Paprastasis krapas – Anethum graveolens L.
Lietuviški sinonimai : dile, dilutė, pupras.
Paplitęs Pietvakarių Azijoje (iki Indijos) ir šiaurryčių Afrikoje. Auginamas visoje Europoje, Viduržemio pajūrio srityje, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje; daug kur sulaukėja.
Vaisiai (Fructus Anethi) ir žolė (Herbą Anethi) vartojami farmacijoje kai kurių preparatų gamybai bei gydomosioms arbatoms, kulinarijoje ir maisto pramonėje – patiekalams ir konservams aromatizuoti.
Morfologinės-botaninės savybės. Vienmetis salierinių (Apiaceae) šeimos 50-120 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis verpstiška, nelabai išsišakojusi. Stiebas apvalus, su balsvais dryžiais, plikas, šakotas. Lapai 3-4 kartus plunksniškai suskaldyti; paskutinės eilės skiltys linijiškai siūliškos; apatiniai lapai su ilgais lapkočiais, viršutiniai – su trumpomis makštimis. Žiedynai iki 15 cm skersmens, su 30-50 stipinų, be skraistės ir skraistelių. Žiedai geltom. Vaisiai rusvi, 3-5 mm ilgio, iki 3,5 mm pločio, suploti; 1000 jų sveria 1,95 g.
Žydi liepos-rugsėjo mėn., vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn.
Lietuvoje savaime neauga, tačiau auginamas beveik kiekviename darže.
Agrotechnika. Pakenčia pusiau užpavėsintą vietą, todėl gerai auga ir tarp kitų augalų. Ypatingos priežiūros jam nereikia, bet geriau auga humusingoje, gerai įdirbtoje priemolio arba priesmėlio dirvoje. Rudenį dirva tręšiama kalio ir fosforo trąšomis (40 ir 80 kg/ha veikliųjų medžiagų).
Dauginamas vaisiais. Juos galima sėti rudenį arba pavasarį. Paprastai sėjama 30-40 cm tarpueiliais, tačiau, auginant pramoniniu mastu, tarpueilius reiktų didinti iki 60-70 cm. Vienam hektarui apsėti, reikia 8-10 kg sėklų. Sudygsta gegužės pradžioje. Subrendę vaisiai labai greitai byra, todėl, auginant toje pačioje vietoje, augalų pridygsta pakankamai ir nereikia sėti. Pavasarį, augalams dygstant, naudinga išberti 80-100 kg/ha azoto veikliųjų medžiagų. Vegetacijos metu ravimos piktžolės ir purenami tarpueiliai.
Kai kuriais metais jaunus daigus pavasari sunaikina amarai. Šiuo atveju reikia pakartotinai sėti.
Žaliavos ruošimas. Vaistinei žaliavai žolė pjaunama žydėjimo pradžioje. Tuo metu lapai sudaro 47,7% bendro žaliavos svorio, vėliau dalis lapų pagelsta ir pradeda nokti vaisiai. Tačiau vaistinei žaliavai daugiausia vartojami vaisiai, kurie renkami visiškai prinokę. Pirmiausia nunoksta viršūninių, vėliau šoninių skėčių vaisiai. Todėl juos reikia rinkti keliais etapais. Vaisių derlius – apie 7-8 cnt/ha.
Džiovinti vaisiai turi būti 3-4 mm ilgio ir iki 4 mm skersmens, rusvi su gelsvomis vidurinėmis ir šviesiai geltonomis šoninėmis briaunomis, krapams būdingo stipraus kvapo, salstelėjusio, truputį deginančio skonio.
Vaisių žaliava gali būti kelių rūšių. Paminėtinos dvi: pirmos rūšies vaisiuose drėgmės gali būti ne daugiau kaip 10-12%, mineralinių ir nekvapių augalų priemaišų – ne daugiau kaip 1%, sutrupėjusių vaisių – ne daugiau kaip 2%, iš jų nekvapių kitų augalų vaisių – ne daugiau kaip 1%; antros rūšies vaisiuose atitinkamai – 10-12, 1-3, 2-4% ir ne daugiau kaip 2%.
Piktžolėtoje ir drėgnoje žaliavoje drėgmės gali būti 12-14%’, mineralinių ir nekvapių augalų priemaišų – ne daugiau kaip 3%, sutrupėjusių vaisių – ne daugiau kaip 4%.
Visų rūšių vaisiuose eterinio aliejaus turi būti ne mažiau kaip 2,5-4%.
Sausa vaisių žaliava po 50 kg pakuojama į maišus ir laikoma ant stelažų sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Laikymo trukmė iki 3 metų.
Vaisiuose susikaupia iki 4% eterinio aliejaus, susidedančio iš d-karvono (iki 50%), dilapiolio (iki 30%), felandreno ir d-limone-no. Be to, juose yra iki 20% aliejaus. Žolėje nustatyta 0,41, o lapų ir žiedų mišinyje – 0,91% eterinio aliejaus. Žolės eteriniame aliejuje yra iki 16% karvono, felandreno, dilapiolio, terpineno, dipenteno, proazuleno ir izomiristicino. Be to, šviežioje žolėje yra apie 133 mg% vitamino C, 6,5 mg% karotino, flavonoidų: kvercetino, izoarmnetino, kempferolio.
Krapų preparatai skatina pieno, taip pat šlapimo išsiskyrimą, mažina kraujospūdį, fermentaciją ir dujų išskyrimą iš žarnyno, atpalaiduoja spazmus.