Blog

Paprastasis kmynas – Carum carvi L.

Lietuviški sinonimai : akrnynas, ikmynas, kemelis, kemeiys, kimynas, kimulis, kvynas.

Auga beveik visoje Eurazijoje, išskyrus pačius šiaurinius rajo­nus ir Pietų Aziją. Šiaurės Amerikoje ir Naujojoje Zelandijoje už­neštas.

Lietuvoje kmynas auginamas nuo XIX a. Nuo 1924 m.

Kmynų vaisiai (Fructus Carvi) vartojami gydomosioms arba­toms, farmacijos ir maisto pramonėje. Tai nepakeičiamas priesko­nis į kopūstų, bulvių, grybų patiekalus, sūrius, girą, likerius. Gy­dymui vartojami vaisiai ir jų eterinis aliejus. Žydinčius kmy­nus gausiai lanko bitės.

Morfologinės-botaninės savybės. Salierinių (Apiaceae) šeimos dvimetis arba daugiametis, 50-100 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, ilga, mėsinga, cilindriška arba verpstiška, vidus balsvas. Stiebas stačias, plikas, briaunotai vagotas, lapuotas, ša­kotas. Lapai pailgi, 2-3 kartus smulkiai plunksniškai suskaldyti, kotuoti, pirmaisiais metais susiformuoja tik lapų skrotelė. Stiebo lapai bekočiai, apgaubiantys stiebą. Žiedynas – 4-8 cm skers­mens sudėtinis skėtis su 8-16 nevienodo ilgio stipinų. Žiedai ma­ži, balti arba kiek rausvi. Vaisius – pailgai elipsiškas, 3-7 mm ilgio, 1-1,5 mm pločio skeltavaisis. Vaisiai rudi, balsvomis gyslo­mis, penkiabriauniai, kvapūs. 1000 vaisių (sėklų) sveria 1,7-4,0 g.

Žydi gegužės pabaigoje-birželio pirmoje pusėje, vaisiai su­bręsta birželio-liepos mėn.

Kmynas dažnas visoje Lietuvoje. Auga pakelėse, pievose, dir­vonuose.

Agrotechnika. Kmynams tinka neutrali arba silpnai rūgšti, pu-veninga, geros struktūros, drėgna dirva, geriausia lengvas prie­molis arba priesrnėlis. Sklypas parenkamas užuovėjoje. Netinka užmirkusios, sunkios molio ir rūgščios smėlio dirvos. Geriausia au­ginti po gausiai mėšlu tręštų žiemkenčių, kaupiamųjų, ankštinių arba daržovių. Dirva ruošiama kaip grūdinėms kultūroms. Prieš sėją ji gerai supurenama ir išlyginama, kad sėklos vienodžiau įsi­terptų ir geriau sudygtų. Kadangi pirmaisiais metais kmynai lėtai auga  (kaip morkos), reikia žiūrėti, kad jų nenustelbtų piktžolės.

Kmynų derlius labai priklauso nuo tręšimo. Priesmėlio dirvas geriausia tręšti organinėmis trąšomis. Jeigu priešsėlis nebuvo tręš­tas organinėmis trąšomis, tai rudenį prieš ariant dirvą patariama patręšti mėšiu (15-20 t/ha). Pavasarį tręšti šviežiu mėšlu nere­komenduojama.

Pavasarį prieš sėją kultivuojant dirvą įterpiamos mineralinės trąšos (fosforo 80 ir kalio 45 kg/ha veikliųjų medžiagų). Azoto trą­šos, įterptos prieš sėją, lėtina sėklų dygimą, o mažai humuso turinčiose dirvose nuo jų net išretėja pasėlis. Todėl jas geriausia išberti vasarą – liepos pabaigoje (60 kg/ha) veikliųjų medžiagų). Antraisiais auginimo metais, nutirpus sniegui, kmynai tresiami mineralinėmis trąšomis (fosforo 40, kalio 45 ir azoto 60 kg/ha veikliųjų medžiagų). Tada ypač būtinos azoto trąšos, nes jos su­intensyvina augalų augimą, skatina šakojimąsi ir didina derlių.

Paprastai auginamos laukinio kmyno formos arba kultūrinės veislės. Jos būna ir dvimetės, ir vienmetės.

