Geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedis barkūnas – Melilotus officinalis L.

Lietuviški sinonimai : maliotas, maletas, maliatas, meliliotas, melota.

Barkūnas paplitęs Europoje (išskyrus šiaurinius rajonus), Kau­kaze, Sibire, Mažojoje, Vidurinėje ir Centrinėje Azijoje, Irane, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje užneštas. 1827-1929 m. pradėtas au­ginti Rusijoje ir Vokietijoje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo plačiai auginamas JAV ir Kanadoje.

Augalas medingas ir vaistinis. Medicinoje vartojama žolė (Her­bą Meliloti).

Morfologinės-botaninės savybės. Dvimetis, pupinių (Fabaceae) šeimos, 30-100 (200) cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeni-nė. Stiebai statūs arba kylantys, prie pamato rausvi, šakoti, apva­lūs, į viršūnę briaunoti, kartais šiek tiek plaukuoti. Lapai pražan-giniai, trilapiai, kotuoti, galiniai lapeliai su ilgesniais koteliais. Žiedynas 4-10 cm ilgio, vainikėlis 5-7 mm ilgio, geltonas, ne­taisyklingas, kuokelių 10. Vaisius – 3-4 mm ilgio ir apie 2 mm pločio skersai raukšlėta ankštis. Sėklos žalsvai geltonos. 1000 sėk­lų sveria 2,0-2,3 g. Žydi visą vasarą. Pirmosios sėklos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn. Apsidulkina kryžmiškai, bet lie­tingą vasarą apsidulkina ir savomis žiedadulkėmis.

Auga pakelėse, bergždynuose, pal’aukėse, pasėliuose. Paplitęs visoje respublikoje.

Agrotechnika. Barkūnas gali augti įvairios mechaninės sudė­ties dirvožemiuose, kuriuose yra daug kalkių. Nemėgsta šlapių dirvų, pakenčia sausras, bet dygstant sėkloms ir vegetacijos pra­džioje reikalinga daug drėgmės. Dygsta 2-5 CC temperatūroje.

Dirva ruošiama kaip ir kitoms kultūroms. Gerai auga po kau­piamųjų. Patręšiama organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Mėšlas ir mineralinės trąšos įterpiamos prieš ariant, azoto – vegeta­cijos pradžioje. Prieš sėją dirva sukultivuojama ir suakėjama. Sėti galima vėlai rudenį arba anksti pavasarį 70 cm tarpueiliais, įter­piant 1-2 cm gyliu; 1 ha reikia 10-15 kg sėklų. Mažesni ploteliai apsėjami rankomis, sėklos įterpiamos grėbliu. Palankiomis sąly­gomis daigai sudygsta po 6-20 dienų. Per vegetaciją 3-4 kartus naikinamos piktžolės, purenami tarpueiliai. Pirmaisiais auginimo metais stiebai užauga iki 80 cm aukščio, bet žydinčių stiebų būna mažai. Žydėti pradeda rugpjūčio mėn. Antraisiais metais atželia gana anksti-balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Žydi apie 1,5 mėnesio. Sėklos visiškai subręsta rugsėjo mėn.

Žaliavos ruošimas. Vaistinei žaliavai pjaunamos 30 cm ilgio žydinčios augalų viršūnės su plonais šoniniais ūgliais ir lapais. Stori stiebai (daugiau kaip 3 cm) pašalinami. Džiovinama perpu­čiamoje pastogėje arba specialioje džiovykloje. Iš 100 kg šviežios žaliavos gaunama apie 25-28 kg orasausės. Antraisiais augimo metais iš 1 ha gaunama iki 5 tonų sausos žaliavos.

Išdžiūvę lapai, stiebeliai ir vaisiai turi būti žali, vainikėliai gel­toni, visa žaliava labai kvapi (kumarino kvapas), kartoka. Drėg­mės žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 14%, susmulkėjusių dale­lių, išbyrančių pro 0,5 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 5%, parudavusių, pajuodusių dalelių – ne daugiau kaip 2%, stiebų prie pagrindo storesnių kaip 3 mm – ne daugiau kaip 2%,. organinių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%.

Sausa žaliava pakuojama po 50 kg į ryšulius ir laikoma sauso­je, gerai vėdinamoje patalpoje, arba į stiklinę ar metalinę tarą ir sandariai užkemšama. Laikymo trukmė iki 2 metų.

Žolėje yra kvapaus kumarino (žieduose iki 0,9%), kumarino rūgšties, glikozidų meliliotino ir meliliotozido, melilioto rūgšties, taip pat purino darinių, apie 4,3% riebalų,, 17,6% baltymų ir apie 0,01% eterinio aliejaus, cholino, f lavoninių medžiagų, organinių rūgščių.

Barkūno preparatai vartojami raminantiems kompresams. Nuo­viro kompresais gydomos votys, furunkulai, pieno liaukų ir ausų uždegimas, sumušimai. Šviežių lapų ir žiedų esencija vartojama nuo galvos skausmų ir migrenos. Žiedai suteikia malonų kvapą tabakui, muilui, kosmetikos gaminiams. Barkūno preparatų ne­galima vartoti be gydytojo nurodymo. Žiedais atbaidomos kandys.

Taip pat skaitykite: