Blog

Kalninė arnika – Arnica montana L.

Lietuviški sinonimai.: arnakojės, arnikas, kupalnikas, sietris, skinstmis, šilinė.

Paplitusi Pietų ir Vidurio Europoje, Alpėse iki 2800 m aukščio, Rusijos vakariniuose rajonuose: Ukrainos Kar­patuose iki 1000 m aukščio, visoje Baltarusijos teritori­joje (daugiau pietinėje ir vakarinėje dalyje) , Pietų ir Pietry­čių Lietuvoje.

Arnika pradėta tirti Kauno botanikos sode 1926-1928 m.. Respublikoje 1959-1972 m. tirta jos paplitimas, derėjimas ir savaiminis dauginimasis skirtingomis ekologinėmis sąlygomis , augimviečių ekologinės sąlygos , sėklų biologija  ir kultivavimo galimybės įvairiuose dirvožemiuose.

Farmacijos ir parfumerijos pramonė vartoja žiedynus (Flores Arnicae). Dekoratyvus augalas, kai kur auginamas darže­liuose, tinka alpinariumams.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, astrinių (Aste-raceae) šeimos augalas. Šakniastiebis cilindriškas, jaunas šviesiai rudas, senas tamsiai rudas, vidus baltas, 11-15 cm ilgio, 7-10 mm skersmens, 5-7 cm gylyje įkypas, kiek išsiiankstęs. Rusvų žvynelių pažastyse arti žemės paviršiaus yra šakniastiebio pridėtiniai pumpurai. Apatinėje šakniastiebio pusėje išaugusios plonos (1 – 2 mm skersmens), 15-30 cm ilgio šaknys su siūlinėmis šaknelėmis. Vegetatyvinis stiebas labai trumpas (1,0-1,5 cm aukščio), su prigulusia prie žemės  4-6  pamatinių lapų skrotele. Žiedstiebiai 30-70 cm aukščio, statūs, dažnai su keliomis priešpriešinėmis šakutėmis, apaugę liaukiniais plaukeliais. Pama­tiniai lapai bekočiai, pailgi, lygiakraščiai, 5-21 crn ilgio, 2-6 cm pločio, su 5-7 išlenktomis gyslomis. Stiebiniai lapai bekočiai, pu­siau apkabinę stiebą, priešiniai, pailgi arba pailgai lancetiški, smai­lus, trigysliai, gerokai mažesni už pamatinius. Viršutinė lapų pusė ryškiai žalia, apaugusi trumpais, stačiais liaukiniais plaukeliais, apatinė – plika, gelsvai žalia. Pagrindinio ir šoninių žiedstiebių viršūnėse išauga po vieną gana stambų (4-8 cm skersmens) grai­žą; augalas suformuoja 3-5, rečiau 7-9-11 graižų. Skraistė dvieilė; skraistlapiai smailūs, apaugę liaukiniais plauke­liais. Kraštiniai žiedai piesteliniai, liežuviški (jų būna iki 21), vidūriniai – dvilyčiai, vamzdiški. Visi žiedai oranžiškai geltoni. Vaisius – lukštavaisis, tamsiai pilkas, 5-7 mm ilgio, penkiabriau-nis, į abu galus nusmailėjęs, su skristuku. 1000 vaisių sveria 1,3 – 1,5 g- žydi birželio-liepos mėn., sėklos subręsta liepos viduryje-rug­pjūčio pradžioje.

Auga pušynuose ir menkavertėse pievose stačiosios briedgaurės bendrijose. Dažniausiai paplitusi kerpsamaniniuose, mėlynyniuose, viržiniuose pušynuose, pietiniuose ir pietrytiniuose respubli­kos rajonuose. 1977 m. pirmą kartą rasta Kauno raj. (Kačerginės pušynuose).

Agrotechnika. Arnikai parenkama saulėta vieta, lengvi prie-smėlio ir smėlio, rūgštūs (pH-4,0-5,5), su gilesniu podirvio van­deniu dirvožemiai. Tiesiogiai tręšti mėšlu ir mineralinėmis trąšo­mis negalima , nors mėgsta gausiai fosforu ir kaliu patręštas dirvas; azoto pertekliaus nepakenčia. Ją geriausia auginti po gausiai organinėmis ir mineralinėmis trąšomis tręštų kultūrų (kaupiamųjų). Birželio pabaigoje dirva giliai suariama, prieš sėją kultivuojama ir akėjama. Nuo ankstyvo pavasario iki sėjos rūpes­tingai naikinamos piktžolės.

Dauginama vegetatyviškai (šakniastiebiu dalimis su 2-3 pum­purais) ir sėklomis. Perspektyvesnis dauginimas sėklomis. Geriau­sia sėti ką tik subrendusias sėklas (liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje). Tik subrendusių sėklų daigumas laboratorijoje būna 84-89%, dirvoje – 74-76%; 1 ha užsėti reikia 7,5 kg sėklų. Sėklos dirvoje sudygsta per 14-19 dienų. Geriau sėti apsiniau­kusią, nevėjuotą dieną. Sėklos sumaišomos su sausu smėliu san­tykiu 1:5.  Sėjama į 1,0-1,5 cm gylio griovelius. Sėklos užberiamos žemėmis. Iki vegetacijos pabaigos išauga 2-4 lapeliai (1,0-1,5 cm ilgio). Žiemoja gerai. Atželia balandžio viduryje, tačiau iki birže­lio pabaigos auga labai lėtai. Pasėlyje šiuo metu reikia itin kruopš­čiai naikinti piktžoles ir purenti tarpueilius. Tankiai sudygusius augalus, kai susiformuoja 2-4 lapai, praretinama 10-15 cm at­stumu. Iki vegetacijos pabaigos lapai išauga 9-11 cm ilgio. Tre­čiaisiais augimo metais pradeda žydėti; žydi tik 49-52%, o ket­virtaisiais – 94% visų augalų. Vėliau žydėjimo intensyvumas irgi svyruoja.

Arnika serga lapų dėmėtligėmis ir lapų valktimi; žiedynus grau­žia arnikinės musės lervos, lapus – kai kurios sraigių rūšys. Apsaugos priemonės profilaktinės – kova su piktžolėmis.

Žaliavos ruošimas. Graižai skinami išsiskleidus kraštiniams liežuviškiems žiedams. Giedrą dieną, nukritus rasai, jie pjaunami peiliu arba nukerpami žirklėmis su ne ilgesniais kaip 1 cm ilgio žiedstiebiais. Surinkti graižai tuojau pat paskleidžiami plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje. Galima džiovinti apšildomo­se džiovyklose ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Žaliavos nepatariama dažnai maišyti, nes sutrupa. Kenkėjų pažeisti ir sutrupėje graižai pašalinami. Blogai išvalyta ir išdžiovinta žaliava greitai genda.

Graižų derlius – 5,0-10,0 cnt/ha orasausės žaliavos. Iš 100 kg šviežių graižų gaunama 20-25 kg sausų.

Išdžiūvę graižai turi būti oranžiškai pilki, silpno aromato ir aitriai kartūs. Žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 13% drėgmės, smulkių dalių, praeinančių pro 2 mm stiebo angeles,- 6%, organi­nių priemaišų- 2%, mineralinių – 1%. Žaliava pakuojama po 50 kg l sandarią tarą ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpo­je. Sandėlyje stropiai saugoma nuo kenkėjų. Žaliavą galima laikyti 2 metus.

Žieduose yra iki 0,1% eterinio aliejaus, flavonolių (izokvercitrino ir astragalino), iki 4% arnidiolio ir izoarnidiolio, 0,1% choli­no, ksantofilo, rauginių medžiagų, betaino, dervų ir kitų medžia­gų.

Arnikos preparatais gydoma širdies ligos, jie vartojami gine­kologijoje kraujavimui stabdyti, išoriškai nuo sumušimų, sausgys­lių patempimo.