Tinkamiausias sėjos laikas – ankstyvas pavasaris, vėliausias terminas – gegužės trečioji dekada. Pasėjus dar vėliau, antrai­siais metais žydi tik 10-15% augalų. Be to, pasėjus anksčiau, dir­voje būna pakankamai drėgmės, ir sėklos geriau dygsta. Daigai šalnų nebijo. Kmynus galima sėti ir rudenį, bet sekančią vasarą jie vis tiek nedera, pavasarį juos greičiau nustelbia piktžolės, to­dėl rudeninė sėja rekomenduotina tik pavasarį greit perdžiūstančiose dirvose.

Jau 3-4 metų kmynų sėklos paprastai būna nedaigios, todėl prieš sėją būtina patikrinti jų kokybę. Kokybiškos sėklos minima­lus daigumas – apie 75%, o švarumas – 95%.

Kmynai sėjami 45-60 cm pločio tarpueiliais. Sėklos norma 1 ha-‘8 kg. Sėjai tinka daržovių sėjamosios mašinos. Sėklos įter­piamos ne giliau kaip 2 cm. Pasėjus eilutes patariama privoluoti. Kai dirva pakankamai drėgna, kmynai sudygsta per 16-24 dienas. Jei daigams prasikalti trukdo dirvos paviršiuje esanti plu­telė, ji suardoma akėjant lengvomis akėčiomis skersai eilių. Pasė­lio priežiūra pirmaisiais metais panaši į morkų – purenami tar­pueiliai ir ravima. Svarbu, kad pirmaisiais metais augalai būtų tinkamai prižiūrimi ir pakankamai sutvirtėtų, nes nuo to priklauso sekančių metų derlius. Silpni augalai kitais metais nesuformuoja stiebų ir nedera. Antraisiais auginimo metais anksti pavasarį, prieš atželiant pasėliui, dirva akėjama skersai eilių, o vėliau purenami tarpueiliai.

Kartais didelę žalą pasėliams padaro kmyninė erkutė. Tai mik­roskopinis kenkėjas, žiemojantis skrotelinių lapų pažastyse ir pum­puruose. Ypač daug jų prisiveisia senuose pasėliuose, jei jie pa­liekami tretiems metams. Erkutė pažeidžia lapus ir žiedus. Lapai garbanojasi, žiedai pažaliuoja, pasidaro pilnaviduriai ir nemezga vaisių. Pagrindinė kovos priemonė – tinkama agrotechnika. Kmynų šaknis mėgsta pelės, šernai.

Paprastai kmynai dera antraisiais metais, nors dalis mažesnių, silpnesnių augalų nedera. Palikti pasėlį tretiems metams galima tik tada, jei didesnė pusė augalų antraisiais metais nederėjo.

Žaliavos ruošimas. Mūsų respublikoje kmynai subręsta (paru­duoja sėklos) iki liepos mėn. trečios dekados. Kadangi sėklos su­bręsta ne vienu laiku, o subrendusios labai greit nubyra, rekomenduojama derlių nuimti, kai paruduoja 20-30% vaisių. Kmynai pjaunami javapjovėmis arba dalgiais ir rišami į nedidelius pėde­lius. Sie 2-3 dienas džiovinami lauke žaiginiuose arba pastogėse, kur baigia nokti. Nupjautą derlių reikia saugoti nuo lietaus, nes sulyti vaisiai pajuoduoja ir būna blogos kokybės. Išdžiūvę kmynai labai lengvai byra ir juos galima kulti bet kokia kuliamąja arba kombainu. Iškulta sėkla išvaloma ir džiovinama, paskleidus plonu sluoksniu, gerai vėdinamoje patalpoje ar lauke, kartais pamai­šoma.

Mūsų respublikoje vidutinis kmynų derlius – 10-12, maksima­lus – 20 cnt/ha.

Išdžiūvę vaisiai stipriai aromatingi, karčiai deginantys. Drėg­mės juose gali būti ne daugiau kaip 12%, pelenų, sudeginus ža­liavą,- 8%, pažeistų ir nepribrendusių vaisių – 2%, organinių priemaišų- 1%, mineralinių – 0,5% .

Žaliava po 30-40 kg pakuojama į popierinius maišus ir laiko­ma sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Žaliavos laiky­mo trukmė iki 3 metų.

Vaisiuose susikaupia 3-7% eterinio aliejaus, kurio svarbiau­sios sudėtinės dalys yra karvonas (iki 60%) ir limonenas (iki 40%). Be to, juose yra 14-22% riebalų,20-23% baltymų, rauginių medžiagų, flavonoidų kvercetino ir kempferolio, sakų, pig­mentų.