokelių koteliai oranžiniai; liemenėlis 9-15 mm ilgio, į viršų storėjantis. Vaisius – 5-8,5 mm ilgio dėžutė, apaugusi tankiais žvaigždiškais plaukeliais. Sėklų daug, jos   pilkai rudos.   1000 jų sveria 0,15- 0,18 g.

Žydi liepos-rugpjūčio mėn. Kiekvienas žiedas žydi tik vieną dieną. Sėklos subręsta rugpjūčio mėn.

Auga smėlėtose kalvose, upių slėniuose, bergždynuose, ant ge­ležinkelių pylimų, netoli gyvenviečių. Auginamas botanikos so­duose, retai darželiuose. Aptinkamas ruderalinėse vietose už area­lo ribų.

Agrotechnika. Tubę galima auginti smėlingoje, žvyringoje kom­postu arba mėšlu gerai patręštoje dirvoje, saulėtoje vietoje. Neder­linga dirva antrųjų metų anksti pavasarį, tik sniegui nutirpus, tręšiama superfosfatu – atsargiai pabarstomą apie augalus. Prieš sėją sėklos sumaišomos su drėgnomis pjuvenomis (1 : 10). Sėjama į vageles. Pirmųjų vegetacijos metų pabaigoje augalai re­tinami 40–50 cm atstumu. Pirmaisiais metais naikinamos pikt­žolės, kad nenustelbtų augaliukų. Antraisiais metais, kai tūbė su­formuoja stiebus, piktžolės jau nepavojingos. Žiedų derlius gau­namas geras – 1,2-1,6 cnt/ha  (orasausės-0,6-1,2 cnt/ha).

Tūbėms daug žalos padaro tikroji miltligė. Pažeistų augalų anksti nudžiūsta lapai, gaunamas mažas žiedų derlius. Nuo miltligės galima juos prieš žydėjimą (birželio mėn.) purkšti mui­lo ir sodos tirpalu (į kibirą vandens apie 100 g muilo, 30-40 g so­dos) arba panaudoti grybus antagonistus, pvz., Penicilium (iki 5 mln. vienetų 1 kibirui vandens) .

Žaliavos ruošimas. Žiedų vainikėliai su kuokeliais renkami per patį žydėjimą saulėtomis dienomis. Paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami pavėsyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Iš 100 kg žalios žaliavos gaunama 16-18 kg sausos.

Sausi vainiklapiai turi būti geltoni, 2,5-4 mm skersmens, su kuokeliais, saldoki, gleivingi, silpno aromato. Drėgmės juose turi būti ne daugiau kaip 11%, patamsėjusių vainiklapių – 3%, smul­kių dalių, praeinančių pro 2 mm skersmens angeles,- 4%, kitų au­galo dalių – 2%, organinių ir mineralinių priemaišų – po 0,5%, pelenų, sudeginus žaliavą, ne daugiau kaip 6%. Sausa žaliava higroskopiška, todėl laikoma stikliniuose induose su sandariais kamščiais. Vartojama iki 2 metų.

Žieduose susikaupia apie 22,0% cukrų, 2,5% gleivių, saponinų, aukubino, ksantofilo, dažinių medžiagų-krocetino, karotino, flavonoidų (hesperidino rutinozido), 5% mineralinių medžiagų, kar­čiųjų medžiagų, pėdsakai eterinio aliejaus.

Žiedų preparatais gydoma kvėpavimo takų kataras, stiprus ko­sulys, astma, skrandžio ir žarnyno ligos. Jie apsaugo gleivinę nuo išorinių dirgiklių, slopina skausmus ir spazmus, mažina audinių brinkimą, ksantofilas pagreitina ląstelių regeneraciją bei žaizdų gijimą.

Taip pat skaitykite